Vaikų kūno kalba – nuo gimimo
Mokslininkai nustatė, kad daugiau nei 65 procentai informacijos perduodama neverbaliniu būdu, o verbalinė tiesioginio bendravimo dalis mažesnė nei 35 procentai. Taigi kūno kalba daug iškalbingesnė už žodžius. Vaikų kūno kalbą suprasti paprasčiau nei suaugusiųjų, nes mažieji dar nemoka kontroliuoti savo kūno signalų, todėl jų savijautą, emocijas nesunku perprasti. Stebint vaiką galima numanyti, kaip jis jaučiasi, ką mąsto, nes kiekvienas kūno gestas natūralus.
Vaikai pradeda bendrauti kūno kalba vos gimę, nes kalbėti dar nemoka. Iš pradžių daug verkia, po kelių mėnesių atsiranda šypsena, kuri, mokslininkų teigimu, yra įgimta. Į kūdikio šypseną tėveliai taip pat atsako šypsena – tokiu būdu užsimezga bendravimas. Vėliau mažyliai rankomis pradeda siekti objektų, rodyti į juos pirštais, liesti, palaiko akių kontaktą, linksi galva, traukia ar stumia nuo savęs daiktus. Stebint mažuosius galima matyti, kaip keičiasi jų kūno kalba po tam tikrų įvykių. Tokiu būdu net iš menkiausių užuominų galima suprasti vaikų norus ir savijautą. Pavyzdžiui, pastebėjus, kaip keičiasi mažylio judesiai jam sunerimus tampa aišku, kas vaikui nepatinka ar jį liūdina. Žinoma, kad į akis pašvietus saulei kūdikiai pradeda muistytis ir krutėti, o išsigandę paprastai mosikuoja rankomis, kojomis ar netgi pradeda verkti. Stebint mažylį galima suprasti, kas jį ramina. Pavyzdžiui, kūdikis ramus, kai tėvai jam šypsosi, dainuoja ar su juo kalbasi. Atidžiai stebint siunčiamus kūno signalus ir lyginant juos su aplinkos pokyčiais galima suprasti mažylio poreikius, norus ir savijautą.
Daugelis tėvų nori žinoti, kaip vystosi vaiko asmenybė, kokios įtakos tam turi aplinka, tačiau neretai pamiršta, kad vaikas mokosi iš tėvų, kopijuoja jų kūno kalbą. Jei mažylis nuolat sukryžiavęs rankas, pirmiausia tėvai turėtų atkreipti dėmesį į save ir pagalvoti, ar patys nelaiko sukryžiavę rankų. Tokia kūno pozicija – vienas didžiausių bendravimo barjerų. Atviros rankos delnais į išorę ar rankos prie šonų rodo, kad jokių agresyvių ketinimų nėra.
Tėvai gali atpažinti vaikų siunčiamus signalus iš laikysenos ir veido mimikų. Susirūpinęs, susigūžęs, įtraukęs galvą mažylis siunčia žinią, kad jį kažkas slegia, jis bijo, nerimauja, tarsi nori pasislėpti. Taisyklinga, tvirta laikysena, ištiestos rankos delnais į viršų byloja, kad vaikas pasitiki savimi, nusiteikęs bendrauti. Mažylio baimę galima atpažinti iš negebėjimo išlaikyti akių kontakto, didelių akių, pakeltų antakių. Neretai jis kandžioja lūpas, susikūprinęs, susilenkęs, lyg norėdamas fiziškai sumažėti. Vertėtų atkreipti dėmesį ir į sustingusį veidą. Matant, kad vaikui kažkas negerai, bet jis nedrįsta to pasakyti ar nemoka to tinkamai padaryti, reikėtų įvardyti jo emociją ir pasakyti: „Matau, kad tu kažko bijai, todėl, kai būsi pasiruošęs, gali man papasakoti.“ Muistymasis kėdėje, nuolatinis judėjimas rodo nekantrumą, norą išsisukti iš nemalonios situacijos. O jei vaiko veidas staiga atgijo, tarsi nušvito, jis plačiai atvėrė pečius, pasviro į priekį, tai rodo jo susidomėjimą, norą įsitraukti. Kūno kalbos stebėjimas padeda pažinti vaiką ir parinkti jam tinkamas veiklas.
