Apie italų gyvenimo būdą ir savo patirtis kalbamės su 46 šalis aplankiusia ir Italijoje studijavusia keliautoja Aušrine Skėryte. Ji įsitikinusi, kad įsigilinus į Italijos kultūrą detaliau, galima ne tik geriau suprasti šią šalį, kodėl ji taip romantizuojama, pasimokyti gyvenimo vertybių bei ko nereikėtų perimti iš italų.
Keliautojos Aušrinės patirtis
Paklausta apie Italijoje vyraujančias socialines tendencijas Aušrinė sako: „Dalykas, kurį iškart pastebėjau, tai, kad italai, kurie yra socialiai aktyvūs, visada suburia žmones aplink save, jie niekada nebūna vieni. Italai, kuriuos sutikau gyvendama Lenkijoje, buvo energijos spinduliai – jie visada organizuodavo šventes, sambūrius ir būdavo viso veiksmo centre. Aš klasifikuočiau italus į dvi grupes – tie, kurie yra labiau nerūpestingi, ramūs, ir tie, kurie braunasi į pasaulį per bendrystės idėją.“
Aušrinė pasakoja, kad studijuodama Italijoje pati pajuto lėtą italų gyvenimo tempą. Universitete užduotims atlikti būdavo skiriami keli mėnesiai, nors tą padaryti būdavo galima per savaitę. Tačiau ji tai mato kaip neigiamą dalyką, nes pasak jos, tokia sistema neatneša naudos nei studentui, jeigu norisi kažko išmokti, nei mokslo sistemai.
Komunikacijos intensyvumą ir aistringumą Italijoje atspindi italų bendravimo stilius, kuris greičiausiai daugumai yra žinomas kaip garsus ir aršus. Aušrinė pasakoja: „Būk garantuotas, kad būsi pažadintas kažkokių rietenų iš gretimo balkono (juokiasi). Bet iš tiesų tie žmonės nesipyks, tai bus tiesiog įprastas pokalbis, išreikštas garsia oktava. O, pavyzdžiui, Lietuvoje, jeigu pakelsi balsą, tai bus dažniausiai asocijuojama su neigiama emocija. Tokia jų natūra, tiesiog jie labai garsūs. Italai ir daug gestikuliuoja, bet man šitas patiko. Aš irgi to išmokau, dėl to patobulinau ir savo kūno kalbą.“
Aušrinė teigia, kad susikalbėjimas anglų kalba būdavo iššūkis. Panašiai, kaip ir Prancūzijoje, italų požiūris į svetimą kalbą ir kitataučius kartais gali būti kiek skeptiškas. Tokių pagrindinių miestų, kaip Roma, Milanas ar Neapolis, gyventojai yra labiau atviri ir labiau svetingi. Tuo metu senosios kartos asmenys ir gyventojai ne iš didžiųjų miestų gali pasirodyti kaip labiau konservatyvaus mąstymo, nors tai dar nereiškia, jog visi bus uždari.
Aušrinė pastebėjo, kad kai kada svarbų vaidmenį Italijoje vaidina stilius. Stilinga apranga pritraukia malonius praeivių žvilgsnius. Stilingas įvaizdis tau suteikia tarsi papildomų balų. Tačiau jeigu pasitaiko diena, kai išeini į miestą nenusiteikęs pasipuošti, susižavėjusių žvilgsnių tikrai nesusilauksi ir galimai į tave net žiūrės kritiškai.
„Idomu tai, kad tave realiai priima pagal rūbą. Aš gyvenau Romoje šešis mėnesius, tad gatvėse vaikščiodavau visokia – kartais pasipuošusi, kartais tiesiog kaip paprasta keliautoja. Jeigu apsirengi gražiai, kavinėse visi kvies maloniai užeiti, bet jeigu būsi apsirengęs paprasčiau, o nuo karščio suprakaitavęs, tai į tave net nežvilgtels, atrodys, kad tu net neegzistuoji. Suprantu, kad yra kažkoks standartas, bet atrodo keista, kai esi tas pats žmogus, spinduliuoji tą pačią energetiką, bet esi sutinkamas pagal rūbą. Tai prieštarauja mano pačios vertybėms, tad nesijaučiau labai suprasta arba, kad tai yra mano vieta“, – savo patirtimi dalinasi Aušrinė.
