Savo asmeniškais išgyvenimais su „Delfi Šeima“ dalijasi pusę savo gyvenimo su panikos atakomis kovojanti vilnietė Gintarė Rožėnė.
Kviečiame skaityti pirmąjį jos pasakojimą „Panikos priepuoliai Gintarei prasidėjo dar paauglystėje: tėvai išvežiojo pas visus medikus ir būrėjus, bet padėjo ne jie“.
Praėjusiame straipsnyje rašiau kaip aš, būdama vos dvylikos metų, patyriau pirmąją panikos ataką, pakeitusią visą mano gyvenimą. Anuomet man buvo paskirtas namų mokymas, vos penkiolikos atradau meilę žurnalistikai (kuri taip pat skaisčiai, kaip tada tebeliepsnoja) ir būdama dvidešimt trejų surengiau komos ištikto tautiečio gelbėjimo operaciją – pargabenau iš Ispanijos ir tokiu būdu išgelbėjau jį nuo gerokai per ankstyvos mirties.
Mano gyvenimas visuomet buvo išskirtinis – kažkas viduje mane vis versdavo mesti sau iššūkius ir užduotis, kurios tik iš pirmo žvilgsnio atrodydavo neįveikiamos. Mane galima mylėti arba nekęsti – viduriuko nėra ir niekuomet nesuprasdavau, kodėl. Kodėl mane traukia viską daryti kitaip nei visi? Kodėl aš iššaunu tarsi raketa, o paskui jaučiuosi perdegusi? Į šiuos visus mano „kodėl“ atsakymo niekas neturėjo, o vaistus nuo panikos atakų geriu iki šiol, nors man jau keturiasdešimt vieneri. „Kaip čia išeina?“ – vis galvodavau aš, kol vienuose mokymuose neišgirdau kalbant Mindaugą Valickį, mąstymo keitimo mentorių.
Atsidusau – dar vienas savęs paieškos mentorius ropinės po mano smegenis. Tuomet mintyse palinkėjau sėkmės, ir kai atėjo laikas individualiam pokalbiui, aš šaltai išdėsčiau faktus apie nuo vaikystės iki šiol patiriamus draugus – panikos priepuolius, apie tai, kaip viską darau kitaip nei visi, ir išdidžiai, kaip man atrodė, palikau Mindaugą kapanotis mano išskirtiniame gyvenime. O jis uždavė man dar tris klausimus, ir aš apsiblioviau it kūdikis.
Tie klausimai kirto taip tiesiai į pačią širdį, kad aš net išgirdau, kaip ji, vargšiukė, buvo užgauta. Dabar jau suprantu, kad mano ego, o ne širdį užgavo. Nors tiesiog nekenčiu dalyvauti mokymuose ar paskaitose, šito mentoriaus aš norėjau klausytis, nes jis kalbėjo apie baimes, apie tai, kaip jos mus riboja ir kas gali keistis jų atsikračius.
Ir čia laikas pažymėti, kad per savo gyvenimą mačiau tiek įvairaus plauko energetikų, būrėjų, hipnoterapeutų, psichiatrų bei psichologų, kad man dar ilgam jų pakaks. Labai nenorėjau dar kartą pakliūti į negalinčio realiai man padėti žmogaus rankas ir atverti jam širdį. Bet Mindaugas man atrodė vis patikimesnis ir patikimesnis. Susitariau su juo susitikti ir visiškai nesitikėjau, kad mūsų susitikimo baigtis bus būtent tokia.
Mus valdo vidinis vaikas?
Mudviem pradėjus kalbėtis apie mano panikos atakas ir jų ištakas, Mindaugas (remdamasis ne kokiais vudu principais, o sena gera psichoterapija) man paaiškino, kad daugelis mūsų vienaip ar kitaip patiriame traumas vaikystėje. Jos mūsų psichikoje lieka kaip neperdirbtas, mums skaudus įvykis, kurį ji – psichika, siekdama mus apsaugoti, turi labai aiškų scenarijų (jei taip galima pavadinti), kuris nurodo, ką daryti, kad trauma nepasikartotų.
Pirmoji mano panikos ataka (ir didžiulė baimė numirti jos metu) įvyko, kai buvau dvylikos. Aš nesugebėjau su trauma susitvarkyti, ji manyje liko ir toji psichikos dalis, kuri atsakinga už skausmingą patirtį ir visa tai, kas su ja siejasi, tarsi įstrigo laike. Nesvarbu, kad aš augau, brendau, tačiau į tam tikras situacijas reagavau kaip išsigandęs dvylikametis vaikas. Mano pasąmonė tą neišbaigtą patirtį prisiminė, pagal tą patį kurpalį projektavo visas situacijas ir stengėsi mane apsaugoti nuo galimų grėsmių, kurias jau buvau patyrusi.
Pradėjusi domėtis savo vidiniu vaiku supratau, kad tai nėra kažkoks kosmosas, o tiesiog taip veikia mūsų pasąmonė ar kitaip – psichikos dalys, kurios siejasi su mūsų vaikystės patirtimis. Ji yra savotiškai užstrigusi praeityje ir bando mus apsaugoti nuo tų grėsmių, kurios ten vis dar yra. Mudu su Mindaugu ėmėmės kalbinti mano vidinę mergaitę – mažąją aš. Mes bandėme prieiti prie vaikystėje pasąmonėn įstrigusių įvykių ir išspręsti seniai patirtą emocinę traumą. Visa tai tam, kad mano pasąmonė suvoktų – patirčiai, kurią patyriau dvylikos, nebegalioja tos pačios taisyklės dabar, kai man 41-eri.
