Tyrėjai pradėjo stebėti, kaip skiriasi tėvų bendravimas su vaiku priklausomai nuo to, kokioje pozicijoje jis yra vežamas. Gauti rezultatai parodė, kad vaiko sėdėjimo kryptis vežimėlyje daro didelę įtaką tarpusavio tėvų ir vaikų bendravimui. Tyrimas buvo pakartotas kitose šalyse ir gauti analogiški rezultatai.
Kokias išvadas padarė tyrėjai, stebėdami mažų vaikų, vežamų vežimėliuose, ir tėvų bendravimą? Pirmiausia, kad toks bendravimas viešoje erdvėje yra labai žemas. Tėvų ir vaiko bendravimo tikimybė šiek tiek didesnė, jeigu vaikas vežimėlyje žiūri į jį stumiančius tėvus.
Didžioji dauguma vežimėlių gaminami taip, kad vaikas sėdėdamas jame žiūri į priekį. Tyrėjai taip pat vertino prekybos centrų vežimėlius, nešykles.
Remdamiesi gautais tyrimų rezultatais, keletas ugdymo įstaigų pradėjo stebėti, kokie pokyčiai vyksta, kai yra pakeičiama vežimėlio kryptis ir vaikas, vietoj to, kad žiūrėtų į priekį, pradeda žiūrėti į vežimėlį stumiantį suaugusįjį. Pastebėta, kad vaikų elgesys akivaizdžiai pasikeitė, patys pasivaikščiojimai tapo malonesni.
Kuo svarbus šis tyrimas ir kodėl vežimėlių padėtis vežant vaiką tokia svarbi?
Vežimėliuose sėdintys vaikai yra tokio amžiaus, kada labai intensyviai formuojasi jų smegenys. Jokiame kitame raidos etape jos taip greitai nebesiformuos. Mažų vaikų smegenys formuojasi, gaudydamos menkiausią informaciją iš aplinkos. Jeigu vežimėlis yra nusuktas nuo jį stumiančiojo, tai neišvengiamai sumažins pokalbių kiekį, kurį vaikas galėtų gauti, tad tai tikrai turės įtakos kalbos raidai.
Jeigu pasaulis, kurį stebi kūdikis važiuodamas vežimėliu, jam gali pasirodyti grėsmingas, nes ten daug triukšmo, suaugusiųjų kojų, transporto skleidžiamų įvairiausių garsų, kūdikis gali tapti neramus. Ir visiškai paprasta ir lengva tėvams pražiūrėti šį nerimą, nes suaugusieji dažniausiai negirdi kūdikio ar nemato jo/jos veido išraiškos.
Daugelis suaugusiųjų neįsivaizduoja, kaip kūdikių smegenys filtruoja aplinką aplink save. Kūdikiai nuo pat gimimo mezga ryšį su suaugusiuoju, jie yra labai stipriai emociškai priklausomi nuo žmonių, kurie juos supa, todėl kūdikiams labai svarbu, kad suaugusieji labai atkreiptų dėmesį į jų emocinius poreikius. Kūdikių smegenys yra nebrandžios, todėl jiems vieniems labai sunku susitvarkyti su emocijomis, jie labai priklauso nuo suaugusiojo ir būtent suaugusieji turi išmokyti kūdikius tai daryti.
Taigi kiekvieną minutę vaiko patyrimas taip pat turi poveikį ir jo smegenų raidai. Netgi tais momentais, kai suaugusieji gali pagalvoti, kad tai visiškai nesvarbus momentas, kaip, pavyzdžiui, po darbų greitas užsukimas į parduotuvę prieš važiuojant namo. Bet mūsų kūdikis to nežino, laikas vežimėlyje jam yra realus bet kuriuo momentu.
Tai tikrai nereiškia, kad tėvai turi kiekvieną dienos minutę atiduoti savo dėmesį kūdikiui. Tėvai instinktyviai žino, kad kūdikiams nereikia dėmesio visą laiką, bet tai reiškia, kad kūdikiams reikia pakankamai tėvų dėmesio. Ir kūdikiams reikia dėmesio ypatingais momentais, jiems ypatingai reikia nuraminimo, kai jie gali pervargti nuo per didelės aplinkos stimuliacijos ar kai jie jaučiasi nepatogiai. Tai yra tie svarbūs momentai, kai jiems ypatingai reikia mamos dėmesio. Su savo diskomfortu ir nerimu kūdikiai išmoksta tvarkytis tik būdami santykyje. Jeigu vežimėlis yra nusuktas nuo tėvų, ypač pirmaisiais kūdikio metais, tėvams yra daug sunkiau pamatyti, kad kūdikiams jų reikia.
Kuo ilgiau laiko kūdikiai praleidžia nerimaudami, tuo labiau jų smegenys pripranta prie tokios būsenos ir vaikui augant, ateityje tokie vaikai bus labiau nerimastingi.