Šis interviu – skirtas mamoms, jų artimiesiems, praeiviams, kaimynams, vaikus užauginusiems ar tėvystės nepatyrusiems. Jis – apie žmogaus sielos gelmes, rūpinimąsi savimi ir visuomenės tarpusavio santykius. Ir, žinoma, apie mamystę. Nebūtinai vien tik šviesią ir vien tik pozityvią.
– Rasa, ar gali būti, kad visuomenė, nėštumą, mamystę piešdama kaip labai sakralų, beveik magišką dalyką, būsimoms mamoms įdiegia neprasmingai didelius lūkesčius? Kad šios turėtų švytėti, patirti nenusakomus jausmus, išgyventi stebuklą?
– Taip, tame yra tiesos. Išskirčiau 2 aspektus.
Pirma, mes visi suprantame, kad bendrai paėmus – žmogaus gyvenimas įvairialypis, bet vis tiek norim tikėti ir kitus įtikinti, jog mano asmeninis pasaulis yra labiau gražus ir teisingas negu komplikuotas. Pažiūrėjus į šiuolaikinę motinystę, čia ypač daug iškraipytos realybės – tūkstančiai fotografų dirba, kad pilvukų ir naujagimių fotosesijos gražiai nugultų instagrame ar feisbuke. Kūdikiai tarp moliūgų, širdies formos krepšiuose, pūkų debesėliuose, šypsosi miegantys, tokie trapūs ir gražūs. Labai selektyvus kūdikystės parodymas išeina. Nesakau, kad prisižiūrėjus nuotraukų visi užsimanys vaikų, tačiau formuojasi opinija, kad vaikas – tai rožinė svajonė tarp pūkų, šventinė nuotaika su daug patiktukų.
Antra, tai mūsų gebėjimas išryškinti teigiamus dalykus ir praignoruoti neigiamus, kad išlaikytume tikslą, kad nepalūžtume. Motinystėje mes fiksuojame tai, kas padeda išbūti mamomis ir padeda išauginti vaiką: gebėjimas išnešioti ir pagimdyti, gyvybės davimo prasmė, gimdymo ir gimimo sakralumas, ryšys tarp mamos ir vaiko.
Augindamos vaikus mamos stebi mažo žmogaus formavimąsi, tobulėjimą, pajaučia savo galią kurti žmogų ir matyti, kaip mažas žmogutis pats save kuria. Tokius nebuitinius pamąstymus dauguma mamų fiksuoja ir tai padeda joms nepalūžti, išsilaikyti nuovargyje ir tarnystėje, paskatina pamatyti kur kas daugiau nei sąrėmių skausmas gimdant ar sauskelnių keitimas.
Tai labai naudingas žmonijos gebėjimas, ypač ten, kur nėra lengva. Sporte, karjeroje, motinystėje ir panašiai.
Pažiūrėjus į bet kurį sportą, ten nerasime daug malonumų. Kasdien po kelias treniruotes, traumos, apleisti mokslai, riboti socialiniai ryšiai ir paaukotas asmeninis gyvenimas. Tai kaina už medalį, už pergales.
Motinystė labai panaši į maratoną. Čia bėgikas tarsi nemato, kiek daug jis aukoja, jam naudingiau nematyti, todėl jis intuityviai renkasi, KĄ matyti: būsimą pergalę, gamtos vaizdus, bendrumo jausmą su kitais bėgikais ir t.t.
Labiau patyrusios mamos, lyg maratonininkės, dalinasi patirtimi ir sako, kad motinystė yra prasminga, sakrali, magiška, stebuklinga. Jų atmintyje greit išblunka bemiegių naktų, sergančio kūdikio ir kaprizingo trimečio prisiminimai. Kokia gudri gamta.
– O juk nėštumas, motinystė paprastai turi ir labai nemalonių, buitiškų, visai neromantiškų pusių? Ar emociškai moterys tam paruošiamos?
– Pagimdžiusios mamos realybė – tai naujagimis 24 valandas per parą, nemiegotos naktys, skausminga tarpvietė ir negalėjimas atsisėsti, užtvinkusios krūtys, emocinis jautrumas, personalo replikos, artimųjų nesupratimas, fanatiški verdiktai forumuose ir panašiai.
