Nors dažnam, auginančiam ne savo vaikus, apie užklupusius sunkumus kalbėti nėra drąsu, mat bijoma sulaukti pasmerkimo, psichologė sako, kad tai labai svarbu: „Vien žinojimas, kad ne vienas taip jaučiuosi, ne man vienam kyla panašių sunkumų, padeda sumažinti kylančias įtampas. Svarbu nebijoti šios temos, ir jeigu jūs pažįstate patėvį ar pamotę, nebijokite paklausti, kaip jie jaučiasi šiame vaidmenyje.“
Plačiau apie tai, kokie tie sunkumai, su kuriais susiduria šiuolaikinės pamotės ir patėviai, bei kaip juos spręsti, R. Eidukevičiūtė papasakojo interviu „Delfi Šeimai“.
– Kadangi visi žinom skaudžią skyrybų statistiką, nenuostabu, kad ir daug antrą, trečią kartą sukurtų šeimų, tuo metu vaikai gyvena tarp dviejų namų. Tačiau jei apie tėvystės ir motinystės iššūkius kalbama daug ir įvairiais kampais, apie sunkumus tapus pamote ar patėviu – dar nelabai. Kodėl taip yra?
– Taip, apie pamotes ir patėvius kalbama nedaug. Jeigu pažiūrėtume, kiek daug yra rašoma ir kalbama apie tėvystę ar motinystę, tai tik labai maža dalis informacijos bus apie pamotės ar patėvio vaidmenis. Šis vaidmuo savyje neša nemažai sumaišties: turi būti kaip mama, bet nesi mama, svarbu rūpintis vaikais, bet ir negali visiškai būti už juos atsakinga.
Neretai apie buvimą pamote nedrįsta kabėti nei pačios pamotės, nei aplinkiniai. Dažnai susitikę draugę paklausia, kaip gyvena jūsų vaikai, tačiau retas kuris paklausia pamotės ar patėvio, kaip jai ar jam sekasi sutarti su vaikais šeimoje. Turbūt nedrąsumo yra iš abiejų pusių – klausiantieji bijo liesti patėviams galbūt nepatogią temą, o pamotės bijo būti sutapatintos su pasakose randamomis „piktosiomis raganomis“, jeigu pasidalintų apie turimus sunkumus.
Nedrąsumo yra iš abiejų pusių – klausiantieji bijo liesti patėviams galbūt nepatogią temą, o pamotės bijo būti sutapatintos su pasakose randamomis „piktosiomis raganomis“, jeigu pasidalintų apie turimus sunkumus.
– Situacijų būna įvairių. Tikriausiai viena yra, kai svetimas žmogus užima vieno iš tėvų vietą, kai šio vaiko gyvenime dėl tam tikrų priežasčių nelieka, ir visai kas kita, kai naujas žmogus į vaiko gyvenimą ateina kaip dar vienas suaugusysis. Ar pamotė/patėvis gali atstoti tikruosius tėvus? Ar to kartais reikia, o gal čia didžiausia klaida?
– Man atrodo, kad patėviai neturėtų bandyti pakeisti tikrųjų vaiko tėvų. Net jeigu biologinė mama ar tėtis yra miręs, vis tiek yra labai svarbus vaikui ir liks tėčiu ar mama visą jo gyvenimą.
Patėviai gali daug prisidėti prie vaiko auginimo, sukurti artimą ryšį, kartu turiningai leisti laiką, daug ko išmokyti, padėti ruošti pamokas ar kartu gaminti vakarienę, bet jie neturėtų stengtis pakeisti tikrųjų tėvų. Būtų gerai, kad vaikai galėtų ir su patėviu ar pamote kalbėtis apie savo mirusį tėtį/mamą, kartu paminėti mirties metines ir nunešti gėlių ant kapo. O jeigu mama/tėtis nėra miręs, svarbu, kad vaikui būtų galima pasakoti apie kitus namus, ten praleidžiamą laiką ir nebijoti, kad tai gali sukelti patėvio ar pamotės nepasitenkinimą.
– Tęsiant šį klausimą, kaip viena iš galimų bėdų man atrodo konkurencija tarp mamų-pamočių ir tėčių-patėvių. Tokių pavyzdžių galime netgi pamatyti tarp žinomų žmonių. Ką apie tai galėtumėte pasakyti? Kaip vaikui tai gali atsiliepti?
– Konkurencija būna ir tarp neišsiskyrusių tėvų, dar dažniau – tarp išsiskyrusių tėvų ir, žinoma, tarp mamų ir pamočių bei tėvų ir patėvių. Taip jau yra, kad mes norime patikti vaikams, norime, kad jie mus mėgtų, norime būti geresni nei kiti.
Pati konkurencija nėra bloga, jos vedini galime padaryti ir gerų dalykų, tačiau sunkumų kyla tada, kai susipriešiname ir bandome pakenkti tiems, su kuo konkuruojame. Pavyzdžiui, bandome papirkti vaikus, patraukti juos į savo pusę, pabrėžti kitos pusės blogąsias puses, tuomet vaikai atsiduria viduryje ir tampa konkurencijos įkaitais. Pamotė, pajutusi konkurenciją mamai, turėtų tiesiog sau įsivardinti, ką jaučia, ir nedaryti veiksmų, kurie apsunkins vaiko gyvenimą. Mes galime jausti įvairiausius jausmus – pyktį, pavydą, tačiau tik nuo mūsų priklauso, kaip tuos jausmus išreikšime.
