Tėvams vaikų patyčios kelia susirūpinimą, nes jie nori apsaugoti savo vaikus, nori užtikrinti, kad jų vaikas neįsitrauktų į patyčias, rašoma atsiųstame pranešime. Galiausiai nuogąstauja, kad vaikas gali tapti patyčių stebėtoju.
Kai tiek daug kalbama apie patyčias, kyla klausimas – ar visą nepagarbų žmonių tarpusavio bendravimo elgesį galime vadinti „patyčiomis“? Dažnai „patyčių“ terminas pasitelkiamas situacijose, kai dėl kažkokių vaiko veiksmų kitam vaikui kyla nemalonūs jausmai: nuoskauda, nusivylimas, liūdesys. Tačiau pernelyg dažnas ir neteisingas „patyčių“ termino vartojimas gali būti ir kenksmingas.
Visų pirma, dėl to, kad menkina tikrųjų patyčias aukų patirtis. Kai bet koks veiksmas (ar žodis), kuris žeidžia, yra vadinamas „patyčiomis“ ir į tą veiksmą (ar žodį) yra reaguojama kaip į „patyčias, yra atitraukiamas dėmesys nuo reagavimo į tikrąsias patyčias.
Patyčios yra rimta visuomenės problema, reikalaujanti atsakingų, tikslių ir koordinuotų reagavimo būdų. Juk kai mokykloje iš tėvų ar mokinių pasigirsta terminas „patyčios“, mokyklos bendruomenė į šį terminą reaguoja aktyviais veiksmais – siekia išsiaiškinti situaciją, kad galėtų efektyviai reaguoti teikdama reikiamas pagalbos priemones.
Vis tik nemalonias emocijas ir išgyvenimus kelia įvairūs nepagarbaus bendravimo elementai, tokie kaip nemandagus ar grubus bendravimas. Patyčios yra kraštutinė nepagarbaus bendravimo su kitu asmeniu forma.
Tad kaip atskirti, kas yra vaikų patyčios, o kas ne? Pasak vaikų ir paauglių psichoterapeutės, tarptautiniu lygiu pripažintos patyčių prevencijos ekspertės ir knygų „Kaip būti piktam“ bei „Draugystė ir kiti ginklai“ autorės Signe Whitson, nepagarbaus vaikų bendravimo formas gali padėti pažinti vaiko elgesio ketinimai ir nepagarbaus veiksmo pasikartojimo dažnis.
Nemandagumas. Liežuvio rodymas; įvairios veido grimasos ir kūno gestai, pavyzdžiui, liežuvio rodymas, „ragiukų“ rodymas pridėjus pirštus prie viršugalvio ir pan.; atsistojimas eilėje pirmam, ignoruojant kitus vaikus; gyrimasis, kad yra pats geriausias (moksle, sporte, piešiant ir pan.); netgi lapų ar žolės metimas ant kito vaiko – visa tai yra nemandagus vaiko elgesys.
Patys savaime šie nemandagaus elgesio elementai atrodo kaip patyčios. Tačiau žvelgiant į kontekstą, kuriame jie reiškiasi, ir matant, kad jei šis elgesys yra spontaniškas, iš anksto nesuplanuotas, kylantis dėl vaiko nesugebėjimo numatyti savo veiksmo pasekmes, vaiko pagarbaus bendravimo įgūdžių stokos, o taip pat toks elgesys nėra skirtas realiai kam nors pakenkti, kalbame ne apie patyčias, bet ne apie nemandagų elgesį.
Grubumas. Pagrindinis nemandagaus ir grubaus elgesio skirtumas yra susijęs su elgesio ketinimu. Nemandagumas yra impulsyvus, neplanuotas veiksmas. Kai tuo tarpu grubiu elgesiu siekiama tikslingai ką nors įskaudinti, nuvertinti, sumenkinti, kritikuoti. Skaudinti, pavyzdžiui, sakant: „nekenčiu tavęs“; „tu man bjaurus/-i (kvailas, negražus ir t.t.)“. Tai pykčio kalba. Ir labai dažnai vaikų grubaus elgesio motyvas yra būtent pyktis.
