„Svarbu prisiminti, kad mes negalime kontroliuoti mūsų viduje kylančių jausmų. Tačiau mes galime ieškoti būdų, kaip padėti sau ištverti, išbūti su jausmais, kurie užplūsta. Nors šiais laikais apie jausmus kalbame daugiau, man regis, mes vis dar bandome kontroliuoti ir „pagreitinti“ gedėjimo procesą, – sako K. Zabielė. – Kartais tą nesąmoningai paskatina ir artimieji, skatindami „judėti“ į priekį.
Jeigu pripažįstame, kad skauda, kad išgyvename gilų liūdesį, ir jį pasitinkame kaip svečią, atlikęs savo darbą, jis mus paliks. Tačiau tai nereiškia, kad jis nesugrįš. Jeigu praradote žmogų, su kuriuo pragyvenote daugiau negu pusę savo amžiaus, jeigu praradote vaiką, jums be galo brangų žmogų, skausmas atras savo vietą vidiniame pasaulyje, tačiau jis taps pakeliamas. Kartais apie jį užsimiršite, gyvensite toliau, tačiau gimtadieniai, mirties metinės, šventės, kokie nors daiktai, vietos, kvapai nejučia vėl pažadins tą skausmą. Kad ir kaip norėtume, mūsų psichika nepajėgi „gražiai“ ir tvarkingai „supakuoti“ jausmų, kuriuos išgyvename. Niekada neateis diena, kai mums patiks mintis, kad mūsų mylimas žmogus mirė, tačiau randame jėgų gyventi toliau šiame pasaulyje be jo.“
Neseniai K. Zabielė skaitė paskaitą „Netektys. Kaip sielvarto tamsoje rasti mažus paguodos grūdelius?“ Psichologę nustebino, kad žmonės jautriai reagavo į visuomenėje nusistovėjusias nuostatas, kurios kartais gali apsunkinti gedėjimo procesą. Apie tai ji plačiau papasakojo interviu Delfi Šeimai.
– Kokios emocijos išgyvenant netektį aplanko žmones? Gal yra tokių, kurios rodo, kad kažkas jau negerai? O gal normalu, kad kiekvienas tai išgyvena skirtingai?
– Kiekvienoje netektyje glūdi labai daug skausmo. Kai prarandame mums brangų žmogų tai sukrečia ir supurto iki sielos gelmių. Neįmanoma tam iki galo pasiruošti. Tad natūralu, kad kuomet susiduriame akistatoje su artimojo mirtimi, užplūsta vienas kitam prieštaraujantys jausmai: liūdesys, širdgėla, pasimetimas, nerimas, pyktis, kaltė, savigrauža, kitų kaltinimas, įtampa, baimė, bejėgiškumas, tuštuma. Šie jausmai mainosi, keičia vienas kitą. Taip mūsų psichika palaipsniui ieško būdų, kaip integruoti tokią gniuždančią patirtį į mūsų vidinį pasaulį. Netekties akivaizdoje jausmus mes patiriame be galo skausmingai. Skauda ne tik emociškai, bet ir fiziškai. Šie išgyvenimai atspindi mūsų vidinę realybę, kuri subyrėjo, nebeliko vidinių atramų, kurios paprastai padėdavo ištverti sunkius jausmus. Mūsų siela iš skausmo vartosi, neranda nusiraminimo nei vidiniame, nei išoriniame pasaulyje.
Įprastai kalbant apie netektis, neretai minimi šveicarų mokslų daktarės E. Kubler-Ross gedėjimo etapai: neigimas (šokas), pyktis, derybos, depresija, priėmimas. Savo knygoje „Apie netekties skausmą ir gedėjimą“ ji rašo, kad gedėjimas visada padeda, visada gydo. Skamba paradoksaliai. Kaip mane gali gydyti skausmas? Kai mes gedime ir priimame ateinantį skausmą, jis užplūsta bangomis. Pasiekia aukščiausią skausmo viršūnę ir nuslūgsta. Šios skausmo bangos man asocijuojasi su gimdymo metu moterį užplūstančiais sąrėmiais. Gimimas ir mirtis susiję skausmo patyrimu. Tai nereiškia, kad mes turime „maudytis“ skausme, nuolat galvoti apie netektį. Gedėjimas ir jį lydinčios užplūstančios emocijos – tai „vaikščiojimas“ tarp skausmo patirties ir išorinio gyvenimo, kur galiu rasti atokvėpio, paguodos, nusiraminimo, darbą, artimus žmones, kasdienę rutiną.
