Į Ukrainoje likusias ypač pažeidžiamas šeimas dėmesį atkreipė Vilniaus arkivyskupijos šeimos centras. Pagalbą šioms šeimoms lietuvius ragina teikti centro sumanytas projektas „Šeima – šeimai“.
„Man sakė, kad pagimdysiu iki gegužės 15 d. Suprantu, kad daugeliui reikalinga pagalba. Dabar aš tiesiog likau su trimis vaikais be pagalbos, už vaikus nebemoka, sako, kad man nepriklauso. Humanitarinės pagalbos irgi negaliu gauti, nes ji priklauso tik tiems, kieno vaikai iki 3 metų, o mano jauniausiam – 4 metai. Neužtenka vaikams maistui. Produktų kainos labai didelės, o aš neturiu jokių pajamų. Man reikia sau daiktų į gimdymo namus, bet neturiu, kaip jų gauti.“
„Antrą vaiką pagimdžiau 2022 m. vasario 8 d. Išvažiavau iš kaimo, kuris yra netoli Nikolajevo, vyras neteko darbo. Vyriausiajam sūnui po dviejų mėnesių sukaks 5 metai, o mažyliui jau 2 mėn. Kai Nikolajeve prasidėjo sprogdinimai, su vyru ir vaikais išvykome į antrąjį kaimą, kur bent šiek tiek tyliau. Pajamų nėra.“
„Sveiki, aš dviejų vaikų mama. Vyresnei yra 10 metų, o mažesnei – 7 mėnesiai, esu dekretinėse atostogose, gyvenu Nikolajevo srityje, čia vyksta tikras karas, vyras nedirba. Uždarbiauti negali eiti, nes susilaužė koją dirbdamas krašto apsaugoje. Iš anksto dėkoju.“
„Sveiki! Sužinojau apie jus, kad daugeliui padėjote, ir nutariau jums parašyti. Dabar laikinai gyvenu pas vyro tėvus. Mes su vyru nesusituokę, nes iki karo nespėjome, o dabar nėra finansinių galimybių. Laukiuosi 34–35 savaitę. Vyras dabar nedirba, nebedirbu ir aš. Mums labai reikia finansinės paramos. Būsiu jums labai dėkinga. Pagalbos reikia dabar, nes turime susiruošti gimdymui, kūdikiui reikės daug ko – lovytės, vežimėlio, rūbelių. Pasikartosiu, kad mudu su vyru nedirbame, o ir tėvai negali padėti, nes dėl karo atlyginimai išmokami nevisi. Ačiū jums už supratingumą. Tikiuosi jūsų pagalbos.“
„Gyvenu… Čia vyksta karo veiksmai. Vyras liko be darbo, aš laukiuosi 40 savaitę. Galiu atsiųsti visus dokumentus, gimdymo data numatoma balandžio 9 d. Šiuo metu labai reikalinga pagalba, nes vyras liko be darbo. Aš neįsivaizduoju, kaip man susiruošti gimdymui ir kaip paskui maitinti mažylį.“
„Tai mano pirmasis gimdymas, turėčiau gimdyti apytiksliai artimiausią savaitę. Neįsivaizduoju, kaip bus su gimdymu nei iš finansinės (Ukrainoje gimdymas mokamas), nei iš moralinės pusės. Esame išsinuomoję butą. Nežinau, kaip susiklostys gimdymas, ar bus kuo maitinti kūdikį, duok Dieve, kad būtų pieno. Jei ne nėštumas – nesikreipčiau, bet kūdikio gimimas šeimoje, kai šiuo metu neturime jokių pajamų, yra didelės išlaidos – sauskelnės, maistelis, viskas, ko dar reiks naujagimiui, o karo metu viskas šimtą kartų sunkiau, nežinau, kam dar gali prireikti pinigų. Galva visai neveikia.“
Tai tik kelios žinutės, pasiekusios Lietuvą iš Ukrainos. Karo siaubiamoje šalyje likusioms kūdikius auginančioms ar gimdymo laukiančioms šeimoms lietuvių pagalba kaip niekad svarbi.
„Sulig nauja gyvybe atsiranda naujų rūpesčių, o karo sąlygomis pasirūpinti savimi ir kitu – tūkstančius kartų sunkiau, – sako projekto „Šeima – šeimai“ koordinatorė Vilija Tauraitė. – Todėl šioms mamoms reikalinga labai tikslinga ir savalaikė pagalba.“
Plačiau apie projektą ir apie tai, kaip ukrainiečiams galime padėti kiekvienas, ji papasakojo interviu Delfi Šeimai.
– Jūsų sumanytas projektas kviečia teikti asmeninę pagalbą – kiekviena padėti sutikusi šeima gelbsti konkrečią šeimą. Kaip sumanėte būtent tokį projektą?
