„Dabar yra tikrai blogai. Spėlioti, ar karantinas išties padarys įtaką, nenoriu, bet manau, kad visa ši situacija tikrai turės pasekmių“, – paklaustas, ar šeimas ilgam laikui atskyrusi pandemija gali turėti neigiamų pasekmių, kalba E. Laurinaitis.
Pavyzdžiui, dauguma vaikų jau senokai gyvai nematė savo senelių, kurie mažųjų gyvenime turi didžiulę reikšmę ir tai ne kartą pagrįsta net moksliškai. „Tyrimais įrodyta, kad senelių buvimas pakankamai arti anūkų suteikia vaikams žymiai didesnį pasitikėjimą savimi, moko, kaip išreikšti save ir išsakyti savo jausmus bei norus, nes seneliai yra pasiryžę vaikus išgirsti, ir jie, tie anūkėliai, turi erdvę treniruotis“, – aiškina pašnekovas.
Sprendimas visiems apsigyventi po vienu stogu kai kurioms šeimoms gal net galėtų tapti raktu, kuris sugrąžintų į šeimą prarastą harmoniją. Juk dauguma tėvų nuolat užimti darbo ir kitokiais reikalais, o norėdami palaikyti tvarką namus paverčia kareivinėmis, lygina pašnekovas: „Tėvai nori užtikrinti, kad vaikas padarytų viską, kas jam priklauso. Jei padarei – tada tau gerai, jei nepadarei – tada blogai. Taip yra iš tikrųjų, visa tai aš ne iš piršto laužiu. Juk tikrai dažnai tėvai pateikia žymiai daugiau reikalavimų, negu duoda meilės ir supratimo.“
Tuo metu seneliai galėtų duoti tą besąlyginę meilę ir globą, kurias gauti anūkams yra labai svarbu.
„Būna, vaiko tėvai nuolat komanduoja, kad viskas būtų padaryta taip, kaip reikia, ir kai vaikas prieina, jam sako: eik ir daryk, ką reikia, čia man galvos nesuk. O seneliai gali sau neskubėdami tiesiog būti su vaikais, kalbėtis. Seneliai žymiai mažiau jaučiasi įpareigoti, jiems nereikia iš to vaiko žūtbūt išugdyti tobulą produktą, jie su vaikais tiesiog būna ir džiaugiasi jais. Priima vaikus su visais jų užsispyrimais, negalėjimais ir tiesiog suteikia jiems saugumo jausmą“, – kalba E. Laurinaitis.
Taigi gal tikrai toks gyvenimo modelis galėtų tapti puikia perspektyva, tačiau kiek dabar tai būtų įmanoma padaryti – tai jau kitas ir tikrai sudėtingas klausimas, sako pašnekovas. Be to, toks scenarijus tiktų tik nedidelei daliai šeimų, mat tikrai ne visi seneliai apskritai linkę rūpintis anūkais. Pašnekovas pastebi, kad kai kurie seneliai dabartiniais laikais dar patys labai aktyvūs – ir darbe, ir moksluose, ir kitose veiklose, todėl pasišvęsti anūkų rūpinimuisi jie tikrai nėra linkę.
Vaikai gali paprašyti savo tėvų pagalbos, o šie jau patys nuspręs, ar galės ir norės jiems padėti. Ar per daug, ar ne per daug jų prašoma pagalbos – čia jau spręsti patiems seneliams, sako E. Laurinaitis.
Reikia pagalvoti ir apie tai, kaip užkirsti kelią galimiems konfliktams. Mat neretai pasitaiko, kad tėvai su seneliais susikerta dėl vaikų auklėjimo ir jų ateities perspektyvų. „Būna, kad seneliai padeda vaikus auginti, kol šie yra per maži būti išsiųsti į kokią nors įstaigą, o mama jau grįžusi į darbą. Tokia pagalba jaunai šeimai išties didžiulė. Tačiau paskui gali kilti problemų. Kadangi seneliai prižiūri ir šitaip stengiasi dėl tų anūkų, vėliau jie gali jaustis turį įtaką ir teisę kažkiek spręsti ir apie tų anūkų ateitį, o tada prasideda konfliktai su vaikų tėvais, kurie įsitikinę, kad tik jie turi tokią teisę spręsti apie savo vaikus. Jeigu tėvai ir seneliai gali atvirai ir nuoširdžiai tartis, diskutuoti, gal ir nesutikti, bet ieškoti kompromisų – viskas gerai, tada gali kartu pagyventi ir toliau. Tačiau jei tie ginčai per stiprūs, per intensyvūs ir per dideli, tuomet jau, ko gero, tikrai reikia skirtis“, – kalba E. Laurinaitis.
