„Kažkur esu girdėjęs labai gerą pavyzdį: jei mes vaiką įsivaizduotume kaip mobilųjį telefoną, tai mama būtų atsakinga už to telefono pakrovimą, ekrano švarumą, klavišų veiklumą, tuo metu tėtis būtų atsakingas už to telefono programinę įrangą. Toks ir skirtumas. Rūpestis – mamos alfa ir omega, o turinys, kūrybiškumas – tėčio“, – pavyzdį pateikia R. Pabiržis.
Tėvo dienos proga su psichologu kalbėjome apie tėčių vaidmenį vaikų gyvenime ir tai, kokie gi yra šiuolaikiniai tėčiai.
– Ar tėčių vaidmuo, tarkim, lyginant su tuo, kaip jie patys užaugo, dabar smarkiai pasikeitęs?
– Taip. Jei anksčiau turėjome griežtą, nelankstų, kategorišką tėvo tipą – „jei nebus taip, kaip aš pasakiau, negausi palikimo ir išvis tau bus užkirstas kelias į namus“, tai dabar turime hiperglobojantį, beveik su mama susiliejantį supertėtį. Kurioje pusėje yra tas visų norimas tėtis? Aš manau, kad tas vaidmuo dar nėra iki galo išsigryninęs, nes per pastarąjį šimtmetį įvyko ir tebevyksta labai dideli pokyčiai ir, matyt, čia dar ateities klausimas, kaip viskas turėtų nusistovėti.
Dabartiniai tėčiai daug labiau integruoti į šeimos gyvenimą ir į moters pasaulį. Jeigu prisimintume sovietmetį, tuomet į savo naujagimius būdavo galima pažvelgti tik nuo šaligatvio – juos kažkur pro langą parodydavo mamos. Ir tai buvo daugių daugiausia, ką jie galėdavo padaryti. Tuo metu ir gimdymas buvo toks anapusinis, tiesiog moterų reikalas, visa tai būdavo atskirta. O dabar viskas kitaip. Dalyvavimas gimdyme absoliučiai pakeičia požiūrį į moterį, į jos svarbą, į jos vaidmenį, atsiranda žymiai didesnė pagarba. Manau, dabar daug daugiau objektyvios lygybės santykiuose.
Be abejo, pasikeitė ir valstybės bei visuomenės požiūris. Kalbos apie tėvo atostogas sovietmečiu būtų buvę lyg iš fantastikos srities. Atsakomybė, slaugos rūpesčiai anksčiau gulė ant moters pečių, o tėvui likdavo daugiau laisvės grūmoti, aiškinti ir nurodinėti. Taigi aš tai pavadinčiau nauju tėvo įvaidmeninimu.
Dar vienas pasikeitimas, kurį aš matau, tai, kad ryškiai sumažėjo smurto. Žinoma, vejamės Europą, bet kas pas juos atsirado per kelis šimtus metų, pas mus dabar turi atsirasti greitai. Daug prisidėjo ir tas Matuko įstatymas. Aš ir pats prisimenu tą masiškai paplitusį „už vieną muštą dešimt nemuštų duoda“. Toks buvo standartinis tų laikų mąstymas. Diržas, rykštė, klūpėjimas kampe, fizinės bausmės ėjo iš kartos į kartą. Dabartiniai tėvai iš to smurto pasaulio išeina daug sparčiau, taigi keičiasi ir tai.
Suvienodėjo ir ekonominės galios. Atrodo, tai banalus ir lėkštas aiškinimas, bet jos pakeičia mąstymą, išsilavinimą, išsiauklėjimą. Apibendrinant galima sakyti, kad valdžios ir galios svertus pakeitė jausmas, intelektas ir išmintis.
– Kokios apskritai šiuolaikinių tėčių stiprybės ir silpnybės? Gal jau nusitrynusios ribos tarp mamos ir tėčio vaidmenų?
