Savo patirtimi apie ikimokyklinio amžiaus vaikų žaidimus dalijasi „Laimingas vaikas“ psichologė Simona Maciukevičiūtė.
Žaidimas yra rimta veikla. Būna, tėvai sako: „Mano vaikas nieko neveikia per dienas, tik žaidžia.“ Tai ačiū Dievui, kad jis žaidžia (nekalbant apie didžiąją kompiuterinių žaidimų dalį). Dabartiniai vaikai skiriasi nuo vaikų, gimusių prieš 15–20 metų tuo, kad jie nebemoka žaisti. Žaidimų metu formuojasi vaiko pažintiniai, kognityviniai, motoriniai procesai, valia, savireguliacija, kūrybinis mąstymas, komandinio darbo įgūdžiai, lyderiavimo savybės, o svarbiausia – vaizduotė.
Dabartiniai vaikai nebeturi vaizduotės. Spėkite, kodėl? Pirma – kompiuteris, televizija, telefonai. Viskas yra pateikiama per ekraną, vaikams nėra laiko kada galvoti, kažką sukurti patiems, viskas yra patiekiama čia ir dabar. Kuriems galams jam kurti žaidybinę veiklą, jei paprasčiau yra įsijungti kompiuterį? Antra – tėvų profesijos. Vaikai nuo pat mažų dienų yra linkę viską kopijuoti. Jų dažnai klausiama, kuo norėtų būti užaugę arba ką veikia / dirba tėvai. Dabartiniai vaikai nebesupranta, ką tėvai veikia darbe, dėl neaiškių profesijų jie negali žaisti profesinių žaidimų kaip anksčiau. Kaip jūs galvojate, kokį tėvų elgesį mato vaikai? Ogi darbą kompiuteriu. Žaisdamas vaikas atsisėda prie stalo ir spaudinėja pirštukais jo paviršių. Ką jis veikia? Dirba. Ar yra lavinama vaiko vaizduotė? Ne. Tėvai (net jeigu jie ir dirba visą dieną kompiuteriu) turėtų stengtis papasakoti ką nors išskirtinio, kas įvyko per jo darbo dieną, kad vaikas turėtų susikūręs įspūdį apie profesiją ir galėtų tai panaudoti žaisdamas.
Mažiau yra daugiau. Pamenu, į darželį atėjo viena mamytė ir nusistebėjo, kodėl tiek mažai žaislų grupėje? Brangūs tėveliai, žaislų kiekybė nėra geras rodiklis. Dėl per didelio žaislų kiekio vaikas negali jų įsiminti, nesivysto santykis su žaislu. Geriau jau turėti vieną medinę kaladėlę, kuri vaikui atstos ir telefoną, ir mašiną, ir lėktuvą, žirkles, vaistus, pyrago gabalėlį… viską, ką vaikas pats sugalvos. Jei vietoje vieno žaislo jam nupirksite šiuos 6 išvardintus, vaikas apsiribos tik to žaislo funkcija, ir jo vaizduotė nesiplėtos. Šiuolaikiniai žaislai patys dainuoja, šneka, vaikui tereikia žiūrėti, ką žaislas daro, ir pačiam nebėra stimulo ką nors papildomai sugalvoti. Toks žaislas vaikui greit atsibosta, nes visa veikla – paspausti kelis mygtukus.
Vartotojiškas tėvų požiūris įgalino vaikus gauti jau paruoštus žaislus, nebėra vietos konstruoti. Tačiau jei nupirksite tik vieną iPadą, vaikas temokės paspausti kelis mygtukus, o vartydamas nuotraukų albumą mėgins pirštais priartinti vaizdą. Beje, ar žinote, kada reikia džiaugtis, jog vaikas pasiekė aukščiausią žaidimų lygį? Ne tada, kai apsistatęs žaisliniais kasos aparatais ir vaikiškom prekėm žaidžia parduotuvę, o tada, kai tiesiog sėdėdamas kėdėje įsivaizduoja, kad skenuoja prekes. Taigi, vaikai, turintys daug žaislų, vaizduotės žaidimus žaidžia prasčiau.
