Kaip kartu rasti atsakymus, kaip padėti vaikams vėl jaustis saugiai, nuraminti, kaip padėti suprasti ir atliepti nukentėjusių draugų emocinius poreikius, atsiųstame pranešime pataria organizacijos „Gelbėkit vaikus“ psichologė Silvestra Markuckienė.
Vaikai išgyvena išgąstį, baimę, nesaugumą
„Reikia milžiniškų pastangų, labai didelės savivokos ir emocinės savireguliacijos, kad praėjus šiek tiek laiko po įvykio, žmonių reakcijos ir elgesys vėl sugrįžtų į įprastinę kasdienybę. Ypač sunku susitvarkyti su stipriomis emocijomis būna vaikams. Juos užplūsta išgąstis, baimė, didžiulis nesaugumas, kai viskas staiga sugriūva, per sekundę pasikeičia visas vaiko pasaulis. Po tokių įvykių vaikus gali ištikti ir visiškas išėjimas iš savęs, kas jau reikalauja ir medikų intervencijos“, – dalinasi S. Markuckienė.
Ji atkreipia dėmesį, kad stiprias emocijas gali išgyventi ir vaikai, kurie tiesiogiai nėra paliesti nelaimės, o mato, girdi, stebi suaugusiųjų reakcijas ir susirūpinimą. Jautresni vaikai gali nerimauti, jog tokia pati nelaimė – gaisras – gali nutikti ir jiems, kad ir jie gali prarasti šeimas, namus.
Psichologė pataria atkreipti dėmesį, jei pasikeičia vaiko įprastas elgesys. Pavyzdžiui, išeidami iš namų į mokyklą ar darželį vaikai gali verkti ar nerimauti išsiskirdami. Nerimas gali sustiprėti prieš miegą, jaudintis, ar tėtis, mama rytoj bus. „Tokiais atvejais reikia stengtis nuraminti vaiką, sugrąžinti jai/jam saugumo jausmą, patikinant: „Taip, aš su tavimi pabūsiu, kol užmigsi“, „Žinoma, aš tavimi pasirūpinsiu“, „Mes esame saugūs“, „Mūsų namai saugūs, tvirti, viskas bus gerai“. Taip padėsime jautriam vaikui sumažinti nerimą, susigrąžinti saugumo jausmą, suvaldyti emocinę būseną, sustiprinti savireguliacijos gebėjimus, kad ji/jis ir pats galėtų nurimti, jei pasidarytų neramu.“
Išgyvenusieji nelaimę trokšta, kad viskas vėl būtų kaip buvę
Daug klausimų ir nerimo šiuo metu kyla ne tik artimiausiems, su gaisru susidūrusio vaiko žmonėms. Kaip reaguoti į šių vaikų emocijas, kaip su jais elgtis arba priešingai – nesielgti bei kaip padėti, svarsto ir jų kiemo, mokyklos draugai, jų tėvai bei mokytojai, auklėtojai. „Viena, ką būtina suprasti, kad nelaimę išgyvenę žmonės labiausiai nori, jog viskas vėl grįžtų į normalias vėžes, kad viskas vėl būtų gerai. Nesitikėkite, kad tie vaikai, kurie po įvykio ateis į klasę, norės būti kitokie, išskirtiniai. Jie norės, kad viskas būtų kiek įmanoma įprastai, kaip visada. Tam klasės vaikai labai gali pasitarnauti, tiesiog pasisveikindami kaip įprastai, pakviesdami žaisti, neišskirdami iš klasės ir taip padėti jaustis priimtam“, – pataria S. Markuckienė.
Pasak jos, skaudžius įvykius išgyvenę – tiek suaugę, tiek vaikai nori būti priimti, suprasti, nori atjautos, paguodos, bet ne gailesčio: „Nereikėtų vaikų, patyrusių ar iš arti stebėjusių gaisrą, apipilti dideliu gailesčiu, nes jis labai skaudina, menkina, atskiria. Reikia tiesiog atjautos, empatiško supratimo, stengtis pastebėti ir atliepti, ko tam vaikui tuo metu reikia: gali reikti tiesiog pasėdėti šalia, savo knygą ar rašiklį pasiūlyti, pakviesti kartu išgerti arbatos pertraukos metu, nepalikti jos/jo vienos/-o, kad nesijaustų atskirta/-as, bet ir nesistengti padaryti visko už tą žmogų – jis nori susigrąžinti pajėgumą, vėl sugrįžti į gyvenimą, jaustis ir būti priimta/-as, kokia/koks buvo iki tragiško įvykio.“
Vaikams reikia padėti – pamokyti, kaip reaguoti
Pasak psichologės, norint suprasti ir atjausti, reikėtų stebėti vaiką – kokios jos/jo reakcijos, kokių poreikių ji/jis dabar turi. „Jei suaugusieji pastebi, kad vaikas šalinasi savo bendraamžių, nedalyvauja bendrose veiklose, yra liūdna/-as, neskubinti keisti jo emocijų. Juk neįmanoma staiga vėl tapti tokia/-iu, kaip ir anksčiau. Reikėtų tokiam vaikui pasiūlyti, pakviesti prisijungti, paprašyti įsitraukti į užsiėmimus. Bet jei vaikas sako „ne“, „ne dabar“, reiktų gerbti jo pasirinkimą – dabar lai tik stebi, nedalyvauja, ypač jei veiklos judrios, žaismingos, labai aktyvios. Ir tik pastebėjus, kad vaikais jau pasiruošęs prisijungti, darsyk pakviesti, padrąsinti įsitraukti į bendras veiklas. Dėmesingumas, atida, stebėjimas šioje situacijoje labai svarbūs, nes atsistatymas po trauminių išgyvenimų užtrunka.“