Pokalbis su vidiniu vaiku
Jei turime neišspręstų problemų su savo vidiniais vaikais, reiškia, turime problemų ir savo kasdieniame gyvenime. Tiesiog. Ir vienintelis būdas jas išspręsti, anot mano nuosavo mąstymo keitimo mentoriaus, yra kreiptis į savo vidinį vaiką – susitarti su juo paleisti senas skriaudas ir pakeisti požiūrį į buvusias praeities situacijas. Kadangi man tai nuskambėjo logiškai, užsimerkiau, kaip liepta, ir mintimis nuskriejau pas save, mažą, išsigandusią dvylikos metų mergaitę. Mano užduotis buvo parodyti jai, kokių nepatogumų tam tikrais atvejais mano gyvenime sukėlė tas lemtingas panikos priepuolis, ir įkalbėti paleisti situaciją. Ar bent kartu ją pabaigti (tik šįkart sėkmingai) – nebijoti, kad mirsiu, neišsigąsti, o tiesiog ramiai išgyventi.
Dvylikos aš buvau pasiutusi ir dabar teko proga tą prisiminti – mano dvylikametė aš, išgirdusi, ko noriu, parodė man vidurinį pirštą ir atsuko nugarą. Ir juokinga, ir bloga – viena vertus, aš tokia faina, o kita vertus, tai kaip su tuo neišspręstu vidiniu konfliktu man toliau gyventi, jei manasis aš nenori su manimi bendradarbiauti? Teko imtis meilikavimo, bet ir tai nepadėjo. Atidėjau tą klausimą ir sėkmingai išsprendžiau viena. Tiesiog susikaupiau, nusikėliau mintimis į tuos baisius mano gyvenimo metus ir pradėjau sau ir savo kitai aš vardinti, kokius didžiulius darbus aš atlikau, nes patyriau tą panikos priepuolį.
Apie tai, kad būtent šis įvykis pakeitė mano gyvenimą daugiausia į gera, man išaiškino Mindaugas. Sėdėjau – tiesiogine ta žodžio prasme – išsižiojusi ir mano skepsis garavo kaip rūkas. „Gintare, tai juk tu po panikos priepuolio tapai kitokia. Mokeisi namuose – kitokia, penkiolikos jau rašei straipsnius, už kuriuos gavai atlygį – kitokia, kentėdama nuo panikos atakų įstojai į žurnalistiką ir tuo pačiu metu dirbai televizijoje žinių vedėja tiesioginiame eteryje – kitokia. Negana to, tuo pačiu metu dar dirbai radijuje – kitokia. Būdama vos daugiau nei dvidešimties pati viena suorganizavai tautiečio gyvybę išgelbėjusią misiją – kitokia. Jei tavo gyvenime itin ryškiai pasireiškia kitoniškumas, kitoniškumo poreikis – tu esi kūrybingas lyderis, tu visada spindi, visada šauni kaip raketa, o jei tau tenka daryti techninius darbus – tu nyksti“, – vardijo Mindaugas, sulig kiekvienu teiginiu pataikydamas tiesiai į taikinį. Jis apibūdino mane kone visose gyvenimo situacijose ir patikino, kad stebuklo tame nėra. Tiesiog mano asmenybės tipo žmonės taip elgiasi visada – jie gimę būti kitokie ir nešti pokytį į visuomenę, aišku, jei jie atsiskleidžia gyvenime arba, kitaip sakant, „gimsta antrą kartą“.
Asmenybė gimsta du kartus
M. Valickis paaiškino, kad jis remiasi teorija, pagal kurią mūsų asmenybė gimsta du kartus. Pirmą – iš mamos pilvo ir būna visiškai priklausoma nuo tėvų, kurie ją maitina, rengia, maudo – iš esmės patenkina visus būtinuosius poreikius. Tuo metu esame visiškai silpni ir prisitaikome prie tėvų, aplinkos, imame iš jų pavyzdį, kopijuojame, mokomės, perimame tiesas, taisykles, vertybes ir t. t. Tai yra visiškai natūralu, nes vaikui reikia išgyventi. Vėliau, jam augant, tėvai rūpinasi atžalos mokslais, drabužiais, maistu ir kažkuriuo metu ateina laikas gimti mūsų pagrindinei asmenybei, kuri toliau valdys mūsų gyvenimą.
Tačiau antrasis gimimas įvyksta tada, kai kūnas jau stiprus, kai turime pakankamai patirties ir galime tapti pasitikinčiomis, savarankiškomis asmenybėmis. T. y. žmonėmis, visiškai laisvais nuo praeities patirties ir patys priimti gyvenimo sprendimus, ką ir kaip norime daryti. Tai yra antrasis gimimas. Daugelis žmonių niekada nepatiria antrojo gimimo, nes nesugeba atsisakyti vaikiško įpročio priklausyti nuo kitų žmonių, o tai nulemia baimių, nepasitikėjimo ir žemos savivertės atsiradimą. Daugelis ir toliau gyvenime vaikšto kaip maži vaikai ir elgiasi kaip maži vaikai – stengiasi įtikti, susitapatinti, nuolatos galvoja, „ką kiti pasakys“, o tai garantuoja nuolatinę įtampą ir nerimą.
Norint tai pakeisti belieka susitaikyti, suprasti ir išmokti priimti savo vidinį aš. Tą padarius dingsta vidiniai konfliktai, atsiranda daugiau ramybės kasdienybėje, nes paleidi praeities skausmus ir susitaikai su tuo, kas buvo. Aš galiu sutikti su Mindaugo teorija, bet kaip tuomet su tais mano panikos priepuoliais? „Tai buvo tavo antrasis gimimas. Tiesa, jis įvyko labai jauname tavo amžiuje, bet tu puikiai susitvarkei ir tai tik įrodo, kad viskas, kas vyksta mūsų gyvenime, yra ne veltui“, – teigė jis.