Taigi nėra ko stebėtis, kad visame pasaulyje itališkas stilius laikomas nesenstančios klasikos etalonu. Tačiau ką apie italų kultūrą galima pasakyti iš arčiau?
Draugai – tai tas pats, kas šeima
Tikriausiai kada nors teko girdėti posakį „kas randa draugą, tas randa lobį“. Šis posakis yra kilęs būtent iš Italijos – „chi trova un amico trova un tesoro“. Draugai italams – tai tas pats, kas antra šeima. Glaudūs ryšiai ir pokalbiai apie gyvenimą prie kavos puodelio ar vyno taurės yra neatsiejamas gyvenimo ritualas. Ryšiai su draugais dažniausiai būna tvirti ir ilgalaikiai. Draugai neretai įtraukiami ir į šeimos gyvenimą – bendri susitikimai, bendros vakarienės yra artimos draugystės, pagarbos pasitikėjimo vienas kitu simbolis. Italijoje draugai dažnai yra kviečiami į šeimos šventes, ypatingų progų sambūrius. Draugystės puoselėjimas pasireiškia per asmeniškų detalių dalijimąsi, bendrų planų kūrimą, diskusijas ir bendras veiklas, rašoma gyvenimo būdo portale „Love to know“.
Nors šiuolaikiniame pasaulyje draugystės neretai bent dalinai perkeliamos į virtualų pasaulį ir socialines medijas, italai ne visiškai pripažįsta šią tendenciją – gyvas bendravimas ir gyvi susitikimai, pietūs, vakarienės yra tai, kas italams reiškia tikrą bendravimą. Net jeigu bendravimas būna virtualus, o tai, deja, vis labiau būdinga jaunosioms kartoms, italai visada stengsis kuo greičiau atsakyti į žinutę draugui, perskambins, kai tik galės greičiau, nes dėmesys ir rūpinimasis draugu yra vienas iš prioritetų kasdieniame gyvenime.
Žmonės Italijoje didelį dėmesį skiria akių bei fiziniam kontaktui. Sveikinantis su naujais žmonėmis arba senais pažįstamais, draugais yra normalu apsikabinti ir švelniai pabučiuoti abu skruostus, dažniausiai du tris kartus, pradedant nuo kairiojo.
Kalbant apie pasimatymus, pastarieji tarp italų dažnai būna kupini romantikos. Intymumas, atvirumas ir romantiškos atmosferos kūrimas yra svarbus aspektas meilės sferoje. Kiekvienas italas pritartų, kad pasimatymai turi būti lėti, turi būti stengiamasi pažinti kitą žmogų kuo giliau. Skanus maistas privalo būti pasimatymo palydovai. Neretai pasimatymų metu poros stengiasi nuoširdžiai pasimėgauti vienas kito kompanija, o ramus pasivaikščiojimas būna vienas klasiškiausių pasimatymo užbaigimo būdų.
Šeima – neatsiejama gyvenimo dalis
Vakarų šalyse, taip pat ir Lietuvoje, tradiciškai populiaru, kad sulaukus pilnametystės vaikai turi pradėti kurti savo gyvenimus ir palikti tėvų namus, susirasti atskirą būstą. Tokia populiari praktika priimama natūraliai – vaikai kuria savo šeimas, gyvena atskirai, tuo metu tėvai lieka gyventi savo gyvenimų, susitikimai tampa vis retesni, nes kiekvienas pasineria į savo atsakomybes ir pareigas.