Visi žaislai yra ugdomieji žaislai. Dabar reklamuojami specialūs ugdomieji žaislai, bet pasakykite, kurie žaislai nėra ugdomieji? Paprasta medinė kaladėlė gali ugdyti. Ir iš tikrųjų vaikams iki 1,5 metų yra visiškai nereikalingi žaislai, nes jų pagrindinis objektas yra tėvai, jų stebėjimas ir mėgdžiojimas (mama plauna indus – ir vaikas nori daryti tą patį; didžiausias užsiėmimas – iškraustyti stalčius, išimti puodus, kur nors įlįsti). Parduotuvėse galime rasti net žaislų, skirtų kramtyti, kad dantukai geriau augtų, su iškilusiomis raidėmis – maždaug pradėkime vaikus mokyti pažinti raides nuo kūdikystės. Tėvams atrodo, kad naudingiausias didaktinis žaislas yra toks, kuris turi daugiausia funkcijų (pvz., daugybos lentelę lojantis šuniukas). Tikrai ne. Tokie žaislai blokuoja vaiko aktyvumą. Leiskime vaikams džiaugtis ir taip trumpa vaikyste, laisvai tyrinėti aplinką, skaityti ir skaičiuoti jis tikrai išmoks, kai ateis tam laikas.
Žaislai turi stimuliuoti vaiko raidą. Ankstyvojo amžiaus (~2 metus) žaidimai turi sufleruoti, ką su žaislu veikti (funkcinis panaudojimas): surenkamos, pastatomos kaladėlės; žaidimai su skirtingomis formelėmis, kurias reikia įdėti į atitinkamos formos skylę. Vyresniame amžiuje žaislai turi būti kuo atviresni, skatinantys vaizduotę. Žaislas turi turėti vaiko išvaizdą, kad vaikas galėtų identifikuotis su lėle. Geriausia, kad žaistų ne kitos planetos, o savo planetos gyventojus. Norėdami padėti vaikui vystytis ir mokytis, tiesiog leiskite jam žaisti. Iki 6 metų žaidimas yra veiksmingiausia veikla. Patikėkite, jis bus suformavęs tokį stiprų mąstymo mechanizmą, kad skaitymas ir rašymas jam pasirodys lengvai įkandamas riešutėlis.
Gydo ne žaislai, o santykis tarp vaiko ir tėvų. Žaislas yra tik pagalbinė priemonė vaiko raidai, tik įrankis žaidimo tikslui pasiekti, bet ne pakaitalas. Vystymasis vyksta tuomet, kai naudodamasis žaislo ir suaugusio pagalba vaikas padaro vienu žingsneliu daugiau, pavyzdžiui, mama parodo, kad servetėlė gali atstoti ne tik lėlės apklotėlį, bet galima panaudoti ir kaip „salotos lapą“. Raida šiame pavyzdyje pasistūmės kokybiškame santykyje su mama, kuri su susidomėjimu pademonstruos salotų plėšymo procesą ir seks, ar vaikui tai yra įdomu, ar tai jau per didelis žingsnis tolyn ir jis nebeišlaiko dėmesio. Pagrindinis tikslas yra tarpusavy pasidalintos bendros veiklos rezultatas. Suaugusysis turi remtis vaiko iniciatyva ir įvardyti, padėti vaikui suprasti, ką jis čia padarė, ko išmoko (pvz., „na va, išmokai kaip gaminti salotas“). Svarbu: mokant vaiką reikia pradėti kartu, o pabaigti leisti pačiai atžalai.