Norint užbėgti tokiems konfliktams už akių, galima gražiai tėvams pasakyti, kad ačiū, jog padėjote tokiu sunkiu metu, o ateities klausimas – tai ne jūsų ir net ne mūsų, o pačių vaikų rankose, moko psichoterapeutas.
Svajodavo ištrūkti
Nors dabar toks šeimos modelis, kad didžiulė trijų kartų šeima gyventų po vienu stogu, jau reta, tokią tradiciją lietuviai kitados turėjo. Toks būdavo įprastas gyvenimas kaime.
„Jei paskaitytumėme klasikinę lietuvišką literatūrą, ten visos gyvenimo istorijos yra apie tris kartas, gyvenančias po vienu stogu. Taip didžiąja dalimi buvo dėl to, kad nebuvo galimybės atsiskirti, gauti atskirą savo gyvenamąją vietą ir savo pragyvenimo šaltinį kaime. Tos žemės buvo mažai ir ji tikrai buvo eksploatuojama taip, kad galėtų išgyventi visi, kas ant jos gyvena. Statytis atskirą namą buvo iš tiesų prabanga ir tai sau galėdavo leisti tik labai nedaugelis“, – pasakoja E. Laurinaitis.
Kai kurie tais laikais apie savarankiškumą galėdavo prasvajoti ir visą gyvenimą, bet taip ir nesulaukdavo norimos laisvės ir nepriklausomybės, sako jis. Subrendusių vaikų svajonė ištrūkti iš savo tėvų namų lengviau pasiekiama tapo tik gerokai vėliau, jau pasikeitus laikams.
„Dabar irgi svajojama išvažiuoti ir turėti atskirus butus. Ir iš tikrųjų šitaip ir daroma. Todėl didžioji dalis šeimų, jeigu žiūrėsim į gyvenančias mieste, yra vienos kartos šeimos“, – kalba psichoterapeutas.
Jaučia sąžinės graužimą
Kalbant apie dabartinę realybę Lietuvoje neretai vėl su savo pagyvenusiais tėvais vaikai apsigyvena, kaip pastebi pašnekovas, ne iš gero gyvenimo. Tuomet, kai vieniši ir jau savimi pasirūpinti nebegalintys tėvai gyvena per toli, kad prireikus jiems būtų galima suteitkti reikiamą pagalbą.
„Reikia pastebėti, kad dažniausiai viena lieka būtent senelė, ji viena gyvena kur nors kaime arba mažame miestelyje, o vaikai jau įsikūrę mieste ir prisivažinėti prižiūrėti tos močiutės nebegali. Todėl nori nenori persikelia ją gyventi į savo namus mieste“, – kalba E. Laurinaitis.
Pašnekovo manymu, tokia išeitis ne visada į gera. Galbūt seniems ir ligotiems žmonėms geriau būtų atsidurti tam tikrose priežiūros įstaigose, tačiau tam reikia, kad žmonės pasitikėtų tomis įstaigomis ir galėtų tikrai gauti geriausią įmanomą kvalifikuotą pagalbą, geresnę, negu ją galėtų duoti tų žmonių vaikai, svarsto psichoterapeutas.
