„Kartais tam prireikia net psichologinės pagalbos, nes keičiasi labai daug dalykų. Lygiai taip pat jaučiasi ir paaugliai, nes jie jaučiasi nesaugūs, dėl to kyla įvairios neigiamos reakcijos ir emocijos“, – atsiųstame pranešime teigia Mykolo Romerio universiteto (MRU), Žmogaus ir visuomenės studijų fakulteto, Psichologijos instituto profesorė, knygos „Myliu ir mamą, ir tėtį“ autorė prof. Jolanta Sondaitė.
Naujausiame universiteto tinklalaidės „Tėvų kanalas“ epizode MRU Psichologijos bakalauro, Teisės psichologijos magistrantūros, Verslo psichologijos magistrantūros ir Mediacijos magistrantūros studijų programų dėstytoja kalba apie tėvų skyrybų procesus, analizuoja situacijas ir diskutuoja apie tai, kaip išvengti arba bent jau sumažinti žalojantį skyrybų poveikį savo vaikams.
Paauglystė ir lytinė branda yra tas metas, kai reaguojama į aplinką ir jos pokyčius itin jautriai. Ankstyvoje paauglystėje į tėvų skyrybas yra reaguojama labai jautriai, o jei paauglystė yra vėlyva, tada vaikai bando suprasti tėvų skyrybų priežastis. Tačiau gali atsirasti noras kritikuoti ir kaltinti vieną iš tėvų, ypač tą, kuris buvo skyrybų iniciatorius. Tada gali nukentėti bendravimas su vaiku. Dėl to tėvams tenka labai didelė atsakomybė to ryšio neprarasti skyrybų metu.
„Viena dažniausių klaidų, kurias daro besiskiriantys tėvai, yra staigus išsikraustymas iš namų, nepakalbėjus apie tai su savo paaugliais vaikais. Dėl to jie labai įsiskaudina ir vėliau užtrunka labai daug laiko, kai norima atstatyti tarpusavio santykius. Patariu, iš anksto paruošti vaiką ar vaikus, planuojant išsikraustyti vienam iš tėvų. Kitu atveju, paaugliui lieka emocinės žaizdos visam likusiam gyvenimui, nes jis traktuoja, kad jį išdavė ir paliko vienas iš tėvų.
Kita klaida – pateikti paaugliui skyrybų priežastis kaip kaltinimus vienam iš tėvų. Paauglys dažnai tapatinasi su tos pačios lyties vienu iš tėvų ir asmeniškai priima neigiamas emocijas bei kaltinimus. Bet koks kalbėjimas apie skyrybas turėtų būti konstruktyvus“, – savo įžvalgomis dalinosi MRU profesorė.
Geriausia, kad abu tėvai kartu kalbėtų su savo vaikais, o jei tai yra skirtingo amžiaus vaikai, tuomet reiktų kalbėtis su kiekvienu iš jų atskirai. Svarbu vaikui pasakyti, kad mes ir toliau rūpinsimės ir mylėsime tave, nepaisant to, ar būsime kartu, ar atskirai. Jei kartu kalbėtis su vaikais neišeina, tuomet svarbu, kad vienas iš tėvų imtųsi iniciatyvos ir paaiškintų, kad tėvams drauge gyventi yra per sunku ar sudėtinga.
Dažniausios paauglių reakcijos į tėvų skyrybas
Anot psichologės, pirma paauglių reakcija į tėvų skyrybas dažniausiai pasireiškia įvairiomis formomis. Viena iš jų gali būti neigimas, kad lyg ir nėra jokios reakcijos.
Skyrybos šiais laikais yra gana dažnas reiškinys, tad dažnai paauglių aplinkoje yra draugų, kurių tėvai yra išsiskyrę, todėl jie gali įžvelgti ir tam tikrą naudą. Dažnu atveju tėvai labai stengiasi vaikams kompensuoti dėmesio stoką brangiais pirkiniais ar kelionėmis.
Būna ir tokių atvejų, kad paaugliai pasirenka gyventi su tuo iš tėvų, kuris yra mažiau reiklus. Pavyzdžiui, jei tėvas yra liberalių pažiūrų ir leidžia rinktis – nori ruošti namų darbus ar gali ir neruošti, o mama yra ta, kuri prižiūri ir labiau kontroliuoja. Tada vaikas gali rinktis gyventi su tėvu, nes ten daugiau laisvės.