– Žmoguje, socialiniame ir biologiniame jo veikime yra labai rimtos programėlės, kalbančios apie giminės pratęsimą. Viena programėlė atsako už lytinį elgesį – kaip mes susirandame partnerį ar partnerę ir kaip mes sutvarkome erotinį ir lytinį savo gyvenimą. Tai labai svarbi programėlė. O antra programėlė atsakinga už rūpinimąsi savo palikuonimis. Manau, kad pastaroji labiau išreikšta moterims. Vyrams kiek kitaip, jie nedalyvauja paties vaiko gimdyme, pirmieji metai, kai formuojasi vaiko prieraišumas, irgi yra mamos rankose. Taigi galima sakyti, kad čia objektyvi vyrų silpnybė. Tačiau, kai vaikas jau įžengia į antrąjį vystymosi etapą, kai jis nutraukia tą psichologinę bambagyslę ir atsiranda kiti jam svarbūs asmenys – tėvas, broliai, seserys, seneliai, tada tėvas įsijungia ir pasidaro labai reikšmingas. Čia atsiranda ir tos stiprybės. Tėvas labiau atsako už vaiko vaizduotės lavinimą, greičiausiai tvirčiau ir griežčiau nustato ribas, demonstruoja tam tikrą drąsą, jis sukurs ir stipresnius fizinius pojūčius – labiau pasups, aukščiau iškels.
O pati didžiausia misija, mano galva, tikriausiai yra tai, kad tėvas turėtų būti artimesniame santykyje su pačiais egzistenciniais iššūkiais, kuriuos turime visi: laikas, mirtis, ligos. Turime ir socialinių iššūkių: finansai, būstas, gyvenimo rizika, nedarbas. Manau, kad tėtis labiau atsako už šią išorinę zoną. Vyras turėtų dažniau sakyti „aš žinau“, negu „aš abejoju“. Ši funkcija, mano galva, yra didelė jo stiprybė.
Formaliai mes žinome, kad visi esame lygūs, bet mano patirtis sako, kad nė viena moteris negerbia vyro, kuris lemiamu momentu neria į krūmus. Čia to paties mamuto medžioklė šiais laikais. Jei parnešė mamutą, tai visa šeima minta visą mėnesį. Jei neparnešė – moteris derinasi prie kitų moterų.
– Grįžtant prie tų programėlių, atsakingų už giminės pratęsimą, ar dėl to vyrams taip norėdavosi sulaukti sūnaus?
– Visa patriarchalinė visuomenė nori save įtvirtinti laike per kartas. Ir sūnus yra aiškiausias to tęsinys, perimantis ne tik pavardę, bet ir turtą. Bent jau anksčiau taip būdavo.
Aš čia iškart prisimenu „Batuoto katino“ pasakos metaforą, kuri labai ryškiai atskleidžia tą struktūruotą senąją visuomenę. Prisimenat? Vyriausiam sūnui atiteko malūnas, viduriniajam – asilas, o jaunėliui liko katinas. Ir kalba eina tik apie sūnus, dukterys net neminimos.
Ypač tas nusivylimas jaučiamas, kai šeima sulaukia tik mergaičių. Pirma, antra, trečia, o sūnaus kaip nėra, taip nėra. Į vyrus, kurie turėdavo gausias šeimas, bet taip ir nesulaukdavo berniukų, būdavo žiūrima net su pašaipa.
Tas giminės ir pavardės tęstinumas jautrina kiekvieno mūsų savimeilę. Jei būtų atvirkščiai, jei pavardė eitų per moteriškąją liniją, mano galva, tada labiau būtų laukiama mergaičių. O dabar mergaitės išteka – kaip Neris įteka į Nemuną ir Neries nebėra – toliau tęsiasi tik Nemunas.
– Tačiau sakoma, kad tėčiai užmezga ypatingą ryšį su dukromis, o mamos – su sūnumis. Ar tai tiesa ir koks tas ryšys?
– Norint atsakyti į šį klausimą pirmiausia reikėtų pradėti nuo to, kad pirmieji seksualiniai ir erotiniai vaikų vaizdiniai tame laikotarpyje, kurį mes vadiname edipiniu arba Elektros kompleksu, t.y. iki 5 metų, yra susieti su priešingos lyties tėvais gimdytojais. Mergaitė paprastai įsimyli tėvą ir jei penkiametės paklausi, kas bus jos vyras, kai ji užaugs, ši atsakys – tėtis. Tas pats ir su berniuku, tik priešingai.