„Sakyčiau, kad Lietuvoje dar yra tik brendimo etapas tokios sistemos. Didžioji dalis šitai laiko gėda, vos ne nusikaltimu: mane išaugino, tai kaip aš atiduosiu į prieglaudą? Jie jaučia pareigą kartais net ir labai neįgalų žmogų slaugyti patys, nors labai dažnai neturi nei kvalifikacijos, nei laiko ar galimybių tą daryti, nes vis tik dar reikia dirbti ir uždirbti pragyvenimui, – kalba E. Laurinaitis. – Gal dabar, karantino metu, kai kuriems rūpintis savo ligotais tėvais, kuriuos nusprendę parsivežti į savo namus, gali būti šiek tiek lengviau, nes visi gyvena toje pačioje vietoje ir niekur nereikia skubėti, lėkti. Bet iš principo dirbti savo darbą ir tuo pačiu metu būti dar ir slaugytoju – tai yra labai komplikuotas dalykas.“
Patys senoliai tokiose situacijose jaučiasi skirtingai – vieniems toks gyvenimas patinka, jie džiaugiasi galėdami matyti, kaip auga anūkai, o kartais tai visiškai nepatinka. Jie jaučiasi ištraukti iš savo konteksto, atimti nuo savo žemės, nuo turėtų savo gyvulių ir dėl to visiškai pasimetę, sako pašnekovas.
„Vidurinioji karta tokiais atvejais paprastai pasidaro taip, kad jiems būtų kuo paprasčiau, nes jiems tenka ir dirbti, ir vaikus auginti, ir dar prižiūrėti tą jau labai pagyvenusią mamą ar tėtį, o kartais ir juos abu. Žinoma, jeigu atstumai yra labai dideli, iš tikrųjų yra labai sudėtinga, todėl jie susitvarko taip, kad būtų paprasčiau, patogiau ir kad jie nesijaustų kalti, jog nesirūpina savo tėvais. Bet ne visi žmonės sutinka persikelti. Kai kurie iš tų senų žmonių kategoriškai atsisako važiuoti į miestą ir pasilieka savo namuose, nors taip atsisako galimybės kažkaip kokybiškiau nugyventi tą gyvenimo galą. Jiems svarbiausia pasilikti savo aplinkoje“, – kalba pašnekovas.
Taip būna dar ir dėl to, kad vyresniųjų, provincijoje visą gyvenimą nugyvenusių žmonių ir jų vaikų, jau gyvenančių mieste ir prisitaikiusių prie naujo gyvenimo, vertybės ir pats gyvenimo būdas labai stipriai skiriasi. Nors kalbama apie tą pačią šeimą, sako psichoterapeutas, nebesutaikomi skirtumai išryškėja su laiku nuo darbo ir nuo naujos šeimos, į šeimą atsineštų kito partnerio vertybių ir jų tarpusavio sąveikos.
Mažos trijų kartų šeimos
Galimas ir dar vienas modelis, kai trijų kartų šeima apsigyvena tuose pačiuose namuose. Psichoterapeutas pastebi, kad dabartinės tokios šeimos nebūtinai bus didžiulės. Pavyzdžiui, tokią šeimą gali sudaryti senelė, mama ir vaikas.
„Mama neištekėjusi, pasilikusi viena su vaiku ir gyvenanti pas savo mamą. Pasivaikščiokite Palangoje ir pasižiūrėkite, kiek tokių šeimų vaikšto. Tai ne tik atostogoms išsiruošusios kompanijos, tokia yra statistika – pusė iš trijų šeimų kartų ir yra būtent tokios šeimos iš trijų asmenų: motina, senelė ir anūkas. Tėtis arba kažkur ganosi aplinkui, arba išvis jo nėra“, – dalijasi E. Laurinaitis.
Tokia statistika, prisipažįsta, jį patį labai nustebino – iki tol net nebuvo pagalvojęs, kad taip gali būti. Pašnekovo teigimu, jei tokių šeimų yra tiek daug, jų jau negalima vadinti netradicinėmis, mat tokia yra statistinė realybė: „Pažiūrėkit, kiek moteriškių nusprendžia turėti vaiką, nors iš anksto žino, kad vyro šalia nebus.“
Deja, toks modelis užauginti vaiką, psichoterapeuto teigimu, nėra geras: „Taip augančiam vaikui itin sunku išreikšti jausmus, nes ir mama dažniausiai negali atvirai jų išreikšti, kadangi siunta ant vyrų, o siunta dėl to, kad viena turi auginti vaiką, ir dėl to, kad turi toliau gyventi su mama ir yra nuo jos priklausoma. Tuo metu jos motina, t.y. senelė, jaučiasi tokios šeimos galva, kaip voras apglėbusi dar dvi kartas, ir ta jauniausioji karta yra labai prislopinta ir verčiama būti gera.“