Užsitęsęs arba komplikuotas gedėjimas neretai „užstringa“ netekties pradžioje, jeigu žmogus yra linkęs užslopinti jausmus, vengia prie jų prisiliesti arba kaip tik, tarsi įkrenta į netekties skausmą, nesileidžia guodžiamas, užsisklendžia, izoliuoja save nuo išorinio pasaulio, kyla minčių apie savižudybę. Tuomet gedėjimui būdinga depresija virsta į klinikinę depresiją, kuomet reikalinga specialistų pagalba, medikamentinis gydymas.
– Užgniaužti savo skausmą – negerai, būtina išgedėti. O kaip žmogui pajusti, kad pakankamai išliūdėjo, ir kas nutiks, jei viską užgniauš savyje?
– Kaip ir fizinė trauma, emocinė trauma neišnyks, jei ją ignoruosime. Pavyzdžiui, jeigu bėgikas susilaužytų koją, mums atrodo natūralu, kad jis kreipsis pagalbos į gydytojus dėl traumos gydymo. Nesitikėtume, kad žmogus ignoruos skausmą ir lauks, kol jis praeis arba kaulas pats sugis.
Sielvarto vengimas taip pat duoda priešingų rezultatų. Bandydami ignoruoti sielvartą kai kurie žmonės randa kitų būdų, kaip su juo susidoroti. Kai kurie pradeda vartoti psichiką slopinančius vaistus (stiprius raminamuosius) arba narkotines medžiagas, kad nuslopintų skausmą, kai nebeįmanoma jo ignoruoti. Tai pavojinga alternatyva, kuri sukuria dar daugiau problemų, tačiau nė vienos neišsprendžia. Užgniaužtas skausmas niekur nedingsta. Kartais jis gali virsti įniršiu, pykčiu ant viso pasaulio arba sustingdyti, nebeleisti judėti toliau, gyventi. Ašaros yra vienas iš būdų išreikšti ir kartu kuriam laikui paleisti liūdesį. Kartais šį natūralų procesą bandome stabdyti – pradėję verkti stengiamės kuo greičiau suvaldyti šį natūralų gedėjimo veiksmą. Gali atrodyti, kad pradėję verkti negalėsime sustoti. Tačiau bandydami nuryti ašaras, mes dar giliau įsileidžiame liūdesį. Jis niekur nedingsta. Svarbu leisti sau išsiverkti iki paskutinės ašaros – tuomet pajusite palengvėjimą. Neretai visuomenėje ašaros laikomos silpnumo ženklu, tad ar jūs leidžiate sau verkti, kai iškyla liūdesio jausmas, priklauso nuo ankstesnių patirčių jūsų gyvenime.
Gedėjimo procese yra būdingos chaotiškos emocijų bangos, kurios gali užplūsti staiga, netikėtai ir tuomet galite pajusti nenumaldomą impulsą verkti, tarsi be priežasties, jums netikėtomis akimirkomis. Tai natūrali gedėjimo proceso dalis. Neišverktos ašaros niekur nedingsta, jos kaupiasi mūsų viduje, kūne. Ašaros – tai vidinio skausmo ženklas išorėje. Svarbu gerbti šį prigimties mums duotą gebėjimą ir į jį atsiliepti.
Sielvartas nėra kažkas, kas tiesiog praeina. Kad ir kaip norėtume, kad jis išnyktų, nes sukelia emocinį ir fizinį skausmą, tai tiesiog neįmanoma. Sielvartas gedėjimo procese nuolat keičiasi. Kaip tik tada, kai žmogui atrodo, kad jis susitvarko ir gerai susitvarko su gyvenimu po netekties, prisiminimus gali sužadinti daiktas, daina ar net data kalendoriuje.
