Net ir šoktelėjęs į aštuntą dešimtį, Mauricijus modeliuoja bei siuva tiek klasikinius, tiek moderniausius ir įmantriausius drabužius bei aksesuarus. Įgudusioms meistro rankoms vienodai paklūsta kailis ir oda.
Į Panevėžį – po teroristų išpuolių
Mauricijus skaičiuoja, kad pirmąsyk dirbti su šiomis medžiagomis pradėjo tebūdamas šešiolikos. Baigęs pagrindinę mokyklą, įsiprašė į jau spėjusią pagarsėti Italijos kailių ir odos įmonę, pramoko amato, o netrukus ir pats jo ėmėsi. Metams bėgant įkurtas verslas taip išaugo, kad teko steigti siuvyklas, savotiškus fabrikėlius, Italijoje vadinamus laboratorijomis, jų gaminiais jis aprūpindavo ne tik savo šalį.
Sėkmė, pasak Mauricijaus, jį lydėjo iki tragiškų 2001-ųjų rugsėjo 11-osios įvykių Amerikoje.
„Iki šių išpuolių į mano kailių ir odos gaminių parduotuves Florencijoje plūste plūsdavo žmonės. Ir atvykusieji kitataučiai, ir patys italai noriai pirkdavo mūsų įmonių gaminius, gaudavome nemažą pelną. Deja, po rugsėjo 11-osios verslas ėmė žlugti“, – pasakoja M. Saturnis.
Pasak jo, žmonės įsibaugino, turistų srautai išseko. Neatvažiuojant turistams, nebevyko ir prekyba. Verslai pradėjo užsidaryti. O Mauricijus ėmė svarstyti, į kokią mažesnę, ramesnę šalį galėtų perkelti savąjį.
„Kažkodėl į galvą tuomet man atėjo dvi šalys – Rumunija ir Lietuva. Nė vienoje iki tol nebuvau“, – prisipažįsta.
Tačiau jo fabrike dirbusi ukrainietė iki atvykdama į Italiją jau buvo pagyvenusi Panevėžyje. Tad pajutusi, kad itališkas odos ir kailių gaminių verslas traukiasi, darbdaviui patarė jį perkelti į Lietuvą.
Verslui norėtų įpėdinio
Kaip vieną argumentų keltis būtent į Lietuvą M. Saturnis mena buvus klimatą: jis čia ne pernelyg šiltas, tad kokybiškus odos ir kailių drabužius žmonės noriai pirks.
Mauricijaus odos ir kailių fabrikas, kurį jis itališku papratimu vis dar linkęs vadinti laboratorija, iš pradžių įsikūrė ir gyvavo Kaune. Dar buvo parduotuvių Vilniuje, Panevėžyje, prekiavusių ne tik savais, bet ir kitų Italijos firmų odos bei kailių gaminiais.
„Modeliuoti gaminius, juos siūti man labai patinka, – šypsosi M. Saturnis. – Tai darydamas anaiptol nepavargstu – vien pailsiu. Tačiau puikiai suvokiu, kad tai tęsis ne amžinai, nes nėra amžinas ir pats žmogus. Tad labai norėčiau ką nors išmokyti savo amato, o atėjus laikui – ir perduoti verslą. Deja, neturiu verslo įpėdinio. Kam tik esu pasiūlęs, visi tvirtino, kad siūti ir odą, ir kailius – pernelyg sunku ir atsakinga, nes tai labai brangios medžiagos.“
Pasiūti iš odos ar kailio Mauricijus teigia galintis bet ką, išskyrus batus. Juokauja, kad jis ne šiaučius, o kriaučius. Dirbdamas Lietuvoje italas jaučiasi reikalingas – gauna tiek užsakymų, kad vos spėja suktis.
„Atostogauti visai neturiu kada“, – prisipažįsta.
Neseniai M. Saturnis vienam vietos užsakovui pasiuvo liemenę – iš mėlynai dažytos pitono odos. Dabar imsis užsakymo pasiūti dar vieną tokią pačią, tik moterišką. Tam pačiam klientui jis siūsiantis ir pitono odos kepurę, o užsakovei – sijoną.
Klientai šiuos nepigius gaminius užsisakė svarbiai asmeninei sukakčiai.
Nebe toks karštakošis
Paprašytas palyginti lietuvius su italais, Mauricijus juokiasi pats po truputį tampantis lietuviu. Transformaciją lėmė kone dvi dešimtys Lietuvoje praleistų metų.
„Darausi ramesnis, nebesu toks karštakošis. Nors kol neatvažiavau gyventi į Lietuvą, nė pats nemaniau toks esantis. Mums, italams, audringai bendrauti, garsiai kalbėti įprasta. O kai savo temperamentą palyginu su lietuvių, pasijuntu pernelyg gyvybingas“, – kvatojasi M. Saturnis.
Jis teigia Lietuvoje, o ypač Panevėžyje, taip prigijęs, kad Italija nelabai ir betraukia, tad bemaž ir nepasiilgstantis jos. Tik pirmaisiais metais, kai perkėlė verslą, į gimtinę vykdavęs kas porą savaičių. Vėliau vizitai retėjo. Dabar Mauricijus Italijoje paskutinįsyk buvo prieš ketverius metus.
„Tai aš atvežu Italiją į Lietuvą“, – juokauja.
