Apie šiuolaikinių vaikų vaikystę, laisvę ir suvaržymus papasakojo „Vaikystės istorijų“ vaikų ir paauglių psichologė Neringa Bernatonienė.
– Daugelis dabartinių mažamečių vaikų tėvų priskiriami 90-ųjų vaikų kartai, kurie laisvi nuo mažumės po savo kiemus lakstydavo su namų raktu ant kaklo. Tačiau dabar savo vaikams leisti tą patį daryti jie nelabai nori, o jei ir leidžia, tai greičiausiai apginkluoja juos išmaniaisiais įrenginiais, kad vis tiek kontrolę perimtų į savo rankas. Kodėl taip yra?
– Tikrai įdomu, kodėl laisvai ir laimingai po savo kiemus lakstę vaikai, tapę suaugusiais, nebenori, kad tą patį patirtų ir jų vaikai. Priežasčių galime ieškoti tiek mūsų viduje, tiek išorėje. Jei kalbame apie vidines priežastis, galbūt tie suaugę tėvai savo vidinius ir tikruosius vaikus saugo ne nuo laisvės, o nuo skausmingų savo vaikystės patirčių, vienatvės ir emocinio apleistumo jausmo. Gal jiems trūko laiko, praleisto kartu su mama ir tėčiu, tad dabar jie bando būti kitokiais tėvais.
Jei kalbame apie išorines aplinkybes, turime pripažinti, kad miestų ir kaimų kultūra pasikeitė. Sakoma, kad vienam vaikui užauginti reikia viso kaimo, neabejingų bendruomenės narių, kurie matytų vaikus, kai šalia nėra tėvų, pagelbėtų vaikams iškilus pavojams. Kadangi realybė yra kitokia, o informacija apie galimus pavojus (narkotikus, fizinį ir seksualinį smurtą, eismo įvykius ir t.t.) pasiekiama vienu paspaudimu, tėvams kyla nesaugumo jausmas, kurie jį bando suvaldyti didindami kontrolę.
– Apskritai ar kiemas – kalbu apie tokį, kuriame galima rasti bendraamžių draugų, vaikams vis dar yra svarbus? Kodėl?
– Taip, vaikams yra svarbu turėti erdvę, kurioje jie galėtų gyvai bendrauti ir žaisti su bendraamžiais. Esame socialinės būtybės, kurių smegenys vystosi būnant santykyje su kitais žmonėmis. Žaisdami vaikai ne tik patiria smagumą, kūrimo džiaugsmą, patenkina savarankiškumo, iniciatyvumo ir kompetencijos jausmus. Laisvo žaidimo metu vaikai mokosi svarbių įgūdžių: bendravimo, kritinio mąstymo, problemų sprendimo, dėmesio koncentracijos, savireguliacijos, lavina atmintį, vaizduotę.
Deja, laisvas žaidimas šiandien yra nepelnytai nuvertintas. Vedant mokymus darželių pedagogams dažnai iškyla diskusija apie tai, kad suplanuotų ugdomųjų veiklų gausoje vaikams nebelieka laiko laisvam žaidimui.
Pedagogai stebisi tėvais, kurie jau darželyje reikalauja pradėti vaikus ruošti įstojimui į universitetą. Kai kuriems suaugusiems vaikystė nėra dabarties momentas, kurį svarbu patirti, tai jiems dar ne gyvenimas, o tik pasiruošimas jam.
– Kur būtų galima nubrėžti tą tėvų pasitikėjimo vaikais ribą? Ar tai galima pamatuoti amžiumi, tarpusavio pasitikėjimu, kažkokiomis taisyklėmis?
– Būti tėvais šiandien galbūt lengviau fiziškai, bet ne emociškai. Tėvai dažnai iš savęs reikalauja tobulumo, tikisi savo visagalybės. Tačiau realios tėvystės patyrimai visada pilni paklydimų ir nelengvų ieškojimų, kaip apsaugoti savo vaikus, nesuvaržant jų savarankiškumo, kaip vadovauti, nevaldant ir nekontroliuojant. O liniuotės ar taip populiarių dešimties psichologės patarimų rinkinio, kuris tiktų visiems vaikams, nėra, nors labai norėtųsi turėti tokių stebuklingų galių ir jomis pasidalinti.
Žinoma, galime vaikus skirstyti pagal amžių, tačiau vaikų raida skiriasi, ir toje pačioje šeimoje augantys vaikai gali būti labai skirtingi. Skirtingos šalys taip pat skirtingai vertina vaikų galėjimą būti be suaugusiųjų. Štai italai, pagal įstatymus, negali palikti vaikų vienų iki 14 metų, o Olandijoje vaikai vieni gali važiuoti dviračiais į mokyklas ir į treniruotes nuo 7–10 metų. Olandai pradeda mokyti savarankiškumo anksti, keturmečiai jau mokomi susitepti sumuštinius ir važiuoti dviračiu. Tie patys italai, besididžiuojantys mamų ir močiučių globa, šiandien jau nežino, kaip iškraustyti savo trisdešimtmečius vaikus iš namų.