Praėjus pykčio antplūdžiui, vaikas dažnai gailisi dėl savo grubaus poelgio. Jei vaikas taip pasielgia kartą arba porą kartu, bet ne nuolat ir gailisi savo elgesio – kalbame apie grubų elgesį. Grubiai besielgiančiam vaikui reikia pagalbos padedant tiek tinkamai išreikšti pykčio emocijas, tiek apskritai padedant suprasti savo jausmus bei tinkamus jų raiškos būdus.
Patyčios. Patyčios yra tyčinis, sistemingas, pasikartojantis veiksmas, kuriuo psichologinę ar fizinę persvarą turintis vaikas siekia žeisti (psichologiškai ir/ ar fiziškai) kitą vaiką. Besityčiojantis vaikas, su vaiku, iš kurio tyčiojasi, elgiasi taip, tarsi jis būtų nereikšmingas, bejėgis, nereikalingas, neturintis nuomonės.
Vaikas, kuris tyčiojasi, tokiu elgesiu siekia padidinti savo galią, įtaką, statusą. Siekia tyčiodamasis, nes gal nemoka siekti kitokiais būdais. Ir tai yra viena iš priežasčių, kodėl viešas vaiko, kuris tyčiojasi. kaltinimas, baudimas ar gėdinimas sukelia priešingą poveikį, nei tikimės. Dėmesys, kad ir neigiamas, vis tiek yra dėmesys, o dėmesys – tai įtaka, statusas.
Kita priežastis, kodėl viešas besityčiojančio vaiko baudimas yra neefektyvus, yra susijusi su tuo, kad viešai bausdami besityčiojantį vaiką, mes jį dar labiau atitolinam nuo vaikų grupės, su kuria jam jau kyla sunkumų konstruktyviai bendraujant.
Vaikų grupėje atsiradę budeliai ir aukos tik dar labiau atitolina grupės narius vienas nuo kito, pabrėžia jų tarpusavio skirtumus. O jungiant, vienijant vaikų grupę, ieškant grupės narių tarpusavio panašumų ir pan. galima rasti būdų, kaip vaikų grupei išmokti būti kartu nežeidžiant vienas kito.
Kaip reaguoti?
Reagavimas į bet kokį nepagarbų vaikų tarpusavio bendravimą yra būtinas. Tačiau mūsų, suaugusiųjų, reakcijos turi būti įvertintos ir pamatuotos, o atsakas – gerai apgalvotas. Sumanus, o ne greitas.
Reaguodami į nemandagų ir grubų vaiko elgesį, pirmiausiai, pasakykime vaikui, kad toks elgesys yra nemandagus ir nepriimtinas. Jei situacija reikalauja, savo reagavimą galima dar labiau praplėsti pasakant, kad tokio elgesio kartojimas nebus toleruojamas ir sukels atitinkamas pasekmes.
Mokykime vaiką, kaip tinkamais ir pagarbiais būdais jis gali išreikšti tai, ką norėjo išreikšti nemandagiu ar grubiu elgesiu. Mokykime vaiką, kaip atpažinti, kada kyla pykčio emocijos ir kokiais tinkamais būdais galima šias emocijas išreikšti – gal padaužyti pagalvę, gal pašaukti įsikniaubus į pagalvę, gal įnirtingai ant lapo su pieštukais raizgyti linijas, gal suplėšyti popieriaus lapą, gal sugniaužti ir atleisti kumščius.
Nesuteikime galimybės vaikui pateisinti savo nemandagaus ar grubaus elgesio „ji(s) pirma(s) pradėjo“, „aš tik gyniausi“. Kai netinkamas elgesys turi pateisinimą, formuojasi vaikų tolerancija agresijai. Jei savęs gynimas nemandagiomis ir grubiomis formomis vaikui yra leistinas, yra sukuriama erdvė vaikui provokuoti kitus vaikus atitinkamai pasielgti, kad susidarytų situacija, kai vaikas galėtų pradėti „save ginti“.
Reaguojant į vaiko patyčių elgesį svarbu suprasti, kad vaiko kaltinimai ir gąsdinimai yra visiškai neefektyvios strategijos. Asmens kaltinimas dėl jo poelgio, neskatina kaltinamo asmens siekti pokyčių. Kaltinimas skatina gynybą. O kai esame gynybos režime – puolame, pykstame arba užsisklendžiame savyje.