Nepertraukite vaiko žaidimo. Ar jums nebūna situacijų, kai, atrodo, žaidžiat su vaiku, tačiau jis nuo jūsų nusisuka ir užsiima kita veikla? O ar jūs, būdama(s) vaiku, nenusisuktumėt, jei mama vidury žaidimo pradėtų jus mokyti spalvų, nurodinėti, kur padėti kaladėlę, klausinėti žvėrelių vardų, taisyti netaisyklingai ištartą žodį?.. Tokiu būdu jūs parodote, kad vaikas yra menkas, nieko neišmanantis padarėlis, kuris kad ir ką darytų, niekaip neįtiks tėvams. Tėvai turėtų jaustis lygiaverčiais su vaiku, taip pat kartais „nežinantys“, „nemokantys“ ko nors padaryti, atkartojantys vaiko veiksmus, emociškai palaikantys.
Vaikai žaidžia ne socialinius vaidmenis, o jam rūpimas temas, klausimus. Jie žaidžia tai, kas jiems atrodo asmeniškai svarbu. Vaikai tarsi išneša į išorę savo vidinius išgyvenimus ir tokiu būdu pamato save iš šono, pvz., jei vaikas muša žaislą, neturėtumėte jo drausti, nes jis išreiškia savo išgyvenimus. Tai padaręs gali pats bandyti susitvarkyti, įveikti savo bėdas. Stebėkite vaiko žaidimą ir klauskite, apie ką jis, ką jam tai reiškia, atspindėkite jo emocijas įvardydami žodžiais.
Pieškite, lipdykite su vaikais. Didžioji dalis 2–3 metų vaikų nemoka laikyti piešimo priemonių, vadinasi, nėra pakankamai išvystyta motorinė funkcija. Motorinė veikla susijusi su kalbos sklandumu. O jei nėra žodžio, nėra ir mąstymo, yra tik pavieniai vaizdiniai. Taigi, kuo geresnė motorika, tuo greičiau vystysis vaiko kalba ir mąstymas.
Aiškinkite žodžius. Dažnai vaikų žodynas yra skurdus, nes jie nežino, ką reiškia tam tikri žodžiai, arba mes galvojame, kad vaikai supranta žodžio reikšmę, tačiau taip yra ne visada. Skaitydami pasakas (o jūs, tikiuosi, skaitote), paaiškinkite vaikui bent 3 žodžius. 3 metų vaikas turi mokėti kalbėti trumpais sakiniais.
Nyksta kolektyviniai žaidimai (slėpynės, šokinėjimas per virvutę). Gaila, kad šiuos žaidimus išstumia kompiuteriniai. Kolektyvinio žaidimo metu vystosi aukštesnės psichinės funkcijos:
- Savireguliacija: šie žaidimai reikalauja stiprios motyvacijos laikytis taisyklių tam, kad vaikas būtų priimtas į žaidimą.
- Vykdomosios funkcijos: žaisdamas vaikas sugeba slėptis vis kitoje vietoje, lavėja ir kūrybinis mąstymas.
- Erdvinė funkcija: reikia sugalvoti, kur geriau pasislėpti, kad visas būtų nematomas.
- Serijinis judesių organizavimas: pvz., šokdynė, padeda koordinuoti judesius.
Kas atsitinka psichinėms funkcijoms žaidžiant kompiuteriu? Deja, bet jos lieka apleistos. Vaikas žiūri į ekraną ir… bukėja. Judėjimas ekrane hipnotizuoja, todėl krenta smegenų centrų aktyvumas ir vaikui formuojasi priklausomybė, automatiškai jam nebereikia kitų žaislų. Ar žinote, kad didžioji dalis dabartinių pirmokų mokyklas pradeda lankyti su keturmečiams būdingu psichikos išsivystymo lygiu?
Taigi, pabaigai vertėtų paminėti, kad rinkodaros poreikiai skiriasi nuo to, ko reikia vaikui, rinkodaros specialistams svarbu sukurti kažką naujo, neįprasto, tokiu būdu yra „palengvinamas“ tėvų darbas, jiems nereikia užsiimti su vaiku. Technologijos atima tai, ko vaikui reikia iš tikrųjų.