– Darbiniame susirinkime tarp kolegų Vilniaus arkivyskupijos šeimos centre, reaguojant į karo situaciją Ukrainoje, kilo mintis teikti tiesioginę pagalbą „šeima – šeimai“. Pakalbėjome, kad Lietuvoje esančios pabėgėlių šeimos jau gauna bent kažkokią pagalbą, o ypač sunku toms šeimoms, kurios liko Ukrainoje, toliau išgyvena karo baisumus ir neturi jokios paramos.
Ypač pažeidžiamos šeimos – su naujagimiais. Gimdymo situacija nelengva net ir taikos sąlygomis, o juo labiau per karo neramumus.
Mūsų projekto esmė – teikiama asmeninė pagalba konkrečiai šeimai ar mamai. O jeigu tarp dviejų šeimų mezgasi ryšys, tuomet galimas ir asmeninis pabendravimas. Vienas dalykas perskaityti žiniasklaidoje, kad vyksta karas, bet visai kita – kai kalbi telefonu ar susirašinėji žinutėmis su konkrečiu asmeniu, kuris sako: dabar kalbėti negaliu, nes turiu pasiimti vaikelį ir bėgti slėptis, nes prasidėjo bombardavimas. Tokios situacijos parodo, kokia sudėtinga mamų situacija ir kokia joms reikalinga net menkiausia pagalba.
– Kaip sekasi? Ar lietuviai gausiai prisideda prie šio projekto?
– Projekto žinutę pradėjome platinti dar kovo 22 d. Pradžioje nelabai net įsivaizdavome, kiek šeimų atsilieps iš Lietuvos, kiek – iš Ukrainos, kalbėjome, kad jei padėsime bent kelioms šeimoms – pradėti verta. Vis dėlto ši schema susilaukė didelio rezonanso lietuvių širdyse – juos ypač sudomino galimybė padėti ne abstrakčiai kažkam, bet konkrečiai šeimai su kūdikiu. Iki dabar projekte sudarėme 120 lietuvių–ukrainiečių šeimų „tandemus“.
– Kaip Ukrainoje likusios jaunos mamos jus suranda? Kokiu būdu sužino apie tokią galimą iš Lietuvos teikiamą pagalbą?
– Turime kelis partnerius Ukrainoje – kelių gimdymo namų gydytojus, kurie informaciją perduoda savo pacientėms, taip pat nevyriausybinę paramos organizaciją „Poltavos neabejingųjų batalionas“. Pastarieji partneriai praėjusią savaitę pranešė, kad yra 2000 pagalbos prašančių moterų – jie savo ruožtu tikrina šiuos kontaktus susisiekdami su moterimis, perklausdami jų poreikius.
Mums rašo žmonės, perskaitę skelbimą „Facebook“ paskyroje, išgirdę bažnyčioje skelbimą po pamaldų, laidą per radiją ir pan. Taip pat aktyviai įsitraukia mūsų pačių pažįstami ir draugai, atsiliepiantys tikrai geranoriškai.
Iš gimdymo namų dažniausiai gauname ką tik pagimdžiusių moterų kontaktus – būna tokių, kurios iš namų gimdyti išvažiavo tik su lagaminėliu, o grįžti nebėra kur.
Ypač įsiminė atvejis, kai moteris pagimdė kovo 8 d. Mariupolyje, o kovo 9 d. gimdymo namus subombardavo, ji išsigelbėjo tik su kūdikiu ant rankų, be jokių dokumentų, pinigų ar daiktų. Ir panašių atvejų yra ne vienas. Prie mūsų projekto prisideda pagalbininkė ukrainietė Natalija, pati pabėgėlė, šiuo metu gyvenanti Vilniuje. Ji patikrina mūsų gaunamus kontaktus, perskambindama, rašydama žinutes, o kai kurie paramos atvejai ateina ir iš jos aplinkos.
– Kaip veikia jūsų sumanyta pagalbos sistema?
– Lietuvoje gyvenanti šeima ar kelios šeimos drauge apsiima pusę metų palaikyti draugiškomis žinutėmis ir paremti 100 Eur kas mėnesį moterį ar šeimą su kūdikiu Ukrainoje, dėl karo atsidūrusią sunkioje situacijoje. Vienos jų pasitraukė iš karo veiksmų zonos, kitos liko, šeima neteko darbo, vyras išėjo kariauti, moteris liko viena su vaiku – situacijos skirtingos, bet visiems šiems žmonėms mūsų pagalba neįkainojama. Jei 100 Eur per mėnesį paremti panorusiems lietuviams yra per daug – galima susirasti bendraminčių būrelį ir susidėti tuos 100 Eur, tada išrinkti kontaktinį asmenį, kuris susirašinės ir persiųs pinigus konkrečiai mamai.