Gyvenimo būdo ir kelionių portale „Love to know“ teigiama, kad Italijoje tokia praktika nėra dažnai pastebima. Šeima italams – svarbiausia vertybė ir gyvenimo pagrindas. Italai neturi įpročio kurti absoliučiai atskirus gyvenimus šeimose, priešingai – populiaru plėsti šeimos ratą. Jeigu vaikai susituokia su savo partneriais, tai nereiškia, jog visi gyvena vienuose namuose. Ne, tai nėra būtinybė, tačiau kalbant apie ryšio ir santykių palaikymą tiek vaikų, tiek jų antrųjų pusių atžvilgiu, šeimų santykiai dažniausiai yra plėtojami ir kuriamas vienas didelis bendras šeimos ratas. Vienas iš išskirtinumų Italijos visuomenėje yra tai, kad vaikai neskuba ir nėra skubinami išsikraustyti iš tėvų namų – dažniausiai yra išsikraustoma po santuokos.
Italų šeimose dažni šeimos susitikimai, sambūriai yra viena iš neatsiejamų gyvenimo dalių, nes taip yra stiprinimas ir palaikomas ryšys su tėvais ir giminėmis. „Vaikai auginami taip, kad suaugę liktų artimi šeimai, o savo būsimą šeimą įtrauktų į didesnį tinklą“, – taip mokslo portalui „Live Science“ teigė Talia Wagner, šeimų ir santuokos terapeutė, dirbanti Los Andžele. Taip pat Italijoje neretai galima pamatyti, kad po vienu stogu gyvena net kelios kartos, dažniausiai tėvai, seneliai ir vaikai, kiek rečiau – ir vaikų antrosios pusės.
Tame pačiame portale rašoma, kad tėvų ir vaikų santykis šeimoje yra glaudus bei siejamas abipusiu pasitikėjimu – gilūs pokalbiai vakarienės metu, patirčių dalinimasis bei diskusijos yra veikla, kurios skubinti nedera ir jokie reikalai dažniausiai negali to sutrukdyti.
Maisto kultūra
Kulinarijos pasaulyje sakoma, kad maistą galima valgyti arba ragauti. Italijoje maistas nėra tik patiekalas lėkštėje. Nors, žinoma, negalima kalbėti už visus, bet italų kultūroje maistas yra simbolis, padedantis išlaikyti artimus socialinius ryšius. Tikras italas mėgsta maistu mėgautis, jį ragauti, vertinti skonį ir patiekalo ingredientus. Maisto valgymas yra proga bendrauti gyvai, mėgautis gyvu pokalbiu prie stalo tiek su šeima, vakarienės metu, tiek su draugais ar kolegomis miesto kavinėse ar baruose.
Tiesa, italai turi keistokų nerašytų taisyklių maisto atžvilgiu. Štai vieną pateikia kelionių gido portalas „The intrepid guide“ – italai negeria cappuccino arba latte kavos su pienu po pusryčių, maždaug po 11 val. ryto, nes, pasak jų, tai kenkia virškinimui. Taip pat pavalgę italai turi taisyklę nesimaudyti bent dvi valandas. Nors Italija ir garsėja savo paplūdimiais bei neapsakomo grožio jūra, po pusryčių ar pietų metų italus dažniausiai galima išvysti paplūdimyje lošiant kortomis, snaudžiant, vaikštant, užkandžiaujant, tačiau tikrai nesimaudant.
Kitas italams būdingas bruožas, pateiktas kelionių gide, – pastangos nesusirgti. Pavyzdžiui, Italijoje žmonės stengiasi nesėdėti tarpduryje arba pučiant skersvėjui, nes bijo peršalti. Dėl šios priežasties jie dažniausiai neina į lauką ir šlapiais plaukais. Jeigu taip nutinka, kad baimė susirgti italui išsipildė, peršalus ar sutrikus virškinimui jo rankose visada atsidurs ramunėlių arbata, nes į šią arbatą Italijoje yra žiūrima kaip į vaistą.
Italams svarbu, kad maistas namuose būtų gaminamas su meile ir kruopštumu. Ingredientai turi būti švieži, intensyvaus skonio ir aromato, o šeimoje receptai neretai perduodami iš kartos į kartą, nes šeimose maistas yra gaminamas ne vien tik pagal populiariuosius receptus, bet ir pridedant savo interpretacijas.
