„Vieną dieną mūsų ketverių metų dukra pareiškė, kad jos draugė Anelė mėgsta slėptis po spinta. Visa bėda tame, kad mes nepažįstame apskritai jokios Anelės“, – pasakoja mama Agnė. Pasimetusi moteris sako, kad kiek vėliau ji išsiaiškino apie tai daugiau. „Supratau, kad dukra turi įsivaizduojamą draugę“.
Apie tokius draugus kalbamės su psichologe Aurelija Ananjevaite.
– Kokio amžiaus vaikams būdinga turėti įsivaizduojamų draugų? Kaip labai paplitęs toks reiškinys?
– Tyrėjai pastebėjo, jog daugiau nei pusė septynmečių (net iki 65 procentų), vienu ar kitu metu turi nematomus draugus. Tuo tarpu, pažintinės raidos tyrinėtojas, psichologas Jean Piaget atskleidė, kad įsivaizduojami vaikų draugai daugeliu atveju atspindi normalią ikimokyklinukų mąstymo ypatybę, simbolinio žaidimo formą.
– Ar normalu turėti tokį draugą? Kas sąlygoja įsivaizduojamo draugo atsiradimą?
– Įsivaizduojami draugai vaiko gyvenime dažniausiai atsiranda dėl to, jog vaikas susiduria su įvairiais iššūkiais: naujo vaiko gimimas šeimoje, artimųjų mirtis, bendraamžių atstūmimas ar patyčios, įvairios traumos, kai vaikas jaučiasi nesaugus, vienišas, nemylimas, išgyvena netektį, išsiskyrimą. Būtent nematomas draugas padeda vaikui išsakyti jausmus, kuriuos pačiam sunku priimti arba sunku pasidalinti su suaugusiais. Be to, vaikai, kurie turi įsivaizduojamų draugų pasižymi platesniu žodynu, yra mažiau drovūs ir geriau supranta kitų jausmus, išgyvenimus. Taip pat jie yra kūrybiškesni ir labiau pasitikintys savimi nei bendraamžiai, mažiau žiūri televizorių, mėgsta skaityti ir klausytis istorijų, rečiau nuobodžiauja.
– Kaip reikėtų elgtis tėvams, kurių vaikai turi tokį draugą? Kaip reaguoti į vaiko pasakojimus apie tokį draugą?
Kai vaikas papasakoja apie savo įsivaizduojamą draugą, pirmiausiai reikia stengtis nesijuokti, neišsigąsti ir neužduoti per daug klausimų. Nereikia galvoti, kad tai yra haliucinacijos ar kliedesiai. Jei vaikas turi įsivaizduojamą draugą, svarbu suprasti, kad jis turi lakią vaizduotę ir būtent pasitelkęs ją stengiasi atrasti būdų, kaip išspręsti jam kilusius sunkumus. Nes būtent kūrybiškumas yra vienas svarbiausių bruožų mokantis priimti sprendimus, sprendžiant problemas ir skatinant vaiko savivertės formavimąsi. Todėl tokiais atvejais galima įtarti, kad vaikas išgyvena stiprius ir sunkius jausmus, su kuriais jam per daug sudėtinga susitvarkyti pačiam, dėl to tenka kone visą savo dėmesį ir laiką skirti įsivaizduojamam draugui, arba į įsivaizduojamą draugą „perkeliami“ vaiko vidiniai išgyvenimai. Taigi atidžiai klausydamiesi, ką vaikas pasakoja apie išgalvotą draugą, išgirsite apie jo slapčiausius jausmus, sužinosite apie jo baimes.
– Ar tėvai turėtų susirūpinti, jei vaikas turi tokį draugą?
Tačiau tėvams reiktų sunerimti, kad vaikas turi nematomą draugą tuomet, kai tas draugas yra piktas, agresyvus, vaikas jo bijo, skundžiasi, kad įsivaizduojamas draugas nori jam padaryti ką nors bloga, taip pat jeigu vaikas yra tiek įsitraukęs į bendravimą su įsivaizduojamu draugu. Susirūpinti verta tada, kai jie pastebi, kad, dėl būtinybės nuolat bendrauti su įsivaizduojama būtybe, vaikas ilgam persikelia iš realaus pasaulio į įsivaizduojamąjį, ima vengti ryšių ir bendravimo su tikrais žmonėmis.
Bet, net jei nematomas draugas turi neigiamą įtaka vaikui, suaugusieji neturėtų bandyti vaikui įrodinėti, kad įsivaizduojamas draugas trukdo, nereikėtų jo turėti ir su juo bendrauti, nes tai gali sukelti priešingą poveikį: vaikas gali pasijusti kaltas, kad turi tokį draugą. Geriau kviesti vaiką į bendras veiklas, skirti jam daugiau dėmesio, įsivaizduojamam draugui atskirai dėmesio neskiriant, bet ir neignoruojant jo ar juo labiau nebarant vaiko, jeigu įsivaizduojamas draugas „prisijungs“ prie jūsų veiklos. Ir visada prisiminkite, kad net ir tais atvejais, kai vaikas labai brangina savo įsivaizduojamą draugą ir daug apie šią būtybę pasakoja, iš tiesų jis dažniausiai nelaiko savo įsivaizduojamo draugo tikrai gyvu.