Kaip tik praėjo Tėvo diena, kuri galėjo sukelti įvairių jausmų tiek tėčiams, tiek patėviams, tiek vaikams. Vaikui galėjo kilti klausimas, ar sveikinti patėvį? Ar tėtis nesupyks, jeigu pasveikinsiu patėvį? Ar nesupyks mama, jeigu patėvio nenorėsiu sveikinti? Mamoms gali kilti klausimas, ar skatinti vaikus sveikinti patėvį? O patėviui gali kilti abejonė, ar aš nesu svarbus, jeigu vaikas manęs nepasveikino? Nėra vienareikšmių atsakymų į šiuos klausimus, tačiau labiausiai padeda atviras pokalbis tiek su vaiku, tiek su savo antra puse.
Patėviai neturėtų bandyti pakeisti tikrųjų vaiko tėvų. Net jeigu biologinė mama ar tėtis yra miręs, vis tiek yra labai svarbus vaikui ir liks tėčiu ar mama visą jo gyvenimą.
Būtų gerai, kad pokalbį su vaiku pradėtų suaugęs. Pasikalbėjimas galėtų skambėti kaip nors panašiai: „žinau, kad artėja Tėvo diena, ir jeigu aš būčiau tavo vietoje, man kiltų klausimas, ar sveikinti patėvį ar ne? Gali būti, kad tau neaišku, ar nebus tėčiui nesmagu, jeigu sveikinsi ne tik jį. Tai yra tėčio diena ir niekas nepakeis tavo tikrojo tėčio, tad svarbu jį pasveikinti. Gali pats nuspręsti, ar sveikinsi ir patėvį. Manau, jis supras, jeigu nuspręsi ir nepasveikinti. Daryk taip, kaip tau norėsis“. Panašus pokalbis gali būti ir tuomet, jeigu tėtis yra miręs, nes lojalumas tėčiui nedingsta jam numirus, ir vaikas gali galvoti, ar neišduos savo tėčio pasveikindamas patėvį.
– Jau nuo mažumės girdėdami pasakas esame išmokyti, kad pamotės dažniausiai būna vaikų nemylinčios raganos. O koks tas tikrasis jų vaidmuo turėtų būti šiuolaikiniame pasaulyje?
– Taip, pamotės vardas dažnai asocijuojasi su raganomis ir labai nemaloniomis jų savybėmis. Manau, su tuo susijęs ir pamočių nenoras dalintis savo išgyvenimais su aplinkiniais, nes baisu, kad pasmerks ir sutapatins su tomis piktomis pamotėmis raganomis, jeigu pasipasakos apie netinkamą vaikų elgesį ar šeimoje kylančius sunkumus. Tikiu, kad dauguma pamočių rūpinasi vaikais ir įdeda daug pastangų kurdamos su jais santykį, tačiau žiūrint iš psichologinės, kultūrinės pusės, yra taip, kad neretai pamotės gali būti suvokiamos ir kaip piktos. Taip gali atsitikti dėl to, kad skyrybų ar vieno iš tėvų mirties atveju vaikai susiduria su didžiule netektimi. Net ir skyrybų atveju jie praranda galimybę būti su abiem tėvais, paprastai vieną iš tėvų mato gerokai rečiau ir baimė prarasti tėtį ar mamą padidėja. O santykis su pamote ar patėviu tik kuriasi ir ant jų žymiai lengviau supykti ir savo sunkumų priežastis nukreipti į juos, nes juos prarasti, ant jų supykti, apie juos blogai kalbėti yra lengviau nei apie savo tėvus.
Nepaisant įvairių nesusipratimų, patėvių vaidmuo šeimoje išlieka labai svarbus, jie yra dar vieni artimi suaugę asmenys, kurie gali padėti vaikui užaugti brandžiu, savimi pasitikinčiu, laimingu žmogumi.
– Kokias klaidas dažniausiai pastebite ir gal duotumėte paprastų, bet vertingų patarimų?
– Viena dažnesnių klaidų, apsunkinančių patėvių/pamočių ir vaikų bendravimą, yra per ankstyvas bandymas drausminti vaikus, nesukūrus su jais santykio. Kai pamotė ar patėvis ateina į vaikų gyvenimą, iš pradžių reiktų bandyti pažinti vaikus, praleisti su jais smagų laiką, leisti apsiprasti. Galbūt tai bus stalo žaidimai, išvykos į įdomias vietas ar tiesiog buvimas šalia, o drausminimą palikti biologiniams tėvams. Ir tik vėliau, kai jau atsiranda abipusis pasitikėjimas, bendro buvimo patirtis, galima pradėti ir auklėti.
Viena dažnesnių klaidų, apsunkinančių patėvių/pamočių ir vaikų bendravimą, yra per ankstyvas bandymas drausminti vaikus, nesukūrus su jais santykio.
Pradėjus naujus santykius, kuriuose dalyvauja ir antros pusės vaikai, pagrindinis patarimas yra būti kantriems ir neturėti didelių lūkesčių, kad vaikai greitai ir noriai įsilies į naujos šeimos gyvenimą. Vaikams reikia laiko priprasti prie naujo žmogaus, naujų bendravimo būdų, taisyklių, veiklų, susitaikyti su žinia, jog tėvai nebebus kartu. Svarbu žiūrėti į vaikus ir keliauti jų tempu.
Birželio 5 d. psichologė-psichoterapeutė Rimantė Eidukevičiūtė skaitys nemokamą nuotolinę paskaitą „Kaip užmegzti ryšį su vaiku ir spręsti kylančius sunkumus tapus pamote ar patėviu“, kurioje daugiau aptars, kokie iššūkiai kyla patėviams, kai vaikai jau suaugę, paaugliai ar dar visai maži, kai tėvai išsiskyrę ar vienas iš tėvų miręs. Daugiau apie šią paskaitą rasite ČIA.