– Ar įmanoma kažkaip išmokti valdyti skausmą netekus brangiausio žmogaus, kai mirtis viską pakeičia? Pavyzdžiui, ką tenka išmokti tėvams, netekusiems savo vaiko, kai atrodo, kad ir jų gyvenimas baigiasi kartu? Kur pasisemti stiprybės?
– Emocinis skausmas, viduje žiojinti tuštuma, begalinis ilgesys yra nuolatiniai palydovai gedėjimo procese. Netekties akivaizdoje svarbu prisiminti, kad skausmas užplūsta bangomis ir atslūgsta. Svarbu ieškoti būdų ir kartu atrasti, kokie iš jų gali padėti sau ištverti skausmą. Tai gali leidimas sau išsiverkti, pasikalbėti su patikimu ir jautriu žmogumi, malda, pasivaikščiojimas, meditacija, kvėpavimas, jausmų išliejimas ant popieriaus rašant, piešiant, pabuvimas gamtoje, filmų žiūrėjimas, priminimas sau, kad tai praeis… Tai tik maža dalis būdų, kurie laikinai gali padėti išbūti su užliejančiais jausmais. Svarbu priminti sau, kad tuo metu, kai sunku, mums reikia padėti sau ištverti keliolika minučių, pusvalandį ar valandą. Paprastai skausmas laikinai susilpnėja, praeina, bet jis neišvengiamai grįš.
Filme „Kiškio ola“ man įstrigo moters, netekusios savo sūnaus, žodžiai „...kartais, regis, pamirštu apie skausmą, bet staiga jis tarsi akmuo iš kišenės iškrenta ant žemės su trenksmu. Ir tada vėl primena man, kad skausmas tebėra, bet... po kurio laiko jis tampa pakeliamas.“
Gedėjimas gali tęstis visą gyvenimą. Tai nėra „problemos sprendimas“, tačiau palaipsnis gijimas po įvykusios netekties, mokantis, kaip gyventi toliau. Tačiau kai kurios netektys, pavyzdžiui, vaiko netektis, palieka žaizdą visam gyvenimui, kurią skauda visą likusį gyvenimą, net jeigu išmokstama su ja gyventi.
Kiekvienas iš mūsų esame unikalus, tad kas tinka vienam žmogui, gali visai netikti kitam. Vis tik kai kur mes esame bendražmogiški. Mums visiems reikalingi kiti žmonės, kurie pabūtų su mumis mūsų tamsoje, ištvertų tai su mumis be pamokymų, išankstinių žinojimų. Tiesiog būtų. Manau, kad tai yra vienas iš svarbių stiprybės šaltinių: gedinčiam žmogui išdrįsti kalbėti apie skausmą, o šalia būnantiems tiesiog klausytis, būti šalia. Svarbu leisti sau kalbėti apie skausmą, mylimo žmogaus praradimą tiek kartų, kiek prireiks. Taip mes integruojame traumą. Juk jeigu mes gydome gilią žaizdą, turime ją ne kartą pertvarstyti, nuplauti, dezinfekuoti, o ne tiesiog užklijuojame pleistrą ir pamirštame apie ją.
– Ką derėtų pasakyti kitiems – matantiems gedintį žmogų? Gal verta duoti patarimų? Kaip elgtis nederėtų? Tikriausiai negerai nei ignoruoti, nei per įkyriai guosti?
– Neseniai skaičiau Christophe’o Andre knygą „Paguoda. Kurios sulaukiame ir kurią dovanojame“. Skaitant ją kilo dvi mintys, viena – kad gebėjimas jautriai ir natūraliai paguosti yra menas, kurio subtilybių galime mokytis visą gyvenimą, ir antra – mes galime guosti kitą, jeigu patys esame patyrę paguodą. Tai bendražmogiškas veiksmas, kuris padeda mums, kaip žmonėms, išlikti tamsiausiomis būties akimirkomis.