Psichologė akcentuoja, kad šiose situacijose labai svarbus suaugusiųjų dalyvavimas: „Vieni vaikai gali labiau empatiškai reaguoti, o kitiems vaikams reikia padėti ir pamokyti. Suaugusieji galėtų paaiškinti, kas vyksta, kaip žmonės jaučiasi ir ką išgyvena, kodėl užsidaro ar, priešingai, išeina iš kraštų savo reakcijomis. Kad lygiai taip pat normalu nežinoti, kaip elgtis, kaip būti šalia nelaimę išgyvenusio draugo, bendraklasio, pažįstamo. Vėlgi, suaugusiojo užduotis tokiu metu yra nuraminti vaiką, kad tai – išties nekasdieniška situacija ir būna, kad nežinai, kaip bendrauti ar elgtis. Bet ir paraginti pakalbinti, klausti ir kalbėtis apie rūpimus dalykus, pasiteirauti, o kaip jis pats galvoja ar norėtų su draugu bendrauti.“
Apie tai, kaip gali jaustis po nelaimės į klasę/ grupę grįžtantis vaikas, pravartu iš anksto aptarti su vaikais, tėvais ar mokytojais. „Pokalbio scenarijai galimi labai įvairūs – svarbu leisti vaikams išreikšti emocijas, jas išvadėti, svarbu sąžiningai atsakyti į vaikams iškylančius klausimus, priimti, kad ne visus atsakymus šioje situacijoje galime turėti, ir pasiūlyti keletą variantų, pavyzdžiui, galbūt galime tiesiog stebėti, kaip bendraklasis reaguoja, pasisveikinti, priimti – kiek įmanoma grąžinti klasės gyvenimą į normalias vėžes“, – sako S. Markuckienė.
Ji taip pat paaiškina, kad, jei nelaimę išgyvenusiems vaikams skiriamas per intensyvus dėmesys, jie jaučiasi tarsi paženklinti, kitokie, išskirtiniai neigiama prasme. – „Turime skatinti ir mokyti vaikus įtraukti nelaimę patyrusį draugą, neišskirti jo tarsi ji/jis būtų kitokia/kitoks. Būtent dėl to, kad patyrė baisių dalykų, mes turime vaiką priimti – kviesti, siūlyti, kalbėtis, pašnekinti apie kasdienius, visiškai paprastus dalykus.“
Nelaimę išgyvenę suaugusieji gali būti nepajėgūs padėti savo vaikams
Psichologė taip pat atkreipia dėmesį į dar vieną labai svarbų dalyką: „Suaugę žmonės, tos pačios šeimos nariai, kurie nukentėjo nelaimėje, prarado namus, taip pat patiria labai didelį šoką ir patys nebūtinai yra pajėgūs padėti savo vaikams atgauti saugumo jausmą. Dėl to labai svarbu, kad būtų giminės ar draugai, bendruomenės nariai, kurie gali pastebėti, pamatyti bei pasiūlyti pagalbą, pasirūpinti ir taip padėti vaikams grįžti į normalų gyvenimą.“
Psichologė S. Markuckienė taip pat primena, kad trauminės patirtys gali pasireikšti stipriomis emocijomis, kitokiu nei įprastai elgesiu ar sveikatos problemomis ne iš karto po įvykio, o po kurio laiko: „Žmogaus psichika yra pajėgi atsistatyti per tam tikrą laiką – mes pajėgiam išgyventi traumines patirtis ir jas perdirbti taip, kad vėl atgautume jėgas ir normalų gyvenimą. Tai užtrunka, o stiprios emocijos nebūtinai gali ištikti įvykio metu ar tuoj po jo. Vaikuose jas galime pastebėti ir vėliau – ir po mėnesio, ir po kelių, kai, atrodo, jog kaip tik turėtų ateiti palengvėjimas. Svarbu suprasti, kad taip gali būti, suvokti tai kaip pagalbos, suaugusiųjų paramos bei supratimo šauksmą. Vaikai tikrai nebūtinai supranta, kas tuomet su jais vyksta ir kodėl. Mes, suaugusieji, turime padėti vaikams tiek, kiek reikia, kol jie bus pajėgūs atsistatyti po trauminių patirčių.“
Organizacija „Gelbėkit vaikus“ kviečia padėti sostinės Viršuliškių mikrorajone antradienį, sausio 2 d., kilusio gaisro aukoms – vaikams ir juos auginantiems daugiabučio gyventojams. Aukoti galima trumpaisiais telefonų numeriais: 1407 – auka 3 eurų, 1416 – auka 5 eurų, 1415 – auka 10 eurų. Norintys paaukoti didesnę sumą, kviečiami tai padaryti pavedimu. Visa informacija skelbiama www.gelbėkitvaikus.lt ir „Gelbėkit vaikus“ „Facebook“ paskyroje.