Atsitraukti nuo darbų yra nemenkas iššūkis
„Daugelis mūsų darbe išgyvena savotišką Stokholmo sindromą. Mes suprantame, kad pernelyg intensyvus darbas kenkia, tačiau esame nuo jo nesąmoningai priklausomi. Ir tai pakeisti nėra lengva“, – atsiųstame pranešime spaudai sako komunikacijos ekspertė.
B. Čaikauskaitės teigimu, priimti sprendimą ir atsitraukti nuo darbų nebuvo lengva. Nors moteris ir jautė, kad jai reikalingas poilsis, sustoti neleido klaidinga nuostata, esą dabar yra ne laikas ilsėtis.
„Kai pranešiau savo socialiniam burbului, kad darau pauzę, o tai reiškė, kad atsitrauksiu nuo 80 proc. atliekamų darbų, buvo visokių reakcijų“, – pasakoja reklamos agentūros įkūrėja.
Nors dauguma kolegų ir draugų moterį palaikė, nemažai žmonių buvo nustebinti tokiu radikaliu sprendimu, neva kaip galima tiesiog imti ir atsitraukti nuo darbų, įsipareigojimų, galiausiai – pajamų šaltinio.
Anot B. Čaikauskaitės, tokia reakcija atspindi dalies visuomenės baimę prarasti savo poziciją visuomenėje ir finansinį saugumą, dėl kurio žmonės pasirengę dirbti neskaičiuodami valandų ir netausodami sveikatos. Tačiau šioje vietoje, komunikacijos ekspertės teigimu, iškyla klausimas, ar toks požiūris yra išties produktyvus ir sukelia pasitenkinimą.
Būti vovere rate – madinga
„Visuomenėje yra priimta, o gal net ir madinga dirbti iki nukritimo ir paskui visiems guostis, kad nebepaeini. Tai tapo gero tono ženklu. Paklausti, kaip gyvena, daugelis net negalvodami sako, kad yra labai užsiėmę, sukasi kaip voverės rate. Susidaro įspūdis, kad jeigu taip neatsakai, reiškia, kad greičiausiai nieko gyvenime doro ir neveiki, esi vidutinybė, O juk niekas nenori būti vidutinybėmis“, – sako B. Čaikauskaitė.
Anot jos, tiek darbuotojai, tiek darbdaviai nebemoka susidėlioti prioritetų. Jie įspraudžia save į kampą ir nebežino, kaip iš jo išlįsti. Kaip vieną iš pagrindinių tokios kenksmingo tiek sau, tiek aplinkiniams elgesio priežasčių ji įvardija įsitikinimą, kad tik finansinė sėkmė suteikia žmogui pilnatvę.
„Todėl „ariame“, o tada perdegame. Nėra balanso. Jeigu greta materialinių dalykų skirtume dėmesio ir dvasiniam ugdymui, pavyzdžiui, domėtumėmės kultūra, emocine sveikata, tuomet atrastume balansą, suprastume noro turėti čia ir dabar kainą ir nereikalautume iš savęs sunkiai įmanomų dalykų. Galiausia mes ir mylėtume save labiau už tai, kas esame, o ne už tai, kuo turime būti“, – teigia B. Čaikauskaitė.
Nuo perdegimo, pastebi komunikacijos ekspertė, labiausiai kenčia jaunesni žmonės.
„Tai yra savaime suprantama, nes gyvenimiškos patirties jie turi mažiau ir nėra atsparūs negandoms bei sunkumams. Jie neturi noro važiuoti ramiai, o atvirkščiai, geidžia spausti greičio pedalą „iki galo“. Taip tas galas ir ateina“, – sako moteris.
Svarbiausia išmokti suderinti darbą ir poilsį
Atsitraukimas nuo aktyvios veiklos komunikacijos ekspertei leido suprasti, kaip svarbu yra suderinti darbą ir poilsį.
„Pauzė pakeitė mano požiūrį į gyvenimą, ir dabar aš galiu tą pačią dieną tris kartus skirtingomis temomis komentuoti įvykius tiesioginiame eteryje, ruošti pranešimus, dalyvauti darbiniuose susitikimuose su klientais ir vakare vis dar jaustis puikiai“, – sako B. Čaikauskaitė.
Suprasti, koks svarbus yra balansas tarp darbo ir poilsio, moters teigimu, reikia valios, tačiau tai nėra itin sudėtinga užduotis.
„Ši būsena yra gana lengvai pasiekiama. Svarbiausia tai „padaryti galvoje“, pakeisti mąstymą. Kai suprantame, kad reikia sustoti, pakvėpuoti, pasportuoti, ramiai atsigerti arbatos, išeiti į lauką ir įkvėpti šviežio oro, tuomet ir atsigauname“, – sako B. Čaikauskaitė.
Komunikacijos ekspertė pastebi, kad pervargimo tema tampa vis aktualesnė, ji aptariama ne tik privačiuose pokalbiuose, tačiau ir žiniasklaidoje ar konferencijų metu. Spalį vyksiančioje konferencijoje sąmoningoms moterims „(Ne)tobula moteris“ pervargimo problemai irgi bus skiriamas nemažas dėmesys.
Pamačiusi ir įvertinusi, kaip balanso tarp darbo ir poilsio radimas keitė jos gyvenimą, moteris teigia norinti savo atradimu pasidalinti su kitais.
„Būdami kartu su kitais tų pačių problemų kankinamais žmonėmis mes greičiau randame atsakymus, jaučiame pilnatvę ir saugumą, esame sąmoningesni. Tai ramina ir vienija“, – teigia B. Čaikauskaitė.