Apie tai, kuo jis reikšmingas jau nuo mažų dienų, savo įžvalgomis atsiųstame pranešime dalijasi ankstyvojo ugdymo psichologė, darželio „Istorijų namai“ Kaune įkūrėja Giedrė Sujetaitė-Volungevičienė.
Tėvai yra patys pirmieji vaiko mokytojai, projektuojantys jo mokymosi kelią. Todėl ankstyvajame amžiuje tėvų vaidmuo daug lemiantis – jie yra pagrindiniai vaiko autoritetai, nuosekliai stebintys vaiko progresą, padedantys žengti pirmuosius žingsnius. Vaiko psichika keičiasi būdama santykyje su kita – brandesne – psichika, tad ugdymas vyksta nuolat bendraujant su vaiku. Juk labiausiai vaikai mokosi iš tėvų juos stebėdami.
Tyrimai rodo, kad vaikai, kurių tėvai aktyviai įsitraukia į mokymosi veiklas, ugdymo įstaigoje pasižymi ne tik geresniais rezultatais ir aukštesniais pažymiais, bet ir geresniais socialiniais įgūdžiais, greičiau adaptuojasi naujoje aplinkoje. Kitaip tariant, tėvų įsitraukimas turi įtakos tiek akademiniams, tiek bendriesiems vaiko pasiekimams, nes ankstyvieji metai darželyje yra tas pagrindas, nuo kurio atsispiriant formuojasi tolimesnis vaiko ugdymo kelias.
Tėvų įsitraukimas didėja, bet tėčiams yra kur pasitempti
Kaip savo moksliniuose darbuose pažymi mokslininkė Audronė Daraškevičienė, mūsų visuomenėje vyrauja vaiko-centrinis auklėjimas, kuomet vaiko poreikiai šeimoje iškeliami į pirmas prioritetų sąrašo eilutes. Natūralu, kad stengiantis atliepti vaiko poreikius, įsitraukimas į ugdymo procesą taip pat auga – tėvai stengiasi suprasti, kas vyksta vaiko pasaulyje, pažinti skirtingo amžiaus tarpsnių subtilybes. Tėvų įsitraukimas padeda pratęsti mokymą už klasės ribų, sukuria teigiamą patirtį vaikams, didina jų motyvaciją.
Prie aktyvesnio tėvų įsitraukimo neabejotinai prisideda ir technologijos, atvėrusios galimybę matyti mokymosi procesą iš arti, leidžiančios darželiams vaikų pasiekimais, veiklomis, nutikimais dalintis kasdien. Norint atliepti vaiko poreikius labai svarbu, kad tėvai ir darželio bendruomenė nuolat komunikuotų tarpusavyje, atvirai kalbėtųsi apie vaiko progresą, kylančius sunkumus.
Tiesa, vis dar pastebiu, kad dalis tėčių darželyje jaučiasi nejaukiai, lyg „ne savo vietoje“. Mamos paprastai būna atviresnės, iškilus sunkumams – kalbesnės, tad ir išsiaiškinti juos paprastai pavyksta greičiau. Įtraukiant abu tėvus svarbus ir darželio bendruomenės vaidmuo – pedagogams visuomet patariu imtis iniciatyvos patiems, padėti tėčiams pasijusti ne mažiau svarbiems, pakviesti sudalyvauti užsiėmime ir pan. Pavyzdžiui, kviečiame tėvus papasakoti apie savo pomėgius, kuriuos vėliau įtraukiame į kuriamo naratyvinio žaidimo siužetus. Ne paslaptis, kad ugdymo įstaigose dažniausiai dirba moteriškas kolektyvas, o tėčių įtraukimas padeda išlaikyti įvairovę. Be to, vaikams augant reikia turėti skirtingų pavyzdžių, į kuriuos galėtų lygiuotis.
Karantinas skatina būti kūrybiškais
Turbūt dar niekada tėvai nebuvo taip įsitraukę į vaikų ugdymą, kaip karantino metu. Sumažėjo ne tik socialinių kontaktų, bet ir galimybių organizuotoms kultūrinėms, sporto veikloms, tad tėvams dabar tenka sugalvoti papildomų veiklