– Ilgus metus dirbate su vaikais: kuo šiandieniai skiriasi nuo vaikų, kurie buvo prieš dvidešimt metų?
– Nuo 1990 metų dirbu treneriu ir galiu palyginti, kokiais vaikais buvome mes ir kokie yra šiandien. Jau anuomet burdavau vaikus bendroms treniruotėms, varžyboms. Juokiuosi, kad anksčiau būdavo bausmė uždrausti eiti į lauką. Dabar bausmė, kai liepia eiti į lauką. Kaip sakoma: jei nori, kad tavo vaikas kvėpuotų grynu oru, išnešk kompiuterį į lauką. Kaip treneris, galiu pasakyti, kad tai, ką dabar daugelis vadina treniruotėmis, anksčiau tai būdavo apšilimas. Daugumos vaikų fizinis pajėgumas labai sumažėjęs.
– Kada įvyko tas lūžis?
– Matyt, palaipsniui keitėsi. Atsirado technologijos, kompiuteriai, kurie leidžia suvokti, kad viską galime dviejų pirštų kombinacija. Galime būti stiprūs, virtualiai viską valdyti. Tą padaryti fiziškai daug sudėtingiau. Fizinis vaikų pajėgumas sumažėjo dėl to, kad jie mažai juda. Daugelis gyvena nuosavuose namuose, iš namų – į automobilį, iš automobilio – į mokyklą. Dar tėvas ir kuprinę iki mokyklos nuneša. Mano vaikai ateina, sako: tėti, paneši kuprinę. Aš atsakau: čia tavo daiktai, pats ir nešioki. Tėvai įsivaizduoja, kad viską už vaikus reikia padaryti, kad šie dar maži, nesugebės. Be to, ir patys tėvai mažai juda. Nors dabar jau nueina į sporto klubus. Ar bent jau nusiperka abonementą. Tėvai labai lepina savo vaikus. Bijo, kad kokią nesėkmę patirs, neleidžia vaikams suklysti.
– Tos nesėkmės tiek sporte, tiek gyvenime yra neišvengiamos?
– Man patinka toks posakis, kad nesėkmių gyvenime nėra. Yra arba išbandymas, arba patirtis, arba sėkmė. Tai požiūrio klausimas. Ir vaikams reikėtų skiepyti, kad tai kas tau blogo nutiko, tai yra tavo patirtis. Arba išbandymas. Savo vaikams sakau, kad padarė ne blogai, o kitaip. Žodis „blogai“ žlugdo, leidžia suprasti, kad esi nevykėlis.
– Ar šiandieniai vaikai greitai pasiduoda?
– Tam, kad nepasiduotų, jiems reikalingi autoritetai. Kita vertus, pastebiu, kad tėvai labai bijo leisti savo vaikams rizikuoti, kad nieko nenutiktų. Daugelis tėvų įsitikinę, kad vaikams bus sunku, kad jie pavargs, nerimauja, kaip jie prieš kitus atrodys, o kas, jei iš jo šaipysis. Be abejo, kiekvienas situacija skirtinga, bet būtina leisti vaikui pajusti gyvenimo skonį, sunkumus. Tie pojūčiai svarbūs, kad ateityje jis turėtų supratimą, kas yra gerai, o kas – ne. Mano vienas draugas sako: rizikuoti visada reikia, tik prieš tai užduoti sau vieną klausimą: jei nutiks blogiausias, ar aš tai pakelsiu? Jei ne, tuomet nereikia. Bet jei pakelsiu, verta.
– Sunkumų su šiandieniais vaikais yra daugiau?
– Aš manau, kad vaikas kaip gyvuliukas: jis visada eis ten, kur lengviau, skaniau ir kur mažiau darbo. Reikia pagauti tą momentą ir pakoreguoti. Kai jau susiformuoja įprotis, tada lengviau. Sakoma, kad reikia 1500 kartų arba 21 dienos, jog susiformuotų įprotis. Tą išbandžiau su savo dukromis ir dantų valymu. Pasitvirtino. Tai kai jau pradėjai treniruotes, bent jau tą ciklą – metus – reikia pabaigti.
– Gal pamenate iš savo vaikystės vieną didesnių pamokų?
– Mano tėtis buvo sportininkas. Kai bėgdavome kokį krosą ir aš sakydavau, kad nebegaliu, tėtis atsakydavo: nieko negirdžiu, ką sakai? Parodydavo, kad aš dar galiu. Nebuvo tokio žodžio „skauda“. Reikėjo iškentėti, kelti ištvermės barjerą. Žinoma, gal ne visiems tai veikia. Bet man veikė. Aš norėjau pasiekti rezultato. Taip elgiuosi ir treniruotėse su vaikais.
– Pats auginate mergaites. Ar joms taikote tuos pačius auklėjimo standartus?
– Taikau, tik žmona kartais primena, kad ugdau ne berniukus. Bet gyvenimas kartais taip duos, kad nežiūrės ar tu berniukas, ar mergaitė. Yra toks posakis, kad nesvarbu, kaip tu muši, svarbu, kaip moki atlaikyti smūgius. Aš matau, kai dukros verkia dėl dėmesio, o kada dėl skausmo. Visiems patariu nesiorientuoti į menkus pažeidimus. Nes kartais ateina pas mane mokiniai ir sako: treneri, negaliu šiandien treniruotis, nes riešą susižeidžiau. Bet tai bėgioti tu gali. Treniruoju vaikiną su cerebraliniu paralyžiumi. Kai tik jis atėjo, daviau keletą paprastų pratimų, mačiau, kad nepavyksta. Pradėjau jį ugdyti. Nesu gydytojas, dariau taip, kaip man atrodo. Supratau, kad reikia bendrauti griežtai, bet neperlenkti lazdos. Ir jis tą pastebėjo, pasakė, kad aš su juo bendrauju kaip su normaliu žmogumi, o visi kiti – kaip su ligoniu. Po kelių mėnesių viskas pagerėjo. Dabar jis padaro tokius pratimus, kurių sveiki nepadaro.
– Kokias psichologines savybes ugdo kovos menai?
– Kovos menai duoda labai daug pasitikėjimo savimi. Kai žmogus fiziškai stiprus, keičiasi jo laikysena, savijauta. Jis mato, kad yra stipresnis. Kai žmogus negali padaryti elementarių dalykų, bręsta baimė. Pats save užblokuoja. Tai būtina, kad bent jau buitinius veiksmus galėtų padaryti – atsisėdęs ant žemės kojų pirštus rankomis pasiekti. Retas dabar tą padaro.
– Ar buvo vaikų, kurių taip ir nepavyko atvesti į tą vadinamą „doros kelią“?
– Buvo ir jų visada bus. Kiekvienas turi savo pomėgius. Priklauso nuo to, kas tau padeda treniruotis. Kovos menuose reikia daug intelekto, reikia išmanyti ir fiziką, ir mechaniką, ir anatomiją. Daugelis galvoja, kad eini ir mušiesi, bet reikia suvokti principus. O jų yra keli.
– Kokiems vaikams rekomenduotumėte kovos menus?
– Visiems galima, bet labai reikia, kad vaikas neišsigąstų. Dar reikia pirmo teigiamo įspūdžio. Reikia, kad pirmos treniruotės pasisektų. Nes jei nepasiseks, pagalvos, kad tai ne jam. O gali būti, kad net labai jam. Ne visada reikia girti. Nes nebus ko siekti. Turi būti balansas. Tik reikia nepamiršti pagirti, kai padaro gerai.