„Žmonės meluoja kasdien. Meluoja patys sau, meluoja kitiems“, – sako Areg, paklaustas apie didžiąją pasaulio ydą. Ir mes leidžiamės į pašnekesį apie kūrybą ir gyvenimą.
– Areg, papasakokite apie save: kurioje klasėje mokotės, ar be mokyklos mokotės dar kažkur? Kuo domitės?
– Man 16 metų, lankau dailės mokyklą. Kai atrandu laisvo laiko, piešiu savo piešimo knygelėje. Piešti pradėjau nuo pat vaikystės būdamas 3, 4 metų, rimtai mokytis piešti aš nusprendžiau pradėti nuo 13 metų.
– Kaip jūsų gyvenime atsirado piešimas?
– Dar būdamas labai mažas berniukas mėgdavau pasiimti spausdintuvui skirtą A4 formato lapą ir ant jo piešti įvairius filmų, animacinių filmukų, vaizdo žaidimų veikėjus.
– Kaip atradote savo piešimo stilių?
– Praėjusiais metais dailės mokykloje vienas tapybos mokytojas pamokė mane vienos technikos. Mano skaitmeniniai piešiniai turi vieną bendrą požymį: viskas nupaišyta potėpiais, sluoksniais. Taip pat darau ir tikrajame gyvenime, viską piešiu drąsiais potėpiais, labai atsargiai ir nuosekliai pasirenku spalvą.
– Papasakokite apie savo piešinius. Kaip galėtumėte juos apibūdinti?
– Dažniausiai mano piešiniai vaizduoja veikėjus, patiriančius emocijas. Jas man svarbu perteikti, parodyti žiūrovui, paskatinti jį pajausti tai, ką jaučia veikėjas. Mano piešiniai yra paprasti, linksmi, dinamiški.
– Gal pavyktų papasakoti apie vieną iš savo piešinių – ką jis simbolizuoja, kodėl pasirinktos tokios spalvos, kaip jį piešėte, ką jis jums reiškia, kas tą kūrinį įkvėpė?
– Vienas iš mano piešinių – „In The Swamps“ – vaizduoja veikėją, vardu Girstis. Tai yra veikėjas iš stalo vaidmenų žaidimo „Dungeons & Dragons“.
Mes su draugais šią vasarą nusprendėme sukurti savo „D&D“ pasaulį, sugalvoti savo veikėjus, jų istorijas. Viena draugė sukūrė veikėją, kurį pavadino Girsčiu. Jam davė reindžerio klasę. Draugei parodžius veikėjo dizainą ir papasakojus man šio veikėjo istoriją, buvau įkvėptas ir nupaišiau šį kūrinį.
– Taip pat užsiimate fotografija. Ką fotografuoti jums labiausiai patinka? Kokia fotografijos stilistika jums artimiausia?
– Man labai patinka fotografuoti gamtą. Dažniausiai, kai už lango pastebiu saulėlydį, pasiėmęs fotoaparatą išbėgu iš namų ir pradedu ieškoti gražių gėlių, medžių, kai kada tiesiog fotografuoju dangų, bandau paukščius pagauti kadre.
– Ar yra kokia nors jūsų paties padaryta fotografija, kuria didžiuojatės?
– Šiuo metu mano mėgstamiausia nuotrauka yra „Whiteout“. Kadre pagavau paukštį, skrendantį virš sovietinių laikų daugiabučio.
Dangus tuo metu buvo pilkas, netgi baltas, nuotrauka buvo padaryta vakare. Ji atrodo lyg būtų redaguota su „Photoshop“ – lyg namas su paukščiu buvo iškirpti, o už jų turėtų būti mėlynas dangus su debesimis.
– Kada dažniausiai užsiimate menu? Ar būna laiko tarpų, kai nesipiešia, nesifotografuoja, nesikuria?
– Namie piešiu, kai turiu laisvo laiko, kai nesu užkrautas su namų darbais. Dailės mokykloje piešiu 3 kartus per savaitę.
Būna momentų, kai yra labai stiprus noras nupiešti kažką įdomaus, gražaus, gali būti kad ir juokingo, tačiau iki galo nežinau, ką noriu piešti. Trūksta įkvėpimo, idėjų.
O būna ir taip, kada turiu labai fainą idėją, kurią svajočiau pavaizduoti piešinyje, bet pieštukas tiesiog nejuda ant lapo, neišeina nupiešti taip, kaip įsivaizduoju.