Šalia eina kita realybė. Pirmasis vaiko garsas užgimus, pirmas žvilgsnis į mamą, švelnus baksnojimas nosyte ir šliaužimas link krūties, slapta vyro ašara ir galvytės glostymas, apsikabinimai, švelnus kalbėjimas pašnibždomis ir senelių įduotas krepšys su šilta sriuba termose.
Ar įmanoma pasiruošti visoms patirtims, visokioms realybėms? Gal užtektų pagilinti suvokimą ir emociškai pasiruošti, kad bus visaip, kad bus daug gerumo, nuostabių akimirkų, bet bus ir sunkumų, todėl reikia nelikti juose vienai, užsitikrinti paramą.
Negaliu sakyti, kad reikia kažką įpareigoti ir emociškai ruošti moteris. Man priimtinesnė mintis, kad moterys tam ruošiasi pačios. Tai yra suaugusio žmogaus adekvatus atsakomybės suvokimas. Tokių moterų yra dauguma, tačiau sutinku, kad apie emocinį mamos pasiruošimą būtina kalbėti kuo garsiau. Tai padėtų jaunoms mamoms susigaudyti situacijoje ir tinkamai paskirstyti dėmesį tarp pirkinių, fotosesijų, kūdikio vakarėlio (angl. baby shower) ir realaus mokymosi būti mama.
– Ar mūsų visuomenėje moterims apskritai leidžiama skųstis motinyste ar nėštumu, būti nelaimingoms, pavargusioms? Ar galima apie tai kalbėti?
– Kalbėti apie motinystės sunkumus vis dar nepriimtina. Kad tuo įsitikintume, užtektų žvilgtelėti į komentarus socialiniuose tinkluose arba paklausyti vyresnių žmonių pasisakymų, stovint eilėje prie kasų, kai šalia klykia kūdikis ar nėščia moteris aptarnaujama be eilės. Tai geras būdas pajausti, kokį (ne)palaikymą jauna mama turi namie, pas senelius, parduotuvėje, sveikatos centre, visuomeniniame transporte ir kitur.
Psichoterapijos metu moterys atskleidžia, kad galimybės būti išklausytoms ir suprastoms labai trūksta. Aš manau, kad realybė yra dar žiauresnė – moterims būti išklausytoms yra lyg prabanga. Gal pradžiai užtektų bent jau nebekalti jų prie kryžiaus: nebeteisti, netikrinti, neabejoti jomis. Ar tau tikrai užtenka pieno? Ko toks vaikas irzlus? Tu vis dar žindai? Kodėl miegate kartu? Dar nešliaužioja? Kaimynės dukra jau tyreles duoda. Dar nevaikšto? Tai kiek tu nedirbsi? Kada į darželį? Kada į darbą sugrįši? Dar vienas?!!!...
Esu žindymo konsultantė ir Geštalto psichoterapijos praktikė. Daugiau nei 20 metų konsultuoju moteris ir matau, koks didelis poreikis mamai išsikalbėti, būti suprastai ir priimtai su visu mamišku gyvenimu.
Psichoterapijos kabinete mamos kalba apie viską ir tarsi legalizuoja galimybę skųstis dėl nuovargio, dėl nuolatinio neišsimiegojimo po 2–3 metus arba kol vaikui krūminiai dantys išdygs, dėl vaiko ligos ar negalios, dėl emocinio smurto „idealioje“ šeimoje, dėl įgrisusios namų rutinos, toksiškos anytos, dėl baimės, kad „kažkas atsitiks“.
O labiausiai dėl prarastos pirmumo teisės į poilsį, į valgį, tylą, lėtesnį tempą. Trūksta teisės į neatšalusios kavos puodelį.
Kažkur motinystėje pasimeta ir dalis savasties – laisvos ir nepriklausomos asmenybės, kuri liko ten toli – laikotarpyje iki nėštumo, iki tarnavimo pradžios mažam žmogui.