Nereikėtų pamiršti, kad tie patys gestai skirtingose situacijose atskleidžia skirtingus dalykus. Tarkime, tėvai parneša naują žaislą, o vaikas stovi priešais jį sukryžiavęs rankas. Gimdytojai greičiausiai pagalvos, kad žaislas nepatinka, neįdomus, tad jį reikia patraukti. Iš tiesų toks vaiko gestas rodo nerimavimą. Sukryžiuotos rankos turi labai daug reikšmių priklausomai nuo situacijos, tačiau vaikai šiuo gestu dažniausiai rodo susirūpinimą, neramumą. Greičiausiai mažylis dar nemoka įvardyti situacijos tokiais žodžiais kaip „nenoriu, kad šis nepažįstamas meškinas artintųsi prie manęs“, todėl mėgina apsisaugoti sukryžiuodamas rankas ir taip sukuria barjerą tarp savęs ir žaislo. Jei vaikas nesiryžta išbandyti naujo žaislo, prie jo reikia pratinti pamažu. Galima žaisti su žaislu iš toliau, parodyti, kaip tai smagu. Ilgainiui vaikas pamatys, kad žaislas nekelia pavojaus, ir įsidrąsins žaisti pats. Tačiau jokiu būdu nereikėtų iškart versti to daryti, kad nerimas neperaugtų į baimę ar pyktį.
Kitas pavyzdys: įėjus į trimečio kambarį, mažylis iš karto nusuka nuo tėvų akis. Gimdytojams gali kilti įtarimas, kad atžala kažką slepia. Tokia kūno išraiška rodo, kad vaikas ne tik drovus, bet ir pradeda kovoti su naujais gėdos bei gailesčio jausmais. Ir tai yra gerai! Tyrimai rodo, kad dvejų metų vaikai, kurie blogai jautėsi padarę kažką netinkamo, turi mažiau elgesio problemų ateityje, palyginti su tais, kurie nesijautė blogai. Tad ką tokiu atveju daryti tėvams? Turbūt pirmiausia kiltų mintis ieškoti saldainių popierėlių ar kitų įkalčių. Tačiau vaikui paprasčiausiai gali būti liūdna, nes jis sugriovė sesės statytą kaladėlių bokštą. Kad ir kas nutiktų, svarbu išlikti ramiems ir išlaikyti pozityvumą. Žinant, kas iš tiesų nutiko, pasakyti, kad vaikas daugiau to nedarytų. Jei tiksliai neaišku, kas nutiko, pasakyti: „Žinau, kad kažkas nutiko, bet viskas gerai, aš tave myliu.“ Tokiu atveju vaikas jausis gana saugiai žinodamas, kad jį tėvai priima bet kokį, ir nebijos slėpti kažką padaręs.
Daugeliui tėvų rūpi, į kokius vaikų kūno ženklus labiausiai vertėtų kreipti dėmesį. Vienas svarbiausių signalų – neįprasti kūno pokyčiai. Pavyzdžiui, aktyvi ir bendraujanti dukra staiga tampa uždara, užsisklendusi, pasikeičia jos laikysena, ji tarsi susmunka, pečiai susigūžę, rankos sunertos ant krūtinės, mergaitė nebesidomi dalykais, kurie anksčiau taip žavėjo. Tokia kūno kalba rodo silpnumą, ramybės neduodančias mintis, kurias būtina išsiaiškinti. Arba sūnus, iki tol buvęs pasyvus, mažai bendraujantis, nepalaikantis akių kontakto, staiga pasitempė, išsitiesė, rankas laiko ant šonų, pakėlęs smakrą aukštyn, daug šypsosi, bendrauja, jaučiasi stiprus. Tai gali byloti apie išspręstą konfliktą, įvykusią situaciją, kuri jam kelia pasididžiavimo. Taigi svarbu pažinti savo vaiką ir dėmesį kreipti į kūno ženklų pokyčius.
