– Gegužę jūsų dukrytei Amandai bus penkeri. Trečiųjų metų krizė jau praeitis?
– Nepasakyčiau, kad būčiau pastebėjusi kokią nors krizę. Yra lengvesnių dienų, yra sunkesnių, bet kaip vieną sunkiausių periodų aš įvardyčiau mūsų viešnagę JAV, kai Amandai buvo 9 mėnesiai. Iš Airijos išvykome gyventi į Ameriką, pasikeitė visas režimas – vis tik 8 valandos skirtumas. Iki tol neturėjau problemų, ji visada gerai miegojo, nuo antro mėnesio naktimis keldavosi tik kartą. Kai išvažiavome, viskas apsivertė aukštyn kojomis – vaikas nebesuprasdavo, kada diena, o kada naktis, pykdavo, buvo sunku.
– Kiek laiko truko tas periodas?
– Apie 9 mėnesius, nes tiek laiko gyvenome JAV. Kai grįžome į Lietuvą, viskas stojo į savo vietas.
– Gimdėte Airijoje?
– Taip. Buvo labai baisu, nekartočiau ir niekam nerekomenduočiau. Ten yra visai kita sistema ir bent jau šioje sferoje, mano manymu, mediciniškai jie nuo mūsų atsilieka. Mano mama daug metų dirbo gimdymo namuose, kai jai papasakojau, kaip viskas vyko, pasakė, kad pas mus taip buvo prieš 20 metų. Aš gimdžiau dvi paras, keturis kartus mane ruošė Cezario operacijai, bet vis persigalvodavo – tai ruošia, tai ne. Galų gale pradėjo silpti širdis tiek man, tiek dukrai, todėl medikai nieko nelaukdami nuvežė į operacinę. Viskas vyko staigiai, niekas nebelaukė, kol pilnai suveiks nuskausminamieji. Beprotiškai rėkiau. Buvo labai baisu. Laimei, viskas baigėsi gerai – mes abi išgyvenome. Kai dukrytei buvo dvi savaitės, atėjau pas savo šeimos gydytoją, viską papasakojau, sakė, kad galiu paduoti į teismą, bet nenorėjau švaistyti savo laiko ir nervų. Kita vertus, nežinau, ar dėl tokio gimdymo, ar ne, bet dukrytė iki 6 mėnesių nesisėdo, gerai nelaikė galvos, nesivartė. Airijoje gydytojai dėl to nematė nieko blogo. Kai grįžome į Lietuvą atostogų, nuėjome pas masažistę, kuri dirba su vaikais. Anot jos, dėl komplikuoti gimdymo ir labai didelio kiekio skatinamųjų, nes man juos leido visą parą, galėjo šitaip nutikti. Ji išmasažavo dukrytę ir viskas galiausiai susitvarkė.
– Po to išvykote į Ameriką. Svajonių kraštas. Kaip sekėsi? Koks ten požiūris į vaikus?
– Vaikas ten yra viskas. Jei viešoje vietoje jis elgiasi netinkamai, geriau jo nedrausminti, nes sulauksi piktų žvilgsnių. Pamenu nuvažiavome su drauge, kuri jau ilgus metus gyvena JAV, ir jos sūnumi į prekybos centrą. Mano dukrai tuomet buvo vos daugiau nei metai, jų vaikui – beveik pusantrų. Nuėjome į didžiulę žaislų parduotuvę. Mūsų mažyliai eidami braukė rankomis per lentynas ir tikrąja ta žodžio prasme viską šlavė ant grindų. Aš pamačiau ir riktelėjau, kad nustotų taip elgtis. Man draugė kumštelėjo į šoną ir piktai paklausė: „Ar tu bėdų nori? Šypsokis ir eik toliau“. Įsivaizduokite vaizdą: mūsų vaikai eina ir viską mėto, mes šypsomės, o iš paskos eina besišypsanti pardavėja ir viską deda atgal į vietą. Vaikai ten tikrai nevaldomi. Jie mokinami, kad esi valstybės, kad ji yra tavo motina. Net mokyklose vaikai raginami pranešti apie netinkamą tėvų elgesį: jei matai, kad tavo tėvai nemoka mokesčių, jei jie užsiima bet kokia nusikalstama veika, turi pasakyti mokytojai, nes jie skriaudžia savo gimtinę. Tai pateikiama taip, tarsi tau tai irgi naudinga. Nes jei nori, kad tavo šalis ekonomiškai kiltų, turi prie to prisidėti.
