Pastebėję vieną kriterijų mokslininkai 90 proc. tikslumu nuspėjo, kurios poros išliks kartu, o kurios išsiskirs

Psichologijos mokslas laimingų santykių receptais mėtosi retai. Kiekviena pora per daug unikali, kad jos laimę pavyktų sutalpinti į vieną universalų algoritmą. Visgi psichologo, mokslininko, Vašingtono universiteto profesoriaus ir santykių eksperto Johno Gottmano, su savo žmona Julie Gottman įkūrusio Gottman institutą ir poros santykius tyrinėjančio jau 50 metų, atradimas vertas dėmesio vien dėl savo mokslinio pagrįstumo.

Straipsnį parengė psichologė Rasa Vaicekauskienė, kurianti „Instagram“ paskyrą „Psichologe_sake“.

Pradėję savo tyrimus dar 1970 m. J. Gottmanas su kolegomis turėjo galimybę stebėti tūkstančius porų ir sekti jų gyvenimą beveik dešimtmetį. Realiai jie prašydavo poros spręsti jai aktualų konfliktą ir tuo metu juos filmuodavo. Kruopščiai išanalizavę šią gausią vaido medžiagą ir palaikydami ryšį su pora, po 9 metų mokslininkai 90% tikslumu galėjo numatyti, kurios poros išliks kartu santuokoje, o kurios išsiskirs.

Jų atradimas buvo paprastas, bet kartu genialus – skirtumas tarp laimingų ir nelaimingų porų buvo tam tikras pozityvių ir negatyvių patirčių balansas, apibūdinamas santykiu 5:1 ir reiškiantis tai, kad laimingų ir tvirtų porų konfliktuose kiekvienai neigiamai patirčiai teko penkios pozityvios patirtys.

Gali kilti klausimas, kodėl reikia tiek daug pozityvių patirčių „atpirkti“ vieną negatyvią? Atsakymas slepiasi mūsų smegenyse, kurios linkusios kur kas daugiau reikšmės teikti neigiamai informacijai nei teigiamai. Tokia tendencija turi evoliucinę prasmę – pajautrindamos gebėjimą pastebėti pavojaus ženklus smegenys saugodavo mus nuo potencialios grėsmės ir padėdavo išlikti.

Koks galėtų būti 5:1 santykio pavyzdys kasdienybėje?

Vieną nemalonią patirtį, pavyzdžiui: nuvertinančią kūno kalbą (akių vartymą, kai kitas dalinasi tuo, kaip jaučiasi), gynybą („aš tikrai čia niekuo dėtas“) ar jausmus („be reikalo tu čia taip dramatizuoji“) galėtų kompensuoti 5 teigiamos:

1. Aktyvus klausymasis (akių kontaktas, galvos linktelėjimas, atviri klausimai, padedantys geriau suprasti kitą);
2. Fizinis kontaktas (paimant už rankos, prisėdant šalia, sakant, kad sunku apie tai kalbėti, bet kartu išspręsim šį klausimą);
3. Partnerio jausmų priėmimas ir atspindėjimas („girdžiu, kad tau skaudu/pikta/liūdna“);
4. Atsiprašymas („atleisk, kad įskaudinau tave“);
5. Vidiniai juokeliai (jei konflikto metu randate momentą pasijuokti kartu – jūs išgelbėti).

Ir visgi bene žaviausias J. Gottmano pastebėjimas yra tas, kad veiksmingiausi yra ne kažkokie ypatingi, nepakartojami, brangūs ir išskirtiniai meilės aktai, o „maži dalykai, daromi dažnai“. Tai tarsi mažyčiai, kiekvienam prieinami, paprasti, žemiški, nieko nekainuojantys priminimai kitam: „ei, koks tu man esi mielas“, „man gera susirangyti šalia“, „kaip įdomu! Papasakok daugiau!“