Nauja mada – pavojingi žaidimai
Gerai, jei vairuotojas jau yra ką nors girdėjęs apie šį žaidimą ir, pamatęs įtartinai šalia kelio stovinčius vaikus, iš anksto pristabdo. Dar geriau, jei vairuotojas net ir nežinodamas, kas gali netrukus nutikti, sulėtina greitį, nes supranta, kad šalikelėje stovintiems vaikams bet kurią akimirką gali kilti noras netikėtai perbėgti į kitą gatvės pusę. O ką daryti, jei vairuotojas neturi nei vaikų, nei supratimo apie jų psichologiją, nei informacijos apie tokius pavojingus žaidimus, nei vaizdo registratoriaus? Tarkime, įvyksta baisiausia, kas gali įvykti – vienas vaikas pastumia, kitas krinta po nespėjusio sustabdyti vairuotojo automobiliu. Tragedija tiesiogiai paveikia ne tik jos dalyvius, bet, tarsi įmetus akmenį į tvenkinį, ratilais banguoja ganėtinai toli: mokykla, policija, bendruomenė, vairuotojo ir vaiką praradusių žmonių šeimos, darbovietės, draugai, kaimynai. Prasideda kaltųjų paieškos, užsisuka teismų karuselės, lūžta likimai.
Ar įmanoma išvengti mirtino scenarijaus, kai augantys ir bręsti pradėję vaikai taip trokšta pasirodyti prieš bendraamžius, kad yra kietesni ir nemirtingi.
Socialinė aplinka ir vaikų elgesio priežastys
„Tokio tipo žaidimas, kuriame vaikai imituoja ar realiai rizikuoja stumdami vienas kitą po automobilio ratais ar į pavojingas situacijas, kelia daug klausimų apie jų elgesį ir psichologinę būseną“, – teigė Jurgio Pabrėžos universitetinės gimnazijos direktorius dr. Kęstutis Trakšelys, akcentuodamas, kad tai gali būti interpretuojama keliais būdais, atsižvelgiant į vaikų psichologiją, socialinę aplinką ir jų elgesio priežastis.
Tarkim, tai gali būti adrenalino poreikis ir ribų išbandymas: vaikystėje ir paauglystėje smegenų raida skatina elgesį, orientuotą į naujus potyrius ir riziką. Tokie žaidimai gali būti būdas patenkinti adrenalino poreikį arba išbandyti ribas, net jei tai kelia grėsmę jų saugumui. Kitas aspektas – socialinis spaudimas ir dėmesio siekimas, kai grupėse vaikai kartais veikia taip, kaip nebūtų veikę vieni. Jie gali norėti pritapti prie grupės, parodyti „drąsą“ ar tiesiog sulaukti dėmesio, net jei elgesys yra pavojingas ar destruktyvus. Yra toks dalykas, kaip empatijos ir pasekmių supratimo trūkumas: vaikai dar gali nevisiškai suvokti, kokias rimtas pasekmes gali turėti jų veiksmai. Jie gali nesuprasti, kad tokie veiksmai gali baigtis mirtimi ar sunkiomis traumomis. Reikšmės turi aplinkos įtaka ir modeliavimas: jei vaikai auga aplinkoje, kur agresija ar pavojingas elgesys laikomas norma, jie gali perimti tokius elgesio modelius. Be to, vaizdinė medžiaga (pvz., filmai, vaizdo žaidimai) kartais gali turėti įtakos jų suvokimui apie realų pavojų. Įtakos gali turėti trauma ar emociniai sunkumai: kai kurie vaikai, ypač, jei patyrė traumų ar gyvena sunkioje emocinėje aplinkoje, gali naudoti pavojingą elgesį kaip būdą išreikšti savo vidinius konfliktus ar pyktį ir taip susilaukti dėmesio, nebūtinai teigiamo. Blogai, kai esama per mažai suaugusiųjų dėmesio ir priežiūros: jei vaikai paliekami be priežiūros ar tinkamo užimtumo, jie gali ieškoti veiklų, kurios, jų manymu, yra įdomios, net jei jos iš tikrųjų pavojingos.
Anot K. Trakšelio, norint nustatyti galimas elgesio priežastis ir jas šalinti, pirmiausia reikėtų pažvelgti į tėvų santykį su vaiku: „Kiekvienam vaikui, nesvarbu, kiek jam metų, reikia šalia emociškai tvirto ir stabilaus suaugusiojo, kuriuo jis galėtų pasitikėti. Todėl labai gaila, kad daugelis – tiek tėvai, tiek visuomenė – mano, kad rūkymas, „veipinimas“, blogas elgesys – tai mokyklos reikalas. Niekas nieko nedaro, nekalba, neužkardo netinkamo elgesio ir pan. Vaikai yra tėvų, jie atsirado iš tėvų. Tėvai yra vaiko gimdytojai, auklėtojai ir teisėti jo atstovai. Todėl visi problemų sprendimai, pasikalbėjimai, susitarimai turėtų būti šeimoje. Niekas iš tėvų tos pareigos neatėmė, nes jie turės vaiką visą gyvenimą. Todėl investicija į jo auklėjimą yra tiesioginė investicija į vaikų gerovę ir tėvų džiaugsmą vaikais arba ne.“
Didžiausia atsakomybė – tėvams
Susisiekus su Kretingos rajono policijos komisaru Algirdu Budginu, jis patvirtino, kad apie tokius pavojingus vaikų žaidimus jau yra girdėjęs. „Kretingoje to dar nėra, tikiuosi, kad ir nebus. Bet reikia didelio švietėjiško darbo, prevencijos, kad tokių dalykų nebūtų. Manau, kad į mokyklas kalbėtis su vaikais turėtų eiti policijos pareigūnai, medikai, vairavimo instruktoriai, psichologai, socialiniai darbuotojai. Tokie žaidimai – labai rimta problema. Tik kalbantis, pasakojant apie sužalojimų, patekus po automobilių ratais, pasekmes, šviečiant jaunimą, galima užbėgti įvykiams už akių. Žinoma, ir tėvai turi daug kalbėtis su savo vaikais, neprarasti su jais ryšio, saugoti ir rūpintis jais“, – kalbėjo policijos komisaras A. Budginas, akcentuodamas, kad didžiausia atsakomybė tenka tėvams – jiems tektų apmokėti vairuotojo patirtą žalą, jei per tokius pavojingus žaidimus būtų apgadintas automobilis. Taip pat tektų prisiimti visą atsakomybę, nutikus ir blogiausiam scenarijui.