M. Saturnis sako atkreipęs dėmesį, kad jam gyvenant Panevėžyje miestas itin pasikeitė. Pastatai, parkai ir skverai atsikrato sovietinio palikimo. Tik italui labai gaila, kad Panevėžyje mažėja žmonių. Jaunimas traukia dirbti į kitas šalis, renkasi gyvenimą Vilniuje. Vyriškis atviras: palyginti su jo gimtąja Florencija, Panevėžys – provincija, viso labo, miestukas.
„Bet tai labai jaukus miestukas, kuriame gera gyventi, gera dirbti“, – tikina.
Gyvenime būta visko
Savo darbo vietai, kur modeliuoja bei siuva odos ir kailių gaminius, italas pasirinko patį Panevėžio centrą. O gyvenimą kuria kiek tolėliau nuo Panevėžio esančiame Šilagalyje su mylima moterimi. Kartu puoselėja namus, prie jų – ir nemažą daržą. M. Saturnis ir pats stebisi, kokios didelės daržovės išauga jo prižiūrimos, – yra kuo kaimynus nustebinti.
„Lietuvoje mano išaugintos daržovės gal net didesnės nei išaugusios Italijoje, bet tenka pripažinti, kad nuolat plieskianti Italijos saulė išaugina sodresnio skonio daržoves ir vaisius“, – patirtimi dalinasi Mauricijus.
Vyro teigimu, nuo jaunų dienų pradėtas verslas jam visada sekėsi, o asmeninis gyvenimas nebuvęs itin džiugus.
Didžiulė nelaimė – dukros netektis. Sunkiai susirgusi, ji mirė jauna. Pats irgi buvo susirgęs laikoma nepagydoma liga. Tačiau pavyko ją įveikti.
Džiaugiasi Mauricijus ir tuo, kad vienam atvykusiam gyventi į Panevėžį, likimas padovanojo nuostabią moterį, tapusią ir gyvenimo palydove, ir verslo partnere.
Ateitį mato darbuose
Italas neslepia, kad keldamas verslą į Lietuvą kiek prisibijojo nežinomos šalies įstatymų, nerimavo dėl to, kad gali atsirasti kliūčių.
„Bet dabar, kai jau greitai bus dvidešimt metų, kai verslauju Lietuvoje, galiu drąsiai teigti, kad šios šalies įstatymai verslui tikrai palankūs“, – tikina M. Saturnis.
Pasak meistro, visame pasaulyje daugiausia drabužių pasiuvama iš karvės odos.
Antroje vietoje – avių ir ožių odos. Siuvami drabužiai bei aksesuarai ir iš egzotiškesnių medžiagų. Brangiausia oda, su kuria pačiam teko dirbti, buvo krokodilo.
Laikai keičiasi, bet italas atkakliai tiki savo verslo ateitimi. Sako, kad net ir keičiantis madoms, pažiūroms ir idėjoms, gaminių iš kailių ir odos žmonėms vis tiek reikės.
„Turbūt sunkiai rastume moterį, kuri nenorėtų puošnių kailinių. Taip pat turbūt būtų sudėtinga rasti vyriškį, kuriam nereikėtų puikios odos striukės“, – šventai įsitikinęs M. Saturnis.
Atgaiva tapo miškas
Per beveik du dešimtmečius Lietuvoje Mauricijus visai neblogai pramoko kalbą. Tik atvykusį jį lietuviškai mokė tautietis italas, vieno iš Kauno universitetų dėstytojas.
„Bet mokytis nelabai turėjau kada – reikėjo rūpintis verslu“, – prisipažįsta.
Tad kalbėti lietuviškai mokė pats gyvenimas – pokalbiai su klientais ir lietuviškos televizijos programos, nors toms žiūrėti laiko irgi nelabai rasdavo.
Su gyvenimo drauge jiedu šnekasi tik lietuviškai. Priprato Mauricijus net prie lietuviškos virtuvės, kuri iš pradžių italui atrodžiusi prėskoka. Bet vis tiek, sako, daug dažniau gaminantis itališkus patiekalus, kuriuose daug troškintų daržovių ir gerokai mažiau mėsos, nei įpratę valgyti lietuviai.
Nors augęs itin katalikiškame krašte, M. Saturnis teigia nesantis tikintis žmogus. Jį trikdo tai, kad įvairios tautos yra susikūrusios savo tikėjimus ir savo dievus.
„Kai dievų tiek daug, nebežinai kuriuo tikėti“, – sako gyvendamas Italijoje neidavęs į puošniąsias Florencijos bažnyčias, neinantis į jas ir Panevėžyje.
„Su didžiausiu noru aš einu į mišką, – prisipažįsta pašnekovas, pasirodo, be galo mėgstantis grybauti. – Lietuvoje auga tokie patys grybai kaip ir Italijoje, pažįstu juos visus, tad man sekasi juos rinkti. Esu išvaikščiojęs visus Panevėžio apylinkių miškus.“
Na, o paragintas mylimos moters, kabina prie automobilio kemperį ir kartu traukia paklajoti po Lietuvą bei Latviją, visai kitokias nei Italija. Lanko dvarus, pasitaško Baltijos jūroje.
„Esu laimingas, kad gyvenu Lietuvoje“, – šypsosi italas.