Katalikų tradicijoje adventas prasideda ketvirtą sekmadienį prieš Kalėdas, tikintiesiems tai – susikaupimo ir apsivalymo laikotarpis. Jo pavadinimas kilo iš lotyniško žodžio „adventum“, reiškiančio „atėjimą“ – tai puikiai atspindi bendrą advento nuotaiką, kai visi laukia ateinant ne tik gražiausios metų šventės Kalėdų, bet ir sugrįžtančios šviesos. Įdomu, kad už tradiciniais tapusius sezono atributus – advento kalendorių, vainiką ir žvakę, turime dėkoti vokiečiams, kurie juos sugalvojo ir išpopuliarino protestantų bendruomenėse, pasakojama atsiųstame pranešime.
Advento vainikas – amžinybės simbolis
Pasakojama, kad advento vainikai Vokietijoje egzistavo nuo XVI amžiaus, tačiau tokį vainiką, kokį jį matome dabar, pirmasis 1839 m. sukūrė Hamburge gyvenęs pastorius Johanas H. Vichernas. Jo įkurtos prieglaudos auklėtiniai, artėjant Kalėdoms, nuolat klausinėdavo, ar ilgai reikės laukti šventės, todėl pastorius ant vežimo rato uždėjo keturias baltas ir 20 raudonų žvakių, kurias nuo gruodžio 1 d. kas dieną uždegdavo – ši instaliacija padėjo vaikams skaičiuoti iki Kalėdų likusias dienas.
Tradicija kurti žvakių ratą, dekoruotą visžaliais augalais, greitai tapo populiari Vokietijos protestantų bendruomenėse, o vokiečiams ėmus masiškai emigruojant į JAV, įsitvirtino ir ten.
Tinklalapio „Statista“ duomenimis, šiemet vien amerikiečiai kalėdiniams papuošimams planuoja išleisti vidutiniškai 63 dolerių, o advento vainikai JAV iki šiol yra viena iš dešimties perkamiausių kalėdinio dekoro prekių.
Advento žvakių simbolika
Advento tradicijos pirmiausia kyla iš religinių tradicijų, todėl ne tik pats vainikas, bet ir visi jo elementai turi simbolinę reikšmę. Vainike naudojamų žvakių simbolika – religinė, tiesa, jų prasmės aiškinimas priklauso ir nuo konfesijos, ir nuo tradicijos. Pavyzdžiui, katalikų ir protestantų bažnyčiose advento vainikui dažniausiai naudojamos violetinės ir rožinės spalvos žvakės, nes būtent šios spalvos yra siejamos su keturiais advento sekmadieniais.
Ir pačių žvakių, uždegamų kas savaitę, reikšmes galima interpretuoti per krikščioniškąją tradiciją: pirmąją savaitę uždegama žvakė reiškia viltį, antrąją – taiką, trečiąją – džiaugsmą, o ketvirtąją – meilę.
Kalėdų laukiančiuose namuose seniau būdavo įžiebiama advento žvakė su dienas žyminčiomis padalomis: didžiųjų metų švenčių laukta kasdien nudeginant po vieną padalą. Nuo 1747 metų Vokietijoje, o vėliau ir kituose protestantiškuose kraštuose, vaikai raudonu kaspinu ar popieriumi apvyniotą advento žvakę įsmeigdavo į apelsiną ar ropę, kurie simbolizavo pasaulį – tokia žvakė vadinta „Christingle“ (nuo vokiško termino „Christkindle“, reiškiančio „kūdikį Kristų“).
Nuo vaikystės prisiminimo iki advento kalendorius
Skaičiuoti dienas iki Kalėdų – sena tradicija, įvairiose tautose ir religijose gyvuojanti skirtingomis formomis. XIX a. vokiečiai dienas iki Kalėdų skaičiavo kreida ant durų žymėdami brūkšnelius, taip pat ant sienos lipindami šventuosius paveikslėlius.