– Kas gresia, jei vaiką sudrausminsite viešoje vietoje?
– Tiksliai pasakyti negaliu, nes nebuvau su tuo susidūrusi, bet, matyt, kad turėtum problemų su Vaikų teisėmis. Bent taip supratau iš pamokymų, kuriuos gavau iš ten gyvenančių lietuvių. Bet dabar daug kur taip. Tik reikia pabrėžti, kad aš nekalbu apie vaikų mušimą. Be abejo, kad nei fizinis, nei psichologinis smurtas yra nepriimtinas. Bet kartais neišeina nepakelti balso. Juk net namie būna, jog sakai sakai, o vaikas negirdi. Pakeli toną, kad bent atkreiptų dėmesį.
– Atsikvėpėte, kai grįžote į Lietuvą?
– Taip. Nors nesu ta, kuri greitai užsiplieskia ir nuolat rėkia. Esu tos nuomonės, kad bet kokie ginčai – ar jie su vyru, ar vaiku, gali būti išspręsti taikiai ir ramiai. Mes su dukra esame linkusios kalbėtis. Ją daug labiau veikia mano žodžiai, kad man labai skauda širdį, jog taip padarei, ir žvilgsnis liūdnomis akimis. Galiu būti supykusi, galiu už blogą elgesį kažko neduoti, bet nebus jokios reakcijos. Jei pasakau, kad mamytei skauda širdelę, tai nuginkluoja.
– Pati propaguojate sveiką gyvenimo būdą ir sveiką mitybą. Kaip su vaiku pavyksta sutarti dėl maisto?
– Mes niekada neturėjome dėl to bėdų. Negaliu suabsoliutinti, bet manau, kad daugeliu atveju, kai tėvai skundžiasi, jog jų atžalos nevalgo vieno ar kito, tai suaugusiųjų kaltė. Mūsų namuose yra taip: aš padarau valgyti ir visi eina sėsti prie stalo. Jei tau kažkas netinka ar tu nenori, nevalgyk. Pasidaryk pats. Nebuvo atvejų, kad ji užprotestuotų. Yra tam tikri produktai, kurių ji nevalgo. Pavyzdžiui, avižinė košė, nuo jos ją vimdo, lydytas sūris ant kokios picos – ji jo nenuryja. Šių produktų aš jai net nesiūlau. Bet kai girdžiu, kad padarė mama sriubą, o vaikas jos nevalgo, tada mama bėga kepti blynelių, atsiprašau. Nenori, nevalgyk. Nė vienas vaikas, gyvendamas normalioje šeimoje, nemirė badu.
Turėjau tokią įdomią patirtį, dirbau su pora, kuri metė svorį. Ir sako: „Viskas gerai, bet mums sunku, nes dukra nevalgo to, ką jūs rekomenduojate. Ji valgo vien batoną, riestainius, koldūnus“. Ir aš klausiu: „Jūsų dukrai trys metai, tiesa? Tai kokiu būdu ji prisiperka tų riestainių ir koldūnų?“ Jie nuleido akis. Jei kas leistų, daugelis vaikų prisipirktų nežinia ko. Kaip tik neseniai buvome atostogų Norvegijoje. Draugės vyras su mano dukra nuvažiavo į maisto parduotuvę. Jie parsivežė ne vieną ir ne tris saldainius. Ir aš klausiu: kodėl tiek daug? Draugės vyras sako: „Ji sakė, kad mama leidžia. Aš ir sakiau, išsirink ką nori“.
