Iš tiesų Sakartvelas yra šalis, kurioje gausu visko. Bet visų svarbiausia – jo žmonės. Nors šiandien kelionės yra tai, ką galime prisiminti arba tai, apie ką galime pasvajoti, vasario mėnesį pirmą kartą apsilankiau šioje šalyje ir likau maloniai nustebinta. Kartvelai visame pasaulyje garsėja kaip itin svetinga tauta. Net ir jų pagrindinis simbolis, stovintis sostinėje Tbilisyje, yra moteris, vienoje rankoje laikanti vyno taurę, kitoje – kardą. Kaip sako vietiniai, svečius jie pasitinka su vynu, o priešus – su kardu. Tad nenustebkite, kad atvykę į Sakartvelą būsite pakviesti į svečius ir pasodinti prie stalo. O nė viena šventė prie stalo neįsivaizduojama be vyno ir tostų. Ne viena taurė neišgeriama be tosto. Jei tai tradicinė šventė bus vienas žmogus – tamada – kuris tuos tostus sakys, jei tiesiog draugiškas susėdimas, gali sakyti, kas nori. Tostas gali trukti nuo poros minučių iki valandos ar dar ilgiau. Tamada jį pradeda ir baigia pats arba duoda pabaigti kitam. Šios taisyklės yra gerbiamos, todėl geriau žinoti, kad paskui nekiltų nesusipratimų. Tiesa, vyresnioji karta pasakoja, kad šiuolaikinis jaunimas vis rečiau sako tostus, bet, patikėkite, tik su jais pajusite tikrąją Sakartvelo užstalės dvasią.
Štai kokie tostai yra tie, be kurių nepraeina nė viena šventė.
Už Tėvynę!
Sakartvelas užima beveik 70 tūkst. kvadratinių kilometrų teritoriją. Jame gyvena beveik 4 mln. gyventojų, kiek daugiau nei vienas milijonas – sostinėje Tbilisyje. Kaip pasakoja vietiniai, jų šalis iš tiesų turi viską, gal dėl to taip dažnai į ją buvo kėsinamasi. Anot gido, nė viena karta nepragyveno be puldinėjimų iš šalies. Bet dėl to jie nepraranda gyvenimo džiaugsmo ir yra puikus pavyzdys kitiems. Kaip juokauja patys, geras ūpas, maistas ir tinkamas gėrimas yra jų ilgaamžiškumo paslaptis.
Už svečius!
Kartvelai tiki, kad kiekvienas svečias yra Dievo siųstas, todėl jam atiduoda viską, ką turi namie geriausio. Kalbant apie maistą. Kaip pasakojo gidas, kai kurie net patiekalai atsirado būtent iš svetingumo. „Buvo tokia istorija. Kalnuose gyveno mergina, kuri nieko nelaukė, nieko nebuvo pasiruošusi ir netikėtai pas ją užėjo svečias. Vienintelės vaišės, kurias ji turėjo, buvo prieš kurį laiką gaminta vištiena. Merginai teko greitai sugalvoti, kaip suktis iš padėties. Ji pridėjo daug česnako, kuris davė patiekalui naujo skonio ir kvapo, ir patiekė svečiui. Galiausiai tokia vištiena tapo vienu iš tradicinių patiekalų“, – pasakojo gidas. Beje, 2019 metais turistų skaičius Sakartvele pasiekė rekordą – čia apsilankė daugiau nei 9 milijonai žmonių iš viso pasaulio.
Už tai, ką turime ant stalo!
Maistas, maistas ir dar kartą maistas – jei važiuojate į Sakartvelą, pasiruoškite valgyti ir gerti. Daug. Sakyčiau, kad kelis kartus daugiau nei per tradicines lietuviškas Kūčias pas mamą. Visų pirma vakarienė ten gali trukti ir 3, ir 4 valandas. Todėl neskubėkite kilti nuo stalo. Pajuskite visą užstalės kultūrą. Kartvelai neįsivaizduoja savo susibūrimų be vyno ir natūralaus vulkaninės kilmės vietinio mineralinio vandens „Borjomi“. Jį geria tiek vaikai, tiek suaugusieji ir, kaip patys sako, gal dėl to vėliau nejunta jokių „sunkios“ vakarienės pasekmių. „Iš tiesų mūsų maistas yra sotus, todėl visada turime ant stalo natūralaus mineralinio vandens. Kiekvieno valgio metu nepamirškite jo“, – patarimais dalijosi šeimininkai.