Atėjo naujas vaikas į pasaulį ir mes puolam sveikinti tėvus, nepastebėdami, kad kartu atėjo dar kai kas – moteris per vieną naktį pavirto mama. Tokios, kokia ji buvo iki gimdymo, jau nebebus niekada. Nebebus tiek laisvės, tiek galios ir kontrolės, kiek buvo jaunystėje. Nesakau, kad nebus gerai. Bus gerai, bet bus gerai kitaip. Tokia realybė. Pripažindami ją, nustojame pridenginėti pavojingas duobes žibuoklėmis ir drąsiau pasitinkame motinystės sunkumus.
– Žinau apie ką kalbėti tikrai negalima: moterys kartais kvestionuoja savo sprendimą, ar to vaiko apskritai reikėjo. Jos nebūtinai nemyli savo vaikų (kartais myli net labai), bet pati tokia mintis laikoma gėdinga. Tokia motina visuomenės būtų pasmerkta kaip bloga. Ar tikrai tokia mama bloga? Ir kodėl mes, visuomenė, taip elgiamės?
– Kartais pajuokaujame su klientėmis, kad lūžio taškas jų psichoterapijoje įvyko, kai nebijojo pripažinti, kad vaikas – tai visiškas ankstesniojo laisvo gyvenimo bankrotas. Tai tarnystė. Tai panirimas į kito žmogaus poreikius ir savųjų poreikių ignoravimas. Tai išmokimas nejausti savo kūno: valgyti ne išalkus, o tada kai pasitaiko proga, maudytis paskubomis, miegoti, kai visi miega ir viskas padaryta, suruošta rytojui. Kartais moterys vakare prisimena, kad ryte norėjo pasišlapinti, bet taip ir nenuėjo. Mamos pripažįsta pamiršusios knygas, mėgstamą muziką, intymumą su vyru, vakarojimus su draugais.
Jos nusivylusios savimi, juk anksčiau vadovavo dideliems kolektyvams, kokius projektus įgyvendino, o dabar su vienu žmogučiu nebesusitvarko. Kiek nusivylimo savimi ir ankstesnio gyvenimo ilgesio!
Iš esmės psichoterapijos stebuklas toks paprastas ir žemiškas – įvardinti nemalonūs dalykai tampa išgirstais ir... nebetenka negatyvios energijos, užspaustų emocijų garas išeina, mamai palengvėja. Kiek nedaug reikia – tik kantriai išklausyti ir išbūti drauge su mama negatyviose temose.
Artimieji nemoka išbūti negatyviose emocijose – sustabdo besiskundžiančią mamą ir iškelia save pavyzdžiu: „Kaip tu gali skųstis, aš užauginau vaikus be grindų roboto, be sauskelnių ir skalbimo mašinos!“ Mama nutyla ir lieka su ašarų guzu gerklėje.
Visuomenė taip elgiasi, nes vaikus augino anksčiau, kai buvo kitoks laikmetis ir kitos galimybės. Šalia dabartinės mamos stovi jaunos močiutės, kurios vaikus gimdė 1990–1995-aisiais metais. Tai buvo sunkūs metai, visuomenės virsmas, darbo rinkos ir ekonomikos persitvarkymas, tai diržų veržimosi metas. Tuo metu mes visi gyvenome sunkiai ir vaiko gimimas buvo sunkumų tęsinys – iš vieno vargo į kitą vargą.
Šiuolaikinėms mamoms yra kitaip – jų galimybės save realizuoti labai didelės, todėl atsiranda milžiniškas skirtumas tarp moters, vadovaujančios rinkodaros skyriui tarptautinėje įmonėje, ir jos išbuvimo mama tarp 4 sienų, slenkant gana vienodoms dienoms ir suvokiant, kad vaikas – labai lėtas rezultatas.
Nepaisant mamos gabumų, kompetencijų, pastangų, motinystė kaip gamta – skuba lėtai, nėra ką parodyti, progresas lėtas, matomas tik po ilgesnio laiko. Kad ir kiek mama turi kompetencijų, bet vaikas neišmoks pirma laiko nei vaikščioti, nei kalbėti ir greičiau dantys neišdygs.