Kaltinimas nėra efektyvi strategija patyčioms suvaldyti, nes neskatina kaltinamą vaiką pasitelkti mąstymo (o juo labiau kritinio) įgūdžius. Juk kaltinamas vaikas nėra kviečiamas svarstyti apie savo poelgį, neskatinamas diskutuoti ir ieškoti sprendimų, nemokomas prisiimti atsakomybės.
Tuo metu gąsdinimas, kuris dažniausiai susijęs su tam tikrų privilegijų iš „prasikaltusiojo“ atėmimu (pavyzdžiui, galimybe kažkurį reikšmingą laiką naudotis išmaniaisiais įrenginiais), gali būti veiksmingas tik išskirtiniais atvejais, pavyzdžiui, kai vaikas išties įsisąmonina savo poelgio žalą ir sutinka, kad taikomos pasekmės yra tinkamos bei teisingos.
Veiksmingas reagavimas į vaiko patyčių elgesį apima ir jau aptartus reagavimo į nemandagų ir grubų elgesį būdus. Tačiau reaguojant į vaiko patyčių elgesį papildomai reiktų pasitelkti ir šias strategijas:
- Nuoseklūs pokalbiai su vaiku. Labai svarbu, kad vaikas, kuris tyčiojasi, žinotų, kad jam reikšmingi suaugę žmonės žino apie jo patyčių elgesį. Prašymas vaiko plačiau papasakoti apie tai, kas nutiko, leidžia vaikui papasakoti situaciją iš jo perspektyvos, leidžia susidėlioti savo mintis, pačiam garsiai išgirsti pasakojamą istoriją, tokiu būdu vaikas mokosi atsakomybės už savo veiksmus.
- Mokykime vaiką prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Ne prisipažinti, bet prisiimti atsakomybę. Būti atsakingam – reiškia kritiškai vertinti situaciją ir turimus resursus, kurių reikia norint priimti tinkamus pagal situaciją sprendimus. Galima kalbėti su vaiku apie tai, kad atsakomybės prisiėmimas yra irgi statusas. Juk jokia lyderystė neįmanoma be gebėjimo prisiimti atsakomybę. Kalbėkime su vaiku apie tai, kad visi klystame, bet visi turime galimybę klaidą atitaisyti: atsiprašant, atkuriant padarytą žalą, prisiimant atsakomybę, įsipareigojant pačiam sau ateityje panašių klaidų nedaryti. Padedant vaikui suprasti atsakomybės prisiėmimo svarbą, galima vaikui įvardinti, kad atsakomybės prisiėmimas yra drąsos žingsnis.
- Pagelbėkime vaikui atrasti jo asmenybės stipriąsias puses. Kai vaikas atranda savyje savo stipriąsias asmenines savybes, pasikeičia vaiko santykis su pačiu savimi – vaiko savivertė išauga. Kai vaikas supranta ir priima save tokį, koks yra, priima savo savybes jis tampa tolerantiškesnis kitiems, tokiu būdu mažėja bendravimo konfliktai arba vaikai geba rasti konstruktyvesnius tarpusavio konfliktų sprendimo būdus.
- Paskatinkime ir pagirkime tinkamą vaiko elgesį bei pastangas. Paskatinimas ir pagyrimas yra būtini norint užtikrinti norimą vaiko elgesio tęstinumą. Joks vaikas, kad ir kaip dažnas jo patyčių elgesys, nesityčioja visada, su visais ir visur. Kai pavyks užčiuopti tuos momentus, kada vaiko elgesyje nėra patyčių elementų, tais momentais turime labai didžiuotis vaiku. Svarbu stiprinti net ir mažiausią norimą rezultatą. Dar svarbiau yra pastiprinti vaiko pastangas, kurias jis deda siekdamas keisti savo elgesį – gal vietoj iškart pasakytos piktos replikos, vaikas susilaikė ir išlaukė dvi minutes. Svarbu pastebėti šias vaiko pastangas, nes mums jos gal gali atrodyti mažos, bet vaikui – kainavusios daugybę jo valios pastangų. Ir galbūt, mums sumaniai reaguojant į vaiko pastangas, jis kitą kartą išlauks jau ne dvi, o tris minutes, o po kelinto karto gal apskritai atsisakys piktos replikos.