Kalbant apie maistą, kartvelai garsėja tikrai ne vien šašlykais. Beje, apie šašlykus. Anot jų, nėra jokios didelės paslapties. Gera mėsa – viskas, ko reikia. Dažniausiai jie nemarinuoja, tik papipirina, o ir druskos beria jau ant iškeptos mėsos. Dar viena taisyklė – šašlykus daro tik vyrai. „Gali ir moterys, bet mums dar neteko matyti tokio dalyko“, – svarstė tarpusavyje vietiniai. Moteris gali daryti daržovių patiekalus, duonos, bet tikrai ne mėsą kepti. Beje, mėsa yra vienas pagrindinių patiekalų Sakartvele, todėl vegetarams čia būtu sunku. „Turime regioną kalnuose, kur visi valgo vien mėsą. Nei daržovės, nei kruopos ten nėra populiarios. Ir kartą į jį atvyko vienas blog'eris – vegetaras ir nevartojantis alkoholio“, – visi sėdėję prie stalo jau pradėjo kikenti. „Mes jo ir klausiame, tai kam tu čia atvykai?“, – pasakojo vietinis.
Išties vakarienė namuose ar restorane neįsivaizduojama ne tik be mėsos. Būtų nuodėme neparagauti garsiųjų chačiapurių ar chinkalių. Pastarieji taip pat turi savo istoriją. Chinkaliai yra tarsi koldūnai: ant labai plonai iškočioto tešlos apskritimo dedamas mėsos įdaras ir kraštai užspaudžiami, padarydami tokį tarsi krepšelį. Jie išverdami ir yra taisyklės, kaip valgomi. Šakute duriama į chinkalių „uodegėlę“, kur yra vien tešla, tada atsargiai prakandamas tešlos kraštelis ir išgeriamas viduje susidaręs sultinys. Suvalgoma mėsa ir ta plonoji tešlos dalis, o uodegėlė paliekama. Vietiniai pasakojo, kad kitados, kai Sakartvelas buvo Sovietų Sąjungos dalis, rusų valdžia pamačiusi, kaip neva švaistoma tešla, uždraudė įvežti miltus. Laimei, toks draudimas truko neilgai.
Prisiragavus ir mėsos, ir daržovių, dažnam europiečiui kyla klausimas – o kaip dėl deserto? Vietiniai juokauja, kad jų pagrindinis maistas toks geras, kad nereikia ir deserto. „Pas mus sakoma, kad desertui turime antrą skrandį“, – pasakiau. „Pas mus pagrindiniams patiekalams neužtenka nei pirmo, nei antro, nei dešimto skrandžio“, – didžiuodamiesi savo svetingumu juokauja kartvelai.
Vis dėl to jei po vakarienės dar turite ūpo desertui – jie tikai nepagailės ir atrieks gabalą torto. Aišku, tai nėra visai tradiciniai desertai. Tradiciniai yra vynuogių sultyse išmirkyti riešutai, džiovinti vaisiai, juostelės pagamintos iš džiovintų vaisių, vadinamos tklapi. Jos labai tinka lauktuvėms, o ir kaina nedidelė – viena pakuotė apie 70 euro centų.
Už darbus, kurie mus sujungia!
