– Pradėkime nuo to, kodėl žmonės bėga, daro kažką tarsi prisukti ir niekaip negali sustoti?
– Tas nuolatinis darymas yra vienas iš būdų pabėgti nuo santykio su savimi ir klausimų, kas aš, ko noriu, kur einu, kas man gyvenime yra svarbu. Kiti būdai – narkotinės medžiagos, alkoholis, per didelis bendravimas, intensyvus sportas ir pan. Būdų pabėgti nuo savęs yra daug. Kodėl tą darome?To šaknys siekia vaikystę, kai tėvai skatino mus nuolat kažko siekti. Jei tu tiesiog žaidi ar mėgaujiesi diena, tai nėra gerai, nes nieko nepadarai. Tėvai skatindavo kažką daryti ir to rezultatas – suaugusieji, kurie labai greitai gali patirti perdegimo sindromą arba būti psichiatrinių klinikų pacientais su įvairiais psichosomatiniais sutrikimais.
– Bet bus sakančių, kad jiems patinka tas nuolatinis veiksmas, adrenalinas…
– Taip, bet kiekvienas veiksmas reikalauja energijos ir resursų, o jie anksčiau ar vėliau išsenka ir klausimas, ar žmogus pasiekia to, ko nori. Kitas aspektas, jei žmogus žino, kur eina ir ko siekia, jei leidžia sau stabtelti ir paklausti, ar tikrai eina tuo keliu, kuriuo nori, ar tai suteikia jam pilnatvės, tada tas veikimas turi prasmės. Bet dažniausiai šiuolaikinis žmogus tiesiog bėga, kur akys mato, nei matydamas, nei girdėdamas. Kitas klausimas – kas tas savęs girdėjimas? Pirmiausia, reikia sustoti, o daugelis to bijo, nes jiems tai tolygu mirčiai. Tokie žmonės dažnai savo egzistenciją sieja su veikimu, bet nesuvokia, kad santykio su savimi kūrimas irgi yra veikimas, tik tai yra vidinis procesas. Tam reikia nenaršyti telefone, nežiūrėti TV, neskaityti knygos. Tam reikia sukurti tylą ne tik fizinę, bet ir garsinę, kad būtų kuo mažiau stimulų. Ir čia nekalbu, kad tokioje meditacijoje reikės dabar išbūti kokią parą, nors tai būtų puiku, bet tiesiog trumpam atsijungti, kad išgirstum save, kad paklaustum savęs, ar eini ta kryptimi.