Todėl be galo svarbu, kad tėvai bendradarbiautų, nustatant taisykles, nes kitaip sukontroliuoti paauglio elgesį bus be galo sunku. To gali nenutikti, jei vaikas turi savo interesų, mėgstamas veiklas ar draugus, rodančius teigiamą pavyzdį.
Kita gana dažna reakcija yra pyktis ir agresija, kuri gali pasireikšti ir smurtavimu mokykloje. Dažnai pyktis gali būti nukreiptas ir į patį save, kuomet paauglys pradeda save žaloti, vartojant alkoholį ar kitas psichotropines medžiagas. Taip jis reikalauja dėmesio ir supratimo. Todėl labai svarbu, kad būtų sudaryta saugi erdvė, kur paauglys galėtų išreikšti susikaupusias neigiamas emocijas.
Nemažiau svarbu būti šalia vaiko, kai jam to labiausiai reikia. Taip pat dažnai paaugliams kyla noras keršyti tėvams ar nenoras bendrauti. Tokiu atveju reikėtų nenustoti jam rodyti dėmesio, kad jis žinotų, jog visada galės kreiptis į tėvą arba motiną ir bus priimtas. Tėvams reikia būti labai lankstiems ir domėtis vaiko interesais.
Tėvams svarbu prisiimti atsakomybę, mokėti atsiprašyti ir išlaikyti pagarbą
Esminis klausimas, kylantis tėvams: kaip pereiti skyrybų procesą tokiu būdu, kad jis mažiausiai sukeltų neigiamų pasekmių vaikams? Nesvarbu, koks vaikų amžius, svarbu, kad tėvai būtų nusiteikę bet kokiu atveju apsaugoti tolimesnius tėvų ir vaikų santykius. Tačiau tam reiktų turėti tam tikrų žinių ir kompetencijų, todėl retai tenka matyti tokias skyrybas, kur vaikai jaučiasi apsaugoti ir atsižvelgiama į jų poreikius bei savijautą.
Dažniau girdime abipusius konfliktus ir kaltinimus, kurie labai žaloja vaikus. Jie jaučia stiprų ryšį su abiem tėvais, dėl to reiktų tinkamai pasiruošti ir stengtis neįvelti vaikų į tarpusavio konfliktus.
„Klaidinga traktuoti, kad skyrybos įvyko dėl vieno iš tėvų kaltės. Dažnai jei jau vyksta skyrybos – tai būna tik žymiai ankstesnio santykių griuvimo proceso pasekmė. Atsiradus trečiam asmeniui, svarbu prisiimti atsakomybę ir mokėti atsiprašyti.
Liūdniausia, kai tėvai, užsitęsus skyrybų procesui, stengiasi „papirkti“ vaiką, siekdami jo palankumo, nes dažnai paaugliai dalyvauja ir teismo posėdžiuose, kur yra svarstoma vaiko gyvenamoji vieta, su kuriuo iš tėvų jis gyvens. Dažnu atveju, atsitinka taip, kad tėvai, vengdami finansinės atsakomybės, stengiasi sulaukti teismo sprendimo savo naudai, o vėliau nepaiso vaiko interesų, nevykdydami savo įsipareigojimų“, – savo, kaip mediatorės, patirtimi dalijosi psichologė.
Ypač vaikui sunku, kai tenka priimti naujus tėvų partnerius. Tam reikia laiko. Labai svarbu yra tai, kokį elgesį tėvai demonstruoja, nes nuo to priklausys, kaip vaikui ateityje seksis sukurti romantinius santykius ir sukurti šeimą. Svarbu, kad tėvai po skyrybų, veiktų kaip komanda ir kartu spręstų vaikų reikalus.
Vaikams itin svarbus yra saugumo poreikis. Be galo svarbu tėvams skyrybų procese tinkamai pasirūpinti savo emociniais poreikiais, kad šalia esančių vaikų nepaverstų savo psichologais ar partneriais, kuriems užkrautų savo neigiamas emocijas ir atsakomybę už savo veiksmus. Tada jie gebės išklausyti ir patenkinti vaiko poreikius.
Reiktų nepamiršti išlaikyti tarpusavio pagarbą ir vaikui psichologiškai leisti mylėti abu tėvus.