Vis tik pasitaiko, kad kartais, užuot guodę, mes pradedame pasakoti savo patirtis, ieškome išeičių iš situacijų, kurios jų neturi. Kai mums skauda, labiausiai reikia, kad kas nors išklausytų ir priimtų pasakojimą nelygindami patirčių tarpusavyje. Iš tiesų nėra lengva užduotis tiesiog klausytis, neįterpiant „na, bet gal gali pabandyti…“, „bet jis/ji nugyveno gražų gyvenimą“, „bet nesikankino“... „liūdėdamas jau nieko nebepakeisi. Gyvenk toliau...“ Savo praktikoje sutinku žmonių, kurie pasakoja apie panašius žodžius, kurie išsprūsta iš kolegų, artimųjų rato žmonių lūpų. Ir panašūs žodžiai, kurie pasakomi norint paguosti, kartu gali ir skaudinti.
Kartais iš tiesų mirus artimajam, ypač jeigu jis arba ji sirgo nepagydoma liga, aplanko palengvėjimo jausmas. Šis jausmas yra apie tai, kad mūsų mylimas žmogus nebesikankina, palengvėja, kad mums nelieka rūpesčių naštos, tačiau tai nepanaikina fakto, kad mes praradome mums brangų žmogų ir mums be galo skauda. Jeigu norime paguosti žodžiais, svarbu prisiminti, kad skausmas sutrikdo žmogaus gebėjimą klausytis, todėl guodžiant svarbu kalbėti paprastai ir trumpai, jautriai ir švelniai. Neseniai netektį patyręs žmogus yra labai jautrus, dužus, ir kartais net nenorėdami, galime jį užgauti. Todėl pradžioje paguoda ir palaikymas gali būti labai subtilios formos. Būnant šalia gedinčio žmogaus svarbu priminti sau, kad mums duotos dvi ausys ir viena burna.
Guosdami mes galime pasitelkti vieną iš natūraliausių mums žinomų būdų, kuris padeda nurimti, – fizinį kontaktą. Tai lietimas, apkabinimas, sūpavimas. Prisilietimas padeda sumažinti per didelį susijaudinimą, kontroliuoti situaciją, suteikia mums neliečiamumo ir saugumo jausmą. Kūnas, kurio viduje yra supainioti jausmai, yra fiziškai suvaržytas ir įsitempęs. Kai atpalaiduojame fizinę įtampą, galime palengva paleisti ir jausmus.
C. Andre paguodą apibūdina kaip alchemiją, kurios padariniai nelabai aiškūs, tačiau galima išskirti kelis paguodai reikalingus aspektus: buvimas šalia („esu čia, kartu su tavimi, nepaliksiu tavęs tol, kol tau manęs reikės“), emocinis palaikymas („myliu tave, tu man esi svarbus, noriu būti šalia ir padėti tau ištverti skausmą“), materiali pagalba („padėsiu tau kaip tik įstengsiu, nesužadindamas kaltės ir noro atsidėkoti“). Paguodą suteikiame per švelnumą (žodžiais, prisilietimais, palaikantį akių kontaktą), dėmesį (bet kas, kas bent trumpam padeda atsikvėpti nuo skausmo), veiklą kartu (gedintiems žmonės įsilieti į gyvenimą gali padėti ne kiek žodžiai ar patarimai, o kvietimas ką nors nuveikti drauge, konkreti pagalba), priėmimą (išbuvimas kartu su gedinčiu žmogumi jo nelaimėje, priimant tai, kad nutiko nelaimė).
– Trumpas klausimas – gal pasiūlytumėte kuo nors kitu pakeisti žodį „užjaučiu/užuojauta“? Dažnai atrodo, kad lietuviai nežino, ką kito būtų galima pasakyti norint paguosti netektį išgyvenantį žmogų, o kai paguoda taip pat išreiškiama vienas po kito šiuos žodžius ištariančių žmonių, pavyzdžiui, socialinių tinklų komentaruose, tai atrodo taip nuasmeninta, nebejautru.