Tėvo santykis su dukra iš tiesų yra ypatingas. Pastebėjau, kad tėvai dukroms paprastai yra mažiau kritiški, lipšnesni, tolerantiškesni ir jautresni. Manau, kad tai irgi remiasi mūsų pasąmoninėmis minkštosios erotikos apraiškomis – jos nelabai suvoktos, nelabai įsisąmonintos, bet mus motyvuoja ir stumia elgtis vienaip, o ne kitaip.
Sūnums tėčiai reiklesni. Vyras nori sūnų suformuoti pagal savo atvaizdą ir visą modelį. Todėl, jei tėvas žvejojo, tai greičiausiai ir sūnus žvejos, jeigu tėvas buvo lenktynininkas ar automobilių mėgėjas, tai greičiausiai ir sūnus toks taps. O kai nėra tokio pavyzdžio, tai tada sūnus pats ieškos. Arba darys priešingai – jeigu santykis su tėvu jam nepatiko, tuomet nedarys to, ką šis mėgo.
Tuo metu mama į sūnų sudeda visus lūkesčius, kokius ji yra turėjusi apskritai santykiuose su vyrais, įskaitant savo tėvą, vyrą, o gal net ir senelį. Tas ypatingas sūnaus ir mamos santykis iš tiesų yra nepaprastas. Mylinčios moterys sutelkia didžiulį dėmesį į berniuką. Berniukui tai labai gerai – tai stiprina jo savivertę. Žinoma, tai gali pažeisti ribas, atsirasti puikybė, išskirtinumo jausmas, ypač jei buvo tik gerėjimasis, aukštinimas ir nebuvo nustatytos ribos arba jos buvo neaiškios. Tačiau apskritai meilės niekada negali būti per daug. Taigi tas ryšys, manau, yra be galo svarbus.
– Dabar labai daug šeimų skiriasi ir dažniausiai vaikai lieka gyventi su mamomis. Kaip tokiu atveju tėčiams išlaikyti santykius su vaikais? Ką praranda vaikai, augdami be tėčių?
– Pas mus vis dar per mažai normalių skyrybų, be karo kirvio. Jeigu tėvai pykstasi, vaikai gauna labai žiaurią patirtį. Tėvai pasiekia tokį įtampos lygį, kad nebegali bendrauti ir kiekvienas ieško vaiko paramos – taip vaikas įtraukiamas į tokį nesibaigiantį ratą: auka, skriaudėjas ir gelbėtojas. Po to jie keičiasi, vieną dieną vienas yra auka, o kitas – skriaudėjas, kitą dieną jau tas, kuris buvo auka, tampa skriaudėju. Čia yra garsusis Karpmano trikampis. Jeigu jie susitaiko, tai ir vaikas gali tapti skriaudėju, nes palaikė kurią nors pusę. Tokia situacija yra beviltiška. Bet taip jau būna. Jei jau nusprendžiama skirtis, tai poros turėtų elgtis visiškai kitaip ir tuos klausimus spręsti civilizuotai.
Didžiausia žala išsiskyrusių tėvų vaikams, kurie visgi dažniausiai lieka su mamomis, ta, kad augdami jie nemato vyriškos elgsenos pavyzdžių. Mergaitės nepamato to vyriško asistavimo, tos pamatuotos rizikos, meilės raiškos santykiuose, civilizuoto konfliktų sprendimo. O sūnums – tai apskritai tapatybiniai klausimai: koks aš turiu užaugti, pagal ką orientuotis? Vis tiek šalia jų turi būti kažkoks vyriškas herojus, nes identitetas formuojasi pagal tos lyties tapatybę. Todėl geriausia, jei šalia yra tėvas, gali būti ir vyresnysis brolis, dėdė. Kai nėra paties paties artimiausio, tai labai sudėtinga.
Žinoma, tėvams yra sunku išlaikyti ryšį su savo vaikais, kai nebėra mylimos moters. Juk dažnai ir sakoma, kad vyrai savo vaikus myli mylėdami savo moterį. Tačiau nepamirškime, kad praradę tėtį vaikai praranda tai, kas yra tėvų stiprybės: pamatuotą riziką, apsaugą nuo išorės pavojų, visumos matymą. Tėčiai turėtų įdiegti didesnį logikos ir jausmo balansą. Iš tėčio vaikai gauna daugiau tiesumo, daugiau atviro kalbėjimo, drąsos, žaidybiškumo ir fantazijos.