Maistas italams turi būti skanus. Nėra įprasta valgyti stovint ar einant, priešingai nei galima išvysti Vakarų šalyse. Maistas – tai proga atsipūsti, nusiraminti ir pasimėgauti pertraukėle. Greit, vienu mauku stovint prie kavinės baro krašto gali būti išgertas nebent mažas espresso puodelis.
Gyvenimo būdas ir filosofija
Dolce far niente (saldus nieko neveikimas) ir dolce vita (saldus gyvenimas). Tai yra frazės, kurios daugmaž atspindi italų gyvenimo būdo subtilybes. Lėti pasivaikščiojimai, mėgavimasis kava ir maistu niekur neskubant – dažnas gyvenimo būdas italų gretose. Niekur neskubėti, nelėkti yra gan svarbus požiūris į gyvenimą. Italijos žmonės daug laiko skiria susitikimams tiek namie, tiek miesto restoranuose, kavinėse, terasose. Dažna tradicija – susitikti su draugais ir artimais žmonėmis Piazza – pagrindinėje miesto aikštėje, kur bendraujant ir socializuojantis yra valgomi patiekalai, geriami gėrimai, rašome tinklalapyje „Love to know“.
Vienas iš svarbesnių tikslų italų šeimose – tradicijų išsaugojimas. Ne paslaptis, kad modernėjant pasauliui ir technologijoms vis labiau įsiskverbiant į žmogaus gyvenimo būdą, tradicijos, atėjusios iš ankstesnių laikų, gali būti užmirštamos, nes senosios yra pakeičiamos naujomis. Italai stengiasi savo manieras, maisto gamybos, bendravimo kultūrą perduoti jaunajai kartai, nes tai jiems yra vienas iš esminių italų kultūrinio identiteto sudedamųjų dalių.
Individualizmas ir stiliaus reikšmė
Italai yra žmonės, kurie didžiuojasi savo šalies kultūriniu palikimu, menu, istorija ir tautybe. Dėl šios priežasties italai ne visada gali pasirodyti lengvai pralaužiamas riešutėlis kitataučiams. Italijoje sklandi komunikacija anglų kalba gali būti retenybė.
Taip yra todėl, kad italai yra individualizmą vertinantys žmonės. Jie žino, kaip būti, atrodyti ir elgtis tiek pagal savo individualius, tiek pagal visai italų kultūrai būdingus bruožus, ir tikrai stengiasi tą parodyti kitiems.
Kaip žinoma, Italija – viena pagrindinių pasaulio mados industrijos šalių, kur gaminami garsiausi vardiniai drabužiai. Italai žinomi kaip gero stiliaus išmanytojai. Jau nuo pat mažumės Italijoje tėvai skatina vaikus atrodyti gerai, todėl skatina prisižiūrėti save. Tai Italijoje vadinama fare la bella figura, apie savo tautos kultūrą tinklalapyje „Italy with an italian“ rašo italė blogerė Alessia. Elegancija, individualus stilius dažnai yra italo kasdienybės palydovas. Žinoma, nebūtinai visi gyventojai atrodys kaip ką tik nužengę nuo mados kolekcijos pristatymo podiumo, tačiau tikrai dažnai galima pastebėti, kad italai prisižiūrintys ir gerą mados skonį išlaikantys žmonės
Šalia stiliaus elegancijos italai stengiasi būti ir elgsenos etiketo pavyzdžiai. Nors gali pasirodyti, kad jie garsūs ir triukšmingi, mandagumas, geros manieros sėdint prie stalo, teigiamas savęs reprezentavimas svečių akyse yra mokomas dar vaikystėje
Įprastai italai pasižymi svetingumu, draugiškumu ir šiltu bendravimu, tačiau tam gali prireikti laiko, kol bus įgytas pasitikėjimas. Jeigu rodomas susidomėjimas jų kultūra, pagarba, to paties galima sulaukti atgalios.
Straipsnis parengtas keliautojos Aušrinės Skėrytės pasakojimu, taip pat informacija, publikuota „Italy With Anitalian“, „Live Science“, „Love To Know“ bei „The Intrepid Guide“.