– Ar galima teigti, kad moterys patiria spaudimą būti labai pozityviomis tobulomis mamomis? Kas žmogui atsitinka, kai jis neleidžia sau klysti ir jaustis blogai? Juk žmogui reikalingi visi jausmai ir emocijos. Juk tai veikiausiai – permanentiškas kaltės jausmas?
– Aplinkinių spaudimas mamoms būti tobuloms ir pozityvioms kyla iš visuomenės nenoro įsigilinti, greito gyvenimo tempo. Galbūt iš neturėjimo vidinių resursų – empatijos, kantrybės.
Galim kiekvienas pabandyti įsivaizduoti, kas nutiks, jei aš išklausysiu, kaip mama nemiegojo jau trečią naktį arba jau kelintą dieną nenori nieko valgyti? Kas seks po to? Ar pajausiu norą jai padėti, ar galėsiu tam skirti laiko? O jeigu negalėsiu padėti, man ateis kaltės jausmas ir bus sunku su tuo kaltės jausmu toliau gyventi.
Tai gali būti intuityvus noras apsaugoti save nuo kaltės ir neapsisunkinti. Nepamirškime, kas tie artimieji, kurie yra šalia gimdyvės – tai vyras ir dirbantys (!) seneliai. Todėl patogiau pasakyti gimdyvei – nesiskųsk, žiūrėk pozityviai, susiimk save į rankas, visoms taip yra ir t.t.
Jeigu taip pavyks, artimiesiems bus lengviau. Mama uždaryta pozityvumo kalėjime – patogi mama.
Emocijos nėra nei geros, nei blogos. Žmogui reikalingos visos emocijos, tai padeda jam išvengti nepalankių situacijų ir skatina kurti palankias situacijas.
– Ką jaučia mama pogimdyvinės depresijos metu? Ar ji gali tai kontroliuoti?
– Pogimdyminė depresija (Post Part Depression, toliau PPD) yra sveikatos sutrikimas, kuriuo dalis moterų suserga pagimdžiusios kūdikį. Jos gali patirti:
• stiprų liūdesį,
• nerimą,
• baimę,
• artėjančio blogio nuojautą,
• didelį nuovargį,
• prislėgtumą,
• gėdą,
• kaltę,
• paniką,
• nuotaikos svyravimus,
• ištisinį valgymą arba badavimą,
• staigius svorio pokyčius,
• sunkumus priimant sprendimus,
• išsiblaškymą,
• apatiją,
• ryšio su vaiku trūkumą,
• norą pakenkti sau arba vaikui,
• suicidines mintis.
PPD diagnozuojama tada, kai yra bent 5 anksčiau išvardinti simptomai, ir kurie tęsiasi ilgiau nei 2 savaites.
Ši liga mamą gali užklupti bet kada, per pirmuosius vaiko gyvenimo metus . Dažniausiai PPD susergama per 1–3 savaites nuo kūdikio gimimo. Taip pat gali susirgti ir nėščios moterys, tik gerokai rečiau. Bendrai susumavus, PPD suserga apie 15 procentų mamų.
PPD yra pavojinga liga, nes kenčia ne tik mama. Jos kūdikis yra visiškai nuo jos priklausomas, pažeidžiamas ir jam kyla didelė rizika nukentėti:
• Tokia mama gali vengti reguliarių apsilankymų pas šeimos gydytoją;
• Jai gali būti per sunku laikytis pediatro ar šeimos gydytojo nurodymų,
• PPD serganti mama gali nežiūrėti į vaiką, vengti akių ir kūno kontakto, nenorėti žindyti, nemegzti ryšio su vaiku;
• Gali nesirūpinti sergančiu kūdikiu, nesaugoti vaiko nuo plintančių infekcijų, neaprengti vaiko pagal oro sąlygas ir panašiai.
Svarbu suprasti, kad PPD yra liga ir mama pati negali sukontroliuoti ligos simptomų. Taip, kaip bet kuris žmogus negali pats sukontroliuoti kosulio priepuolio, skaudančios gerklės ryjant ar kitų ligų. Savigyda PPD atveju yra pavojinga, nes pasekmes patiria 2 žmonės – mama ir kūdikis, kenčia kiti šeimos nariai ir artimieji.
