„Man atrodo, kad labai svarbu, jog žodžiai „vaiko interesas“ netaptų tik tuščia frazė. Mamai ir tėčiui tai turėtų reikšti vaiko poreikius, kuriuos jie turėtų patenkinti. Turi galėti patenkinti. Žinoma, tai nėra paprasta“, – konferencijoje „Emocijos skyrybų kontekste: kaip padėti suaugusiems padėti vaikams?“ kalbėjo A. Kurienė.
Skaitydama savo pranešimą psichologė aptarė, ką tenka išgyventi skyrybų vaikams, ir pateikė daugybę naudingų pamokų sukti skirtingais keliais nutarusiems tėvams.
Praranda ne tik galimybę gyventi šeimoje
„Bet koks neįvykęs projektas, šiuo atveju – santuoka, atneša nusivylimą, skausmą, praradimo jausmą. Bet jeigu toje kelionėje dar yra ir vaikų, kuriais mes žadėjome kartu rūpintis, auginti, kartu palydėti į mokyklą ir į gyvenimą, guosti, kai jiems bus liūdna, kartu švęsti šventes, tai viso šito kartais vaikai netenka per naktį. Visi išsiskyrusių tėvų vaikai, kuriuos man teko sutikti, pasakojo apie patirtą netektį“, – konferencijoje kalbėjo A. Kurienė.
Netekęs šeimos vaikas kartu praranda daugybę kitų dalykų. Visų pirma – saugumo jausmą. Nesunku įsivaizduoti – vieną dieną tiesiog sužinai, kad tėtis arba mama nuo šiandien kartu su tavimi nebegyvens arba kad šią savaitę nuo šiol tu gyvensi su mama, o kitą – su tėčiu. Galbūt matysi savo tėtį kas antrą savaitę arba turėsi su juo kas trečias atostogas. O galbūt visą gyvenimą tikėsiesi susitiksi mamą, kuri šiuo metu nežinia kur dingusi. Į tokias dažnas dėl skyrybų susidariusias situacijas giliau pažvelgti kvietė psichologė.
Skiriantis tėvams vaikas praranda daug įprastų dalykų. Dalis vaikų praranda namus – turi išsikraustyti dėl ekonominės situacijos pasikeitimo. Pasak psichologės, būtų labai gerai, kad vaikai išliktų tuose pačiuose namuose bent kurį laiką, kol jie įveiks krizę. Vis dėlto tai ne visuomet įmanoma. Kartu su tuo, kad netenka namų, kai kurie vaikai dar praranda ir savo darželį ar mokyklą, draugus, būna priversti atsisakyti būrelių. Vaikai ilgisi buvusio gyvenimo.
Dažnai tėvams išsiskyrus iš vaikų gyvenimo dingsta ir kai kurie žmonės. „Norėtume ir turėtume pasirūpinti, kad vaiko gyvenime liktų seneliai, dėdės, tetos, krikšto tėvai. Tačiau jeigu jie ir išlieka, tai ar išlieka geranoriškai galvodami apie vaiko interesą, ar susiskaldo į stovyklas – viena močiutė gina savo vaiką, kita močiutė – savo. Tokiu būdu jos pamiršta patį anūką, o šis turi išklausyti, koks yra negeras jų tėtis ir kokia negera jo mama. Kaip jam su tuo būti, kaip išgyventi? – klausė A. Kurienė. – Tų netekčių yra daugybė, bet tikriausiai skaudžiausias dalykas, ką vaikai įvardija – kad nebėra vilties. Vaikas netenka vilties, kad įmanomas gyvenimas, kur pažadai galioja.“
Norėdami tinkamai pasirūpinti savo vaiko gerove, tėvai privalo nustoti tiek daug kariauti ir rūpintis tik savimi. Ir jei jau negali užtikrinti pilnos šeimos, kaip buvo jam pažadėję, kai jis gimė, svarbu galvoti, kas vaikui šioje situacijoje būtų geriausia, sakė konferencijos pranešėja.
Ką jaučia, parodo savo elgesiu
Tėvams nusprendus pasukti skirtingais keliais vaikams kyla daugybė klausimų ir ne į visus atsakyti yra lengva. „Kai tėvai sako, kad daugiau vienas kito nebemyli, tačiau jie vis tiek myli vaiką, tai jo galvoje atsiranda labai paprastas klausimas: o kas turi įvykti, kad ir šitai pasikeistų? Jei tėtis mylėjo mamą, o mama – tėtį, bet vieną dieną ta meilė baigėsi ir neaišku, dėl kokių priežasčių, tai ar gali baigtis meilė ir man? Į šitą klausimą nėra atsakymo. Aš, kaip mama, norėčiau žinoti ir patikinti vaiką, kad ne, mamos meilė vaikui niekad nesibaigia, bet kaip specialistė aš žinau, kad tai nėra visai tiesa“, – sakė psichologė.