1851 metais išleistoje vaikams skirtoje knygelėje pasakojama, kad kiekvieną vakarą vaikai laukdavo, kol tėvai ant sienos pakabins naują šventą paveikslėlį – kai jų bus 24, ateis Kalėdos.
Tradicija kurti rankų darbo Kalėdų laukimo kalendorius Vokietijoje buvo išties populiari, kiekvienuose namuose ieškota originalių sprendimų. Pirmąjį masinės gamybos advento kalendorių sukūręs Gerhardas Langas prisimena, kaip prieš Kalėdas iš mamos gaudavo rankų darbo dėžutę su 24 sausainiais ir kiekvieną dieną galėdavo suvalgyti po vieną. Įkvėptas vaikystės prisiminimų, G. Langas XX a. pradžioje išspausdino pirmąjį advento kalendorių, kuris sulaukė didžiulės sėkmės ir kasmet pasirodydavo su naujomis iliustracijomis ir temomis. Įdomu, kad 1930 metais išleistas advento kalendorius buvo pritaikytas ir regėjimo negalią turintiems vaikams.
Beje, Vokietijoje iki šiol egzistuoja ir didžiausias pasaulyje advento kalendorius. Turistai kasmet plūsta į šalies pietvakariuose įsikūrusį vaizdingą Gengenbacho miestelį, kurio rotušės pastatas, turintis 24 langus, prieš šventes virsta įspūdinga advento kalendoriaus instaliacija.
Nauja era ir neregėtas populiarumas
Pirmaisiais XX a. dešimtmečiais, atidarę kalendoriaus langelį, vaikai galėdavo rasti po citatą iš Biblijos, kalėdinę maldelę ar paveikslėlį, o 1926 metais išleistame kalendoriuje „Kalėdų rožė“ pirmą kartą buvo paslėpti ir 20 šokoladinių saldainių. Taip prasidėjo šiuolaikinių advento kalendorių era, kurią laikinai sustabdė tik II pasaulinio karo metais paskelbtas draudimas naudoti kartoną ne karinėms reikmėms. Vis dėlto, jau pirmaisiais pokario metais tradicija leisti advento kalendorius buvo atnaujinta, o įvairios bendrovės pradėjo varžytis, kuri sukurs gražesnių paveikslėlių ar įdės įdomesnių skanėstų.
Šiandien advento kalendoriuose galima rasti ne tik saldumynų, bet ir žaislų, knygelių ar užduočių, o kai kurie kalendoriai skirti ne vaikams, bet ir augintiniams ar suaugusiesiems – kalendoriaus langeliuose jų laukia skanėstai, kosmetika, papuošalai, sūrio, kavos, alkoholinių gėrimų ar net augalų rinkiniai, kurių kainos svyruoja nuo kelių iki kelių šimtų tūkstančių eurų.
Istorija rodo, kad advento kalendoriai nėra naujiena, tačiau šio metu jie išgyvena neregėto populiarumo bangą. Pavyzdžiui, vien Vokietijoje 2018 m. advento kalendoriams išleista 98,3 mln. Eur. Pasak Martyno Vaikučio, „Nestle Baltics“ Saldumynų verslo plėtros vadovo, advento kalendoriai su paslėptais saldumynais išlieka populiarūs ir tarp vaikų, ir tarp suaugusiųjų. Lyginant su praeitais metais, šiemet advento kalendorių pardavimai Baltijos šalyse išaugo net 90 proc.: „Advento kalendoriai visada buvo populiarus kalėdinio laikotarpio saldumynas, tačiau šiemet jų paklausa – dar didesnė.“
Pasak įmonės atstovo, jau daugiau nei šimtą metų nemenkstantį advento kalendorių populiarumą lemia žmonių smalsumas – kiekvieną dieną atidarydami naują kalendoriaus langelį norime kažką atrasti ir patirti, kartu laukdami pačios svarbiausios šio laikotarpio dienos – Kalėdų. Atradimo džiaugsmas aktualus visais laikais – ir XIX a., ir dabar.