Pati moteris gali įsivertinti savo būseną pagal simptomų sąrašą. Artimieji stebėdami mamą su kūdikių taip pat gali pamatyti PPD ligai būdingą eigą.
Konsultuodama žindančias mamas aš atkreipiu dėmesį į tam tikrus elgesio bruožus, kurie galimai rodo sudėtingą mamos psichoemocinę būseną, tačiau diagnozuoti PPD gali tik gydytojas psichiatras. Tad visiems patarčiau suvokti savo kompetencijos ribas, o pamačius PPD bruožus, švelniai pasiūlyti mamai savo paramą, pagalbą, paraginti mamą neužsisklęsti, kalbėti, kaip jaučiasi, sutarti su mama, jog pabūsite su vaiku, kol ji nuvažiuos pas psichiatrą ar psichoterapeutą. Artimieji turėtų atkreipti dėmesį, jeigu:
• Mama nuleidus akis, liūdna, suka žvilgsnį, nežiūri, nesiklauso. Įspūdis tarsi ji yra kažkur kitur arba norėtų būti kitur;
• Mama neima vaiko į rankas, nesidžiaugia juo, nesidomi, kaip vaikui padėti;
• Mama dažnai verkia, neina prie verkiančio vaiko.
Svarbu suprasti, kad PPD yra liga ir reikalingas skubus gydymas tam, kad mama pasveiktų. Geriausi rezultatai, kai psichiatras ir psichoterapeutas dirba lygiagrečiai, t.y. psichiatro paskirti vaistai derinami su ilgalaike psichoterapija.
– Kuo pogimdyvinė depresija skiriasi nuo kitų depresijos rūšių?
– Depresijos formų ir skirstymų yra gana daug, tai nėra iki galo ištyrinėta sritis, tebevyksta daug tyrinėjimų, todėl neturime visiškai aiškaus skirstymo ir baigtinių apibrėžimų. Dauguma depresijos rūšių grupuojamos pagal pasireiškimo stiprumą, dažnumą, būdingus bruožus arba sukeliančius veiksnius.
Šiuo metu labiausiai tyrinėjami veiksniai, galintys sukelti depresiją: neurotransmiterių įtaka smegenų ląstelėms, genetika, stresiniai įvykiai, gyvenimo būdas. Pagal žinomus veiksnius PPD nėra kažkuo išskirtinė depresija, nes ją sukelia panašūs veiksniai: genetika, staigus hormonų pokytis, skydliaukės sutrikimai, stresiniai pokyčiai.
Svarbu žinoti, kad PPD gydymui skiriami vaistai gali pakliūti į motinos pieną ir daryti poveikį kūdikiui, todėl psichiatrams tenka pasunkinta užduotis – atrinkti tokius vaistus, kurių veikliosios medžiagos neišsiskiria į pieną, bei atsižvelgti į vaisto veikimo principą.
– Kartais ši liga baigiasi itin tragiškai. Ne kartą šalyje išgyvenome savo kūdikius nužudžiusių moterų tragedijas. Ar tai būna proto aptemimas? Kas vyksta, kai protas mamai prašviesėja? Ar beįmanomas tolesnis gyvenimas po tokios traumos?
– Tokius žiaurius įvykius siečiau su sunkiomis būklėmis, trauminėmis patirtimis, kriziniu nėštumu ir psichine depresija, kuriai būdingas ryšio su realybe praradimas ir psichozės išgyvenimas. Tai sunkios būklės ir sunkūs jų padariniai mamai, artimiesiems. Žiaurius įvykius gali išprovokuoti staigus psichinės ligos paūmėjimas, psichozė, bipolinis sutrikimas ir kitos ligos.
Kad ir kaip keistai skambėtų, bet gyvenimas net ir po tokių trauminių įvykių įmanomas. Tačiau tai nereiškia, kad įmanoma tęsti gyvenimą ir ištrinti iš atminties sukrečiančius įvykius.
Trauminis įvykis – neužsibaigia praeityje. Jis tebesitęsia dabartyje ir tarsi gyvena savo gyvenimą žmoguje. Žmonės nuolatos gyvena su savo praeities istorijomis. Trauminis įvykis yra faktas, kuris buvo ir išliks. O žmogus gali tik išmokti gyventi ir sugyventi su trauminiu patyrimu. Tai būtų kelias į tolimesnį gyvenimą.