Skyrybų vaikai išgyvena daugybę jausmų, jų sumaištį. Kai kurie jaučia gėdą, kad jų tėvai išsiskyrė ir kad jis yra iš išsiskyrusios šeimos. Daug vaikų dėl tėvų skyrybų jaučia kaltę. „Vaikai susigalvoja keisčiausių paaiškinimų. Maži vaikai galvoja, kad taip nutiko dėl to, jog jie nevalgė košės, nenorėjo eiti į darželį ar pripaišė ant sienos, kad dėl to dabar tėtukas supyko ant mamytės ir dabar jie kartu negyvena. Paaugliai taip pat jaučia kaltę, kad tėvai išsiskyrė, juk jie gadino tėvų nervus, blogai mokėsi, norėjo nebūtų dalykų, tėvai dėl to ištisai pykdavosi ir pan. Užtrunka laiko, kol vaikas supranta, kad tėvai pykosi dėl savo priežasčių ir kad jis nebuvo skyrybų priežastis“, – kalbėjo specialistė.
Dar kiti vaikai jaučia baimę, kad gali prarasti ir kitą tėvą, kad taip, kaip vieną dieną namuose neliko tėčio, taip gali nebelikti ir mamos. „Atėjusios mamos pasakoja, kaip staiga nebegali net ramiai nueiti į tualetą, nes vaikas verkdamas įsikimba į kojas. Negali nueiti į parduotuvę, nes vaikas 20 kartų skambina klausdamas, kur tu, mama?“ – keletą būdingų situacijų paminėjo A. Kurienė.
Svarbu suvokti, kad ne visi vaikai moka išsakyti savo jausmus, tačiau apie tai tėvai gali sužinoti iš jų elgesio. Vaikų reakcijos priklauso ir nuo jų amžiaus. Pavyzdžiui, maži vaikai regresuoja, lyg dar labiau sumažėja, darosi verksmingi, kaprizingi. Daug vaikų, anot psichologės, pradeda sirgti peršalimo ligomis, taip lyg bandydami susigrąžinti laiką, kai mama ir tėtis būdavo namuose ir jį slaugydavo.
A. Kurienė pasidalijo viena tikra istorija: „Pamenu tokią mergaitę, kuri vis sirgo, jos simptomatika buvo neaiški, tėvai vežiojo ją per visokius gydytojus, tačiau niekas jokios ligos jos kūne negalėjo rasti. Ir aš jai turėjau pasakyti – ar tu sirgsi, ar būsi sveika, tavo tėvai niekada negyvens kartu. Ji sako: bet dabar jie abu kartu mane vežioja. Sakau: taip, jie veža, bet jie negyvens kartu, jie taip nusprendė, jis bus tavo tėtis, ji bus tavo mama, bet jie negyvens kartu. Tuomet ji ilgai verkė, pyko ant manęs, bet po kurio laiko nustojo sirgti.“
Žinoma, dar vaikai pyksta. Ypač paaugliai – jie pradeda blogai elgtis, kai kurie meta mokyklą, kai kurie pradeda vagiliauti, pradeda su kuo nors eksperimentuoti. Ir tai yra lygiai ta pati situacija – taip jie nesąmoningai bando prisikviesti prarastą gyvenimą, ieško, kaip vėl sugrąžinti šeimą. „Psichika jiems padiktuoja įvairių būdų, ką padaryti, kad vėl priverstų tėvus kalbėtis, bendradarbiauti, būti kartu ir daryti kažką jų labui. Ar visiems pavyksta? Tikrai ne“, – sakė A. Kurienė.
Viena sunkiausių situacijų vaikui – lojalumo konfliktas, kai sunku mylėti ir mamą ir tėtį, kurie nesutaria, konfliktuoja, kariauja. Kai situacija tampa nepakeliama, vaikas gali atstumti kurį nors iš tėvų, šitaip gindamasis nuo neišsprendžiamo konflikto. Anot specialistės, tokia psichologinė gynyba yra labai sunki būsena pačiam vaikui. O atkurti santykį tikrai užtrunka labai daug laiko ir dėl to turėtų geranoriškai bendradarbiauti abi pusės.