Aš tėvams visada rekomenduoju pasitikėti savimi ir tuo pat metu su vaikais aptarti įvairias galimas situacijas būnant vieniems. Mažesniems tam puikiai tinka pasakos, pavyzdžiui, apie vilką ir septynis ožiukus, o vyresniems yra puikių knygų apie netikėtas situacijas ir jų sprendimo būdus, pavyzdžiui, „Nepamesk galvos“.
– Ką pasakytumėte apie jaunesnių brolių ir sesių priežiūrą? Ar galima patikėti tokias pareigas vyresniesiems? O gal tai kaip tik į gera – stiprina tarpusavio ryšį?
– Brolių ir seserų santykis dažnai nuspalvintas prieštaringų jausmų: meilės, pavydo, neapykantos vienas kitam. Kuo amžiaus skirtumas tarp vaikų mažesnis (mažiau nei 5 metai) tuo daugiau tarp vaikų konkuravimo, tuo sunkiau bus vyresnėliui prižiūrėti jaunesnį brolį arba seserį. Turime nepamiršti, kad gimus jaunesniems, vyresni vaikai tėvams ,,suauga“ per dieną, tačiau iš tikrųjų net ir paauglys vis dar yra vaikas, kuris ne visada pajėgus susidoroti tiek su savo, tiek su jaunesnio vaiko impulsyvumu ar netikėtomis situacijomis.
Kai galvojame, ar vyresnėliui palikti prižiūrėti jaunesnįjį, turime savęs paklausti, ar tai darome dėl savo patogumo, ar norėdami padėti ugdyti vaiko savarankiškumą, pasitikėjimą savimi. Jei vaikui duosime užduočių, su kuriomis jis nepajėgus susitvarkyti, tik didinsime jo nepasitikėjimą savimi ir apsunkinsime vaikų tarpusavio ryšį.
– Ar yra paralelių tarp laimingo ir laisvo vaiko? Gal vaikai vis dėlto laimingesni, kai jaučiasi saugūs už tėvų nugarų, o ne nevaržomi dūkstantys lauke?
– Vaikų laimė priklauso nuo daugelio dalykų, vaikams būtina jausti bazinį saugumą, turėti vidinį žinojimą, kad pasaulis yra saugi vieta, o žmonės yra nuspėjami ir linkę padėti. Jei toks žinojimas yra, tada vaikams nereikia slėptis už tėvų nugarų. Šis pamatinis saugumo jausmas atsinešamas iš pirmųjų mūsų gyvenimo metų, vėliau, antraisiais gyvenimo metais, formuojasi savarankiškumo jausmas, o nuo trejų iki šešerių vaikai mokosi būti iniciatyviais ir drąsiai tyrinėti pasaulį. Tėvų ir kitų suaugusiųjų jautrumas, kantrybė ir ramybė gali padėti sukurti vaikams saugią ir augti skatinančią aplinką, kurioje galioja taisyklės, skirtos vaikų fiziniam ir psichologiniam saugumui.
– O kaip dėl vaikų savarankiškumo? Pavyzdžiui, tie patys minėti 90-ųjų vaikai jau kokių septynerių drąsiai ir į parduotuvę nubėgdavo, ir šiukšles išnešdavo. Dabar tokių nebepamatysi. Kaip manote – ar tikrai padėtis pasikeitė ir kodėl?
– Šiuolaikiniai vaikai tikrai yra kitokie, bet vienareikšmiškai teigti, kad jie yra mažiau savarankiški, nedrįsčiau. Daugelis į parduotuvę neina, bet jau turi banko korteles ir pirkinius gali užsisakyti iš bet kokios internetinės parduotuvės. Dauguma puikiai kalba angliškai, geba naudotis IT technologijomis, padeda močiutėms ir seneliams susigaudyti socialiniuose tinkluose ir interneto platybėse.
Kartais vaikams tikrai trūksta daugiau įtraukimo į namų tvarkymą, prisidedant prie bendros gerovės. Lengviausiai tai padaryti kartu su vaikais tariantis, kokius darbus jie galėtų namuose nudirbti.
Pamenu vienos mamos pasakojimą, kaip namų skelbimų lentoje ji paliko kelis darbo skelbimus su darbuotojui būtinais reikalavimais, darbo krūviu ir galimais bonusais. Vaikai galėjo aplikuoti į indų plovėjo, virėjo, skalbėjo, dulkių valytojo ir kt. darbo vietas, mama suorganizavo darbo pokalbius, vaikai pasirašė kontraktus. Visada smagiau ir efektyviau ieškoti žaismingų būdų ir skatinti vaikus savanoriškai įsitraukti.