– Kokios taisyklės dėl saldumynų yra jūsų namuose?
– Geriausia taisyklė, kai nėra taisyklių. Amanda žino, kad per dieną ji gauna vieną saldumyną. Tai gali būti bet kas – saldainis, uogos, sausainis. Saldainių ji visada turi daug. Ji su jais žaidžia, dažnai jie išsimkalioja ir mes juos išmetame. Pati jų per daug nevalgo. Aš manau, kad kai duodi visišką laisvę ir žinojimą, kad jie visada yra, nelabai ir reikia. Nesuprantu tėvų, kurie besididžiuodami sako: mano vaikui trys metai, o dar nė vieno saldainio neragavo. Palauk, kol išeis į mokyklą, tada jau paragaus. Laisvė rinktis – yra geriausia.
– Kaip jums pačiai po nėštumo pavyko subalansuoti savo mitybą?
– Jau aštuonerius metus didelį dėmesį kreipiu į mitybą. Sveikai maitinausi iki nėštumo, lygiai taip pat ir po jo. Nebuvo jokių problemų dėl priaugtų kilogramų. Aš nenustygstu vietoje. 10-tą dieną po Cezario jau nukulniuodavau po du kilometrus su vežimu. Prisipažinsiu, kažkur mintyse tūnojo baimė, jog bus sunku susigrąžinti svorį, nes buvo etapas, kai svėriau 17 kg daugiau nei dabar. Bet susiformavę įpročiai, matyt, padėjo sudėlioti viską į savas vietas.
– Dabar ir kitoms padedate dėl sveikos mitybos. Su kokiomis problemomis dažiausiai susiduria moterys?
– Žmonės nesupranta, kad sveika gyvensena turi būti nuolat. Daugelis tikisi kažkokio stebuklo, ieško stebuklingos tabletės. Kaip tik neseniai susirašinėjau su viena mergina, kuri savaitę laikėsi sveikos mitybos principų ir skundėsi, jog nukrito vos vienas kilogramas, o ji tikėjos netekti 4-5. Didžioji problema yra, jog žmonės nesuvokia, kad jei mes daug metų nesirūpiname savo kūnu, neužteks kelių savaičių, kad viskas būtų taip, kaip norime. Kita bėda – žmonės nemoka susidėlioti prioritetų. Kai sakome, kad nėra laiko, nėra pinigų – tai visiškas melas. Daugelis dar įsivaizduoja, kad geras maistas yra geros kokybės dešra, brangūs sūriai. Bet nebūtinai geras yra brangus. Sveika mityba tai morka, kopūstas, vištiena, kalakutiena, kiaušiniai. Tie produktai, kurie yra natūralūs.
– Dar viena priežastis, dėl ko žmonės linkę numoti ranka į sveiką mitybą – kad tai užtrunka daug laiko. Tiesa?
– Galbūt pradžioje, kai viskas nauja, tai užima laiko. Pavyzdžiui, ateini į parduotuvę, atsistoji prie duonos ir kaip iš tų 100 ar daugiau rūšių išsirinkti tinkamą? Bet ilgainiui laiko sąnaudos sumažėja. Gamini trumpiau, indų sunaudoji mažiau, jų plauti reikia mažiau.
– Ar jums pačiai užtenka laiko suderinti ir veiklą, ir šeimą?
– Išties turiu daug darbų, veiklų, be to, dar studijuoju biomediciną. Tad neslėpsiu – būna sunkių dienų. Bet susidėlioju prioritetus ir maistas man yra vienas pirmųjų. Jau iš vakaro pagalvoju kelioms dienoms į priekį, ką valgysime. Sveikata ir mityba ta sritis, kuri negali likti nuskriausta.