– Ar galima būtų nepažeidžiant pacientų privatumo kažkaip apibrėžti, kokius, jūsų manymu, skaudžius dalykus kalba motinos psichoterapeuto kabinete? Kur mes, kaip visuomenė, kaip artimieji, labiausiai klystame? Ko nesuprantame?
– Kiekvienas psichoterapijos kliento atvejis yra unikalus, autentiškas, bet galima apibendrinti, kad mamoms labiausiai trūksta artimųjų palaikymo, palepinimo, pagarbaus požiūrio į motinystę ir jos išgyvenimus.
Psichoterapijoje mamos pastiprinamos nebijoti prašyti pagalbos buityje, pamato, kiek daug jos padaro „nematomų“ darbų, atkreipia dėmesį į trigerius, sukeliančius sunkias emocijas – žmones, situacijas, išmoksta valdyti stresą.
Geštalto psichoterapijoje labai svarbu ne tik KĄ mama sako, bet KAIP sako: jos kūno kalba, kvėpavimas, gestai pasako kur kas daugiau nei žodinis turinys. Klausančiam psichoterapeutui neverbalinė kliento kalba gana tiksliai parodo, kur nukreipti intervencijas. Kartais po skaudžiais dalykais, slepiasi dar skaudesni, nepripažįstami dalykai – partneris su priklausomybe, despotiška anyta, žlunganti santuoka.
Artimieji gana dažnai klysta galvodami, kad psichoterapeutas greit „sutaisys“ mamą. Kartais itin valdingi seneliai gali atvežti mamą, pasaugoti vaiką ir net sumokėti už psichoterapiją, tačiau patys nesikeičia – grįžę namo klausinėja, auklėja, menkina, nurodinėja, pyksta ir kaltina mamą.
Manau, kad mums visiems naudinga žinoti apie psichoterapijos poveikį:
Greitas psichoterapijos poveikis – tai emocijų garo nuleidimas, išsikalbėjimas, ryšio su psichoterapeutu užmezgimas, greitų atsakymų radimas. Įprastai tam užtenka kelių konsultacijų.
Ilgalaikis psichoterapijos poveikis – tai fundamentalūs asmenybiniai pokyčiai: sustiprėja savivertė, atsiranda daugiau ramybės, išmokstama atskirti savo atsakomybes nuo svetimų įsipareigojimų, savus lūkesčius nuo svetimų, gebama nubrėžti ribas ir jas apginti, išmokstama neprisiimti idealiojo mamos/dukters/žmonos/vyro ar kito vaidmens, padaugėja galių ir noro keisti ten, kur tikrai reikia pokyčio. Tam gali prireikti 1–2 metų ir daugiau, priklausomai nuo kliento asmenybinės bazės, charakterio, problemų gylio ir pan. Asmenybės pokyčiai statomi ant pasitikėjimo pamatų – gydančio santykio su psichoterapeutu, kuris užsimezga per ilgesnį laiką.
– Galbūt pokalbio pabaigai norėtumėte kreiptis į mamas?
– Norėčiau tarti pastiprinančius žodžius kiekvienai mamai.
Tu gali pasirūpinti vaiku tik su viena sąlyga – kai pati turi pakankamai vidinių resursų. Tavo vidiniai resursai turi būti nuolat papildomi. Pavėlavus nebepasemsi iš tuščio šulinio. Sustok ir nedelsdama pasirūpink savimi. Greitoji pagalba tau – tavo juslės: rega, uoslė, klausa, skonis ir lytėjimas. Pagalvok, kaip mėgsti patenkinti kiekvieną juslę, ir skirk tam pastangas: išeik į kiemą ir užuosk lietaus kvapą (uoslė), važiuok pasivaikščioti ir pamatyk gamtos pokytį (rega), suvalgyk mėgstamą saldumyną (skonis), pabraidyk po žolę (lytėjimas), paklausyk paukščių čiulbesio (klausa), arba... tiesiog dažniau prigulk šalia vaiko be mobilaus telefono.