– Ką jums duoda kūryba?
– Fotografija mane išmokė gyventi dabartiniu momentu.
Šiuolaikinėje visuomenėje labai didelė dalis žmonių per daug galvoja apie tai, kas atsitiks. Dėl to jaudinasi, bijo. Kai kurie galvoja apie praeityje padarytas klaidas ir negali sau už jas atleisti.
Mano manymu, labai svarbu nežiūrėti nei į vakar, nei į rytoj, o žiūrėti į save dabar. Gyventi dabartiniu momentu.
Fotografija išmokė mane, kad fotoaparatu pagauti momentai beveik niekuo nesiskiria nuo mūsų atsiminimų, pagautų mūsų akimis. Į savo galvą, atmintį, galime įsinešti atsiminimus, kaip nuotraukas į atmintuką arba kompiuterį, gyvendami šiuo momentu, dabartimi.
– Kaip manote, ar meno reikia profesionaliai mokytis? O gal užtenka ir pajautimo?
– Manau, kad tai priklauso nuo žmogaus ir jo tikslų. Žmogui, kuriam patinka kūryba ir kuris planuoja ateityje uždirbti kurdamas, tikrai labai siūlau pradėti mokytis nuo pat pradžių. Sakau tai iš savo patirties.
Visada norėjau piešti kuo geriau, iš visų girdėjau, kad „practice makes it perfect“ (bandai vėl ir vėl, kol pradeda sektis tobulai), kad visi gebėjimai ateis su laiku. Tai yra tiesa, bet jeigu žmogus nepastebi savo klaidų ir jų neatsikrato, pasilieka tame pačiame lygyje. Mokytis labai svarbu, ypač jeigu ruošiesi iš kūrybos uždirbti.
Jeigu kažkam tai tiesiog hobis ir jis neplanuoja su menu sieti savo karjeros, vis tiek siūlyčiau jam pasimokyti pačių pagrindų, kad piešti sektųsi lengviau.
– Ar yra menininkų, kurie jums pačiam palieka didelį įspūdį? Kieno kūryba žavitės?
– Mano gyvenime yra žmonių, kurių kūryba labai žaviuosi, jie man artimi.
Pradėjus lankyti dailės mokyklą man buvo labai sunku ten susirasti draugų. Tačiau po kelių mėnesių susidraugavau su keliais žmonėmis. Jie labai gerai tapydavo, taip pat piešdavo piešimo knygelėse, darydavo tai įspūdingai. Prašydavau iš jų pagalbos ir pasiūlymų. Jie vieni mano geriausių draugų ir aš jiems labai dėkingas.
Dailės mokykloje turiu bendraklasių, su kuriais nelabai bendrauju, bet vis tiek labai labai žaviuosi jų piešiniais.
Yra dar vienas žmogus, užsiimantis kūrybine veikla, kuris savo laiku mane labai stipriai įkvėpė. Šis žmogus gyveno su manimi viename name visą mano gyvenimą. Tai mano brolis.
Jis užsiėmė fotografija būdamas 16–17 metų. Rodydavo man savo nuotraukas, aš žiūrėdavau, kaip jis jas redaguodavo programoje „Adobe Lightroom“. Buvo įdomu stebėti, kaip jis tai daro. Broliui aš labai dėkingas.
– Jei reiktų įvardyti kokią nors Klaipėdos vietą, kuri jus įkvepia (tai gali būti kokia nors gatvė, koks nors žemės lopinėlis prie jūros, kavinė, namų kiemas ar pan.), kokia vieta tai būtų?
– Dailės mokykloje koridoriuose yra pakabinti įvairių mokinių diplominiai darbai, visi atlikti skirtinga stilistika. Man labai patinka tyrinėti ir apžiūrinėti kitų mokinių darbus. Galima teigti, kad mane įkvepia kitų žmonių kūryba.
– Kaip manote – kas šiais laikais pasaulyje yra labai ne taip? Jei galėtumėte ištaisyti vieną mūsų žmonijos ydą, kas tai būtų?
– Manau, melagystė yra viena žiauriausių pasaulio ir žmonių santykių problemų. Žmonės meluoja kasdien. Meluoja patys sau, meluoja kitiems.
– Ar įsivaizduojate, kad menas lydės jus visą gyvenimą?
– Mano karjera nebūtinai bus susijusi su menu. Tačiau esu įsitikinęs, kad piešiu iki savo mirties.