– Gyvename kultūroje ir visuomenėje, kurioje nesinori matyti ir priimti, kad gyvenimas yra baigtinis. Tačiau žmonės miršta, praradimai lydi kiekvieno iš mūsų gyvenimą. Kuomet mes dalyvaujame šermenyse, laidotuvėse, tai paveikia ir mus, kaskart iš naujo primena, kad visi esame mirtingi. Natūralu, kad guosdami mes patys galime sustingti, pasimesti, išsigąsti, kartais net nežinoti, kaip reaguoti, ką sakyti, kaip sakyti, kad dar labiau nesužeistume gedinčio žmogaus. Man regis, svarbu, išlikti santykyje su savo jausmais. Pripažinti, kad mirtis iš tiesų baugina, stingdo, primena, kad ji yra vienintelis visiškai nepakeičiamas ir negrįžtamas reiškinys. Kuo labiau mes bandom slėpti nuo savęs arba neprisileidžiame sunkių jausmų, tuo labiau bijome, iš to atsiranda pasimetimas.
Manau, kad pasakymai „užjaučiu, reiškiu užuojautą“ yra įprasti mūsų kultūroje ir jie niekur nedings. Kartais guodžiant pakanka apkabinti, jeigu esu toli ir negaliu palaikyti gyvai – parašyti nuoširdžią žinutę, pavyzdžiui „mano mintys su tavimi... galvoju apie tave... esu kartu su tavimi tavo skausme“. Turbūt nėra teisingiausių paguodos žodžių, tačiau netekties akivaizdoje, kai skauda, labiausiai gydo iš širdies, o ne iš proto ateinantys žodžiai.
– Po savo skaitytos paskaitos užsiminėte, kad kalbant šia tema žmonės itin reagavo į jūsų aptariamus mitus. Kokie tie mitai? Ar galėtumėt paminėti bent svarbiausius?
– Paskaitoje apie netektis žmonės jautriai reagavo į nusistovėjusias visuomenėje nuostatas, kurios kartais gali apsunkinti gedėjimo procesą. Pateiksiu keletą iš jų.
Neliūdėk arba nesijausk blogai. Būti šalia sielvartaujančių, neaprėpiamą liūdesį išgyvenančių žmonių gali būti emociškai sunku, nes mes jaučiame, liudijame jų skausmą. Patirti tai, kad nieko negalime pakeisti ar atitaisyti, gali sužadinti bejėgystės jausmą. Tad kartais mes galime pradėti raminti gedintį žmogų sakydami panašius dalykus, kaip kad „ką jau padarysi, nebesielvartauk, neliūdėk taip stipriai“. Tačiau taip kalbėdami mes siunčiame žinutę: „nesijausk taip, kaip jautiesi“. Pagrindinė liūdesio funkcija netekties akivaizdoje yra išgedėti tai, ką praradome, sustoti, apmąstyti vertę to, ką praradome, kad įgautume jėgų judėti į priekį. Tai, kokį santykį turime su savo jausmais, nulemia auklėjimas vaikystėje, visuomenės nuostatos. Jeigu būdami vaikai daug kartų girdėjome, kad nereikia liūdėti arba pykti dėl kokių nors dalykų, mūsų psichikoje tai įsirašo kaip vidinis įsitikinimas: rodyti jausmus nepatogu, nes manęs tokio arba tokios nepriima.
Tai, ko netekai, pakeisk kitu. Kitais žodžiais tariant, tai yra raginimas kuo greičiau užmiršti skausmą, surandant jam pakaitalą. Esu girdėjusi istorijų, kai kartais sielvartaujantys tėvai išgirsta panašius žodžius kaip kad „…turite kitą vaiką, dėkokite Dievui, kad jis gyvas“ arba „…dar susilauksite vaikų“. Tuo metu, kai mes gedime, prarastas žmogus yra tai, ko labiausiai ilgimės, dėl ko skauda, todėl tokie pasakymai gali stipriai žeisti, net jeigu šie žodžiai sakomi siekiant paguosti. Kartais, kai prarandamas mylimas augintinis, skubama kuo greičiau įsigyti kitą gyvūną, kad taip stipriai neskaudėtų. Žmonės dalinasi istorijomis, kad naujai įsigytas augintinis padėjo šiek tiek apmalšinti skausmą, tačiau ilgesys ir liūdesys dėl augintinio, kurį prarado, niekur nedingo.