Jei ir jūs norite prisidėti, kreipkitės į mūsų centrą. Atsiųsime jums konkrečios mamos iš Ukrainos patikrintus kontaktus ir trumpas instrukcijas, kaip geriausia pervesti pinigus, koks galėtų būti pirmasis laiškas, kokioje platformoje geriausiai versti tekstus, jei norite parašyti rusiškai ar ukrainietiškai, bet nemokate.
Parama trunka pusę metų, paramos pabaiga yra šeštasis pinigų pervedimas. Mamos Ukrainoje žino, kad parama tęsiasi šešis mėnesius. Jūs po šešių mėnesių tiesiog nebesiųsite paramos. Jei norėsite – bendrausite toliau, jei norėsite – bendravimą nutrauksite.
Projektą vykdome pasitikėjimo principu, perduodame iš Ukrainos gautą informaciją, prieš tai patys susisiekiame su šeima telefonu ar žinutėmis. Atliekame tarpininko vaidmenį, nors dėl karo ir chaotiškos situacijos neturime galimybės 100 proc. garantuoti, kad mums teikiama informacija yra visiškai tiksli. Prašome remiančias šeimas informuoti mus, jei sužinotų, kad informacija neteisinga.
– Ką išgyveną tos jaunos šeimos, likusios Ukrainoje? Kokios pagalbos joms labiausiai trūksta?
– Yra įvairių atvejų. Dažna situacija, kad ukrainiečių šeimos negali gauti išmokų dėl sutrikusios administracinės sistemos. Viename laiške moteris rašė, kad dėl karo išsivaikščiojo visa savivaldybės administracija, nėra net kur paduoti prašymo toms išmokoms. Kai kuriais atvejais žmonės patiria sunkumų net įregistruoti vaiką, nes karo situacijoje prarado dokumentus.
Taip pat yra didelis skirtumas, kurioje vietovėje žmogus gyvena – kaime ar mieste Ukrainoje, ar tai okupuota teritorija, ar ten laisviau – paramos gavimo galimybės irgi skirtingos.
Dažnai laiškuose minima humanitarinė parama, kurią moterys gauna – sauskelnės ar kai kurie maisto produktai. Kartais žmonės prašo paramos net elementariam prasimaitinimui, kai kuriems aktualesnė parama kūdikio lovelei ar vežimėliui, vaistams, papildams. Neretas atvejis, kad kūdikių mitybai reikalingi mišinėliai – moterims nuo streso dingsta galimybė žindyti, o tai dar pabrangina išlaikymą.
Vienas iš išskirtinių atvejų – kuomet lietuvė, globojusi mamą ukrainietę, kuri kelias savaites bombarduojamame Charkove slėpėsi metro, nes nedrįso bėgti su kūdikiu, padrąsinta savo lietuvės globėjos išsiruošė į nelengvą kelionę ir šiuo metu yra saugiame Vilniuje, kur pradeda kurti naują savo gyvenimą.
Kai kurios ukrainiečių šeimos tiesiog negali patikėti, kad išvis tai vyksta ir teikiama tokia pagalba. Dėkoja be galo nuoširdžiai, sveikina su šventėmis, atsiunčia šeimos nuotraukų, įrašinėja ir garso žinutes. Kiti bendrauja labai santūriai, tik atsiunčia esminius duomenis ir informaciją.
– Raginate lietuvius padėti ne tik finansiškai, bet ir morališkai?
– Draugiškas palaikymas labai svarbu sunkioje situacijoje. Žinoma, ne visos šeimos ir mamos nori intensyviai bendrauti, kai kurios elementariai neturi tam laiko ar nesijaučia pakankamai saugiai, kad išpasakotų savo gyvenimą. Vis tik net ir maža draugiška žinutė padeda nesijausti vienišam, palaikyti viltį ir išgyventi sunkioje situacijoje.
Viena iš išankstinių lietuvių šeimų baimių – kad nemokės bendrauti ar kad tai juos pačius „užkrės“ emociškai. Vis dėlto gauname nemažai lietuvių šeimų padėkų, kad organizuojame pagalbą – tai jiems yra galimybė padėti konkrečiai tiems žmonėms, kurie kenčia ir kuriems reikalinga pagalba. Viena šeima sakė, kad jiems karo fone netgi palengvėjo psichologiškai, nes dabar gali konkrečiai veikti ir padėti, o taip pat turėti tiesioginį ryšį, ne tik gauti bauginančių naujienų iš žiniasklaidos. Yra šeimų, kurios ketina ryšius palaikyti ir vėliau, vienos kitas aplankyti aprimus situacijai.
Projektą organizuoja Vilniaus arkivyskupijos šeimos centras. Apie projektą daugiau informacijos rasite čia. Jei norite dalyvauti šiame projekte, galite parašyti projekto koordinatorei Vilijai el. paštu: bendruomene@vasc.lt.