Kitas svarbus dalykas, į kurį vertėtų atsižvelgti, – (ne)verbalinės informacijos atitikimas. Tyrimai rodo, kad neverbaliniai ženklai beveik 5 kartus veiksmingesni už žodžius, o tuo atveju, kai prieštarauja vieni kitiems, žmonės linkę kliautis neverbaliniu kanalu, ignoruodami verbalinę informaciją. Todėl svarbu stebėti, ar kūno kalbos signalai atitinka žodinę informaciją. Paklausus, kaip sekėsi darželyje ar mokykloje, kartais vaikas atsako „gerai“, tačiau suka ar trina akis, žiūri į šalį, pakelia antakius, nenatūraliai šypsosi pro suspaustas lūpas. Visa tai rodo slepiamus jausmus, nenorą atsiverti.
Svarbu gestus sieti su esama situacija. Jei šalta ir vaikas susigūžęs, sukryžiavęs rankas ant krūtinės, tai nereiškia, kad jis priešiškai nusiteikęs. Šiuo atveju jam tiesiog šalta. Susmukusi laikysena gali reikšti drovumą, nepasitenkinimą ar nusiminimą. Taip pat gali būti, kad vaikas jaučiasi gerai, bet nuklydęs mintimis, apie kažką susimąstęs. Negebėjimas išlaikyti akių kontakto nebūtinai reiškia slėpimą. Tiesiog vaikas dar ne itin pasitiki savimi, todėl lengvai palaikyti akių kontakto negali. Kitas aspektas – nereikėtų spręsti apie vaiko savijautą iš vieno gesto. Svarbu atkreipti dėmesį į laikyseną, rankų, kojų padėtį, akių kontaktą ir kt., kurių visuma gali suteikti labai daug žodžiais neįvardijamos informacijos. Kad būtų galima daryti išvadą apie vaiko emocijas, reikia bent 3 jas patvirtinančių kūno kalbos signalų. Pavyzdžiui, jei kūdikis spardosi, tačiau šypsosi, palaiko akių kontaktą, juokiasi, kai tėvai skleidžia įvairius garsus ar rodo veido išraiškas, jis greičiausiai nori žaisti. Tačiau jei neramus, suraukęs veiduką, mosikuoja rankomis ir spardosi, tai rodo, kad kažkas nepatinka, jis pyksta.
Kūno kalba ir žodžiai
Vaikai nuo 4-erių metų prie savo kūno kalbos prideda žodžius. Jie jau gali parodyti norimą žaislą ir paprašyti juo pažaisti, užuot griebę. Gali prieiti prie nuošalyje stovinčio vaiko ir pakviesti jį žaisti drauge. Paaugę vaikai pradeda derinti verbalinę informaciją su neverbaline, norėdami kažką gauti. Kita vertus, nors pamažu vis daugiau kalba, tačiau jiems sunku save aiškiai išreikšti, ypač kalbant apie jausmus ir refleksijas. Taigi kūno kalba – puiki pagalbininkė, leidžianti suaugusiesiems geriau suprasti ir įvardyti vaiko jausmus. Tokiu būdu ir vaikas pradeda geriau pažinti save. Vienas labiausiai paplitusių reiškinių tarp ikimokyklinukų – polinkis meluoti. Pirmą kartą melą dažniausiai išduoda kūno kalba: mažyliui sunku išlaikyti akių kontaktą, jis nunarinęs galvą, nedrąsus. Meluodamas 5-metis instinktyviai prisidengia burną viena ar dviem rankomis, tarsi norėdamas sustabdyti melagingus žodžius. Toks gestas lydi visą gyvenimą, keičiasi tik jo pobūdis ir greitis. Meluodamas paauglys, užuot griebęsis už burnos, tik vos pirštais patrina veidą apie lūpas. Bręstant gestai tampa subtilesni, ne tokie akivaizdūs, todėl juos suprasti sunkiau. Tuomet emocinę būseną gali išduoti veido raudonis, virpančios rankos ar prakaituoti delnai.
Štai keli vaikų rankų gestai, atskleidžiantys įdomios informacijos:
kaklo kasymas dažnai rodo, kad vaikas abejoja, dvejoja;
sugniaužta į kumštį ranka byloja apie agresiją, tramdomą pyktį;
barbenimas pirštais į kokio nors daikto paviršių rodo nervingumą, norą imtis veiklos;
platūs rankų mostai reiškia pasitikėjimą, užtikrintumą, o siauri, riboti, neryžtingi mostai aplinkiniams siunčia informaciją apie nepasitikėjimą savimi.