Sielvartauti arba liūdėti reikia vienam. Žmonės sielvartauja vieni, nes bijo būti atmesti, sukritikuoti už tai, kaip jaučiasi. Tai susiję su pirmuoju mitu: nesijausk blogai. Jeigu kadaise tokie liūdesiai šeimoje nebuvo priimtinas jausmas, žmogaus psichikoje įsirašo žinutė: jeigu jaučiuosi blogai, to neturi matyti kiti, nesaugu rodyti savo jausmus aplinkiniams.
Panašiai antrą savaitę po laidotuvių sielvartaujantys artimieji išgyvena aštriausią netekties skausmą. Tuo metu toliau nuo netekties patyrimo esantys žmonės nustoja klausinėti ir net nebeužsimena apie praradimą – kartais tai virsta tabu tema.
Kartais terapijoje netektį išgyvenę žmonės kalba apie tai, kad jie norėtų, jog tuomet, kai jie gedi, šalia esantys dažniau paklaustų, kaip jie jaučiasi, kaip gyvena. Vis tik neretai susiduria su tuo, kad žmonės vengia apie tai kalbėti arba pakeičia temą, pradeda kalbėti apie tai, kad reikia tiesiog judėti į priekį, ir tuomet gedintis žmogus pats nustoja dalintis apie netektį. Taip dar kartą pasitvirtina vidinė nuostata: sielvartauti turiu vienas, kitiems apie tai pasakoti nesaugu. Man regis, kartais mes bijome paklausti sielvartaujančio žmogaus kaip jis jaučiasi, kuo galime padėti, nes turime vidinių įsivaizdavimų, kad kalbėdami apie tai su gedinčiu žmogumi galime pabloginti situaciją. Todėl renkamės nejudinti šios temos, tarsi bijom atverti liūdesio kupiną skrynią. Vis tik svarbu prisiminti, kad žmogus yra sociali būtybė, mes biologiškai užprogramuoti bendradarbiauti, išlikti santykyje su kitu, kad galėtume išgyventi.
Būk tvirtas. Šis mitas giliai įsišaknijęs mūsų visuomenėje. Būti tvirtam reiškia per daug neįsijausti. Stereotipiškai žiūrint, šiuo atveju moterims labiau „pasisekė“, nes moterys gali „legaliai“ verkti, nes jos yra jautresnės būtybės, tačiau vis dar gajus mitas, kad „vyrai arba berniukai neverkia“. Netgi netekties akivaizdoje artimieji skatina mus būti tvirtais. Kartais girdžiu žmonių pasidalinimus, kuriuos jie atsineša iš šeimoje vyravusių įsitikinimų „nebūk skysta… aš dar ne tiek patyriau ir neverkiau, o tu čia dėl tokio menkniekio raudi... o štai ir ašaros, ko dar daugiau buvo galima tikėtis…“ Panašios frazės įsirašo mūsų galvoje kaip teiginiai, kurie krizės akivaizdoje iškyla kaip priminimas: būk tvirtas, nesuskysk. Tačiau dar kartą norisi pasikartoti, kad jausmai tiesiog iškyla tokie, kokie iškyla. Jausti jausmus ir juos išreikšti – tai ne silpnumo ar tvirtumo atspindys, o tai, kad esame jautrūs, kad esame žmonės.
Imkis veiklos. Pati veikla iš esmės nėra blogai. Mes turime dirbti tam, kad galėtume išgyventi. Tačiau galima paskęsti veikloje, darbuose. Tuomet kuriam laikui užsimirštam ir tai gali sukurti iliuziją, kad mes jau susitvarkėme su netekties skausmu, tačiau yra tikimybė, kad mes tuos jausmus tiesiog užgniaužiame. Sielvartas yra sudėtingas procesas, jausmai nedingsta tik dėl to, kad mes tam tikrą laiką jų nenorime matyti. Jeigu per dieną mes nuolat bėgame nuo kankinančių jausmų į darbus, tuomet jausmai pasivys mus naktį su visa savo jėga ir svoriu.