Artimiau susipažinus su kartvelų gyvenimo būdu, daugeliui kyla klausimas, o kada jie dirba? „Mes ir patys to savęs klausiame“, – kilnodami taurę po taurės juokauja vietiniai. „Mūsų pusryčiai iš lėto pereina į kitos dienos pusryčius“, – priduria kitas. Vis dėl to juokas juokais, bet be darbo išgyventi būtų sunku. Nors kainos čia nesikandžioja (ledų rutuliukas panoraminėje sostinės vietoje kainuoja 1 eurą, vyriški marškiniai firminėje parduotuvėje su nuolaida – 8 eurus, o štai išties geras vietinis vynas – 16 eurų), atlyginimai taip pat nedžiugina. Vidutiniškas darbo užmokestis čia siekia apie 300-400 eurų. Tiesa, kartvelai yra sumanūs ir gal ši savybė jiems padeda išlaikyti visame pasaulyje gerai žinomus prekinius ženklus tokius kaip „Borjomi“, „Georgian Airways“ ir kitus. Štai pavyzdžiui, kad įtikintų sovietų valdžią leisti Tbilisyje statyti metro, jiems teko sufalsifikuoti gyventojų skaičių mieste, mat anuomet tik milijoną gyventojų turinčiam miestui buvo leidžiama planuoti metro.
Už šeimą!
Šeima yra bene vienas svarbiausių dalykų kartvelų kultūroje. Nerasite nė vienos užstalės, kur nebūtų pakeliamas tostas už šeimą. Vienuose namuose gyvena kelios kartos ir dėl to nė kiek nesiskundžia. Atvirkščiai – vyresnieji prižiūri vaikus, jaunesnieji prižiūri savo pagyvenusius tėvus. Sakartvele retai kada pamatysi senelių ar vaikų namus. Tiesa, šeimos dabar jau nėra labai didelės – du ar trys vaikai yra normalu. Anksčiau nuotakas jaunikiai grobdavo, dabar tokios tradicijos nebėra. Tuokiasi kartvelai pakankamai anksti – iki 25-erių metų. Tada jau kelia vestuves su keliais šimtais svečių. Nė vienos vestuvės neįsivaizduojamos be naminio vyno. „Kiekvienoje šeimoje yra bent vienas žmogus, kuris augina vynuoges ir gamina iš jų vyną“, – pasakojo vietiniai. Deja, tokia didelė ir vaišių gausi šventė neužtikrina ilgos ir laimingos santuokos.
Už vaikus!
Vaikai yra neatsiejama kartvelų šeimos dalis. Jei yra šventė, jie visada bus kartu, sėdės prie stalo, valgys ir galbūt net ragaus vyno. Tai nieko nestebina, o ir tėvai tam neprieštarauja, tik perspėja, kad paskui gali jaustis blogai. Ne vienas kartvelas pasakojo, kad pirmą kartą alkoholio paragavo 6-7 metų. Nepaisant to, niekam nėra atimamos motinystės ar tėvystės teisės. Vaikų namai yra, bet juose gyvenančius vaikus nuolat lanko biologiniai tėvai, kuriems nėra atimtos teisės. Dėl to tokių vaikų niekas negali įsivaikinti.
Už moteris!
Kas gi dar jei ne moterys. Tiesa, niekas gatvėse prie moterų nesikabinėja ir primygtinai nesiūlo kompanijos. Bet moterys čia gerbiamos ir mylimos. Net jei jos ir negamina šašlykų, jos yra tos šeimos židinio kurstytojos. Ant jų pečių gula namų buitis, vaikų auklėjimas. „Klausiate, kas viskuo rūpinasi mūsų šeimose? Papasakosiu. Mano seneliai pragyveno kartu ilgus metus ir kai senelę liga paguldė į patalą, visus darbus perėmė senelis. Jis rūpinosi ir namais, ir savo žmona, ir darbais. Štai kaip yra mūsų šeimose“, – pasakojo vietinis.
Po kelių valandos trukusios vakarienės su iš pradžių nepažįstamais žmonėmis, jai baigiantis jautiesi lyg būtum vakarieniavęs su gerais bičiuliais. Tokie tie kartvelai – atviri ir labai didele širdimi. Belieka laukti, kol baigsis pandemija, ir vėl nuvykti aplankyti šį svetingą kraštą.