Senas posakis „Laikas gydo visas žaizdas“ byloja apie neblėstančią laiko ir pokyčių galią. Šį posakį geriau vartoti išsiskyrimo, tačiau ne mylimo žmogaus netekties kontekste. Nors pastebėta, kad bėgantis laikas sumažina netekties skausmo intensyvumą ir dažnumą, jis iš tikrųjų skausmo neišgydo. Tam tikros progos, metų laikai, prisiminimai, vietos gali iš naujo atverti emocines žaizdas. Sielvartas gali ateiti ir praeiti, banguoti per visą gyvenimą.
Gedėjimo procesas vyksta paeiliui pagal apibrėžtas gedėjimo fazes. Gedėjimo etapai yra skirti ne tam, kad tvarkingai sudėliotume į lentynas savo jausmus. Šiame procese daug chaoso. Tai nuolatinė jausmų kaita nuo pirminio šoko iki aštraus kentėjimo ir vėliau palaipsnio susitaikymo su realybe, kad mūsų mylimas žmogus mirė ir mes turime išmokti gyventi be jo. Gedėjimo metu jausmai labai kinta, jie prieštarauja vienas kitam – neigimas, pyktis, liūdesys ir priėmimas, regis, keičia vienas kitą nuo pat pradžių. Tokiu būdu psichika siekia integruoti trauminę netekties patirtį, sukurti naują tvarką bei leisti sau toliau gyventi ir vystytis. Gydo ne netekties pamiršimas, o ieškojimas, santykis su atsitikusia netektimi.
„Apie mirusį žmogų gerai arba nieko“. Kai miršta mums mylimas žmogus, nutrūksta ir santykis, kuris turbūt buvo visoks. Netekties pradžioje, natūralu, kad prarastas žmogus yra idealizuojamas, jo ilgimasi ir retai prisimenami dalykai, kurie buvo neišspręsti jam gyvam esant, tačiau gedėjimo procese svarbu leisti sau prisiminti jį visokį. Neišspręsti vidiniai konfliktai trukdo judėti į priekį, kartais neleidžia paleisti sielvarto ir kitų jausmų.
Jeigu neverki – neišgyveni sielvarto. Ši nuostata yra viena iš labiausiai galinčių sužeisti sielvartaujantį žmogų. Ne kartą savo praktikoje susidūriau su žmonėmis, kurie pasakojo, kad laidotuvių metu nejautė nieko, bet tai juos pačius gąsdino, kėlė nerimą „...jausmas toks, tarsi kažkas mano viduje uždarė stalčių, jį užrakino, nieko negalėjau su savimi padaryti“. Gedintis žmogus gali patirti daugybę emocijų. Vienas iš pirmųjų etapų, į kurį patenka dauguma sielvartaujančių žmonių, pasižymi emociniu nejaukumu. Kai mus ištinka nelaimė, įsijungia psichologiniai mechanizmai, kurie padeda žmogui ištverti. Svarbu prisiminti, kad sielvartą galima išreikšti įvairiais būdais, ir verkimas ne visada yra vienas iš jų. Kartais žmonės gali verkti iš laimės, nusivylimo, pykčio, išsekimo ar kitų emocijų. Kiti gali jausti tas pačias emocijas, bet elgtis santūriau. Tą patį galima pasakyti ir apie liūdesį: ašarų nebuvimas nėra ženklas, kad žmogus nesielvartauja. Yra daugybė priežasčių, kodėl gedintis žmogus gali neverkti. Kai kuriose kultūrose verkimas laikomas gėdingu dalyku, kurio reikėtų vengti. Kai kurie nuo mažens išmoko išoriškai nedemonstruoti savo emocijų ašaromis. Daugelyje kultūrų ypač iš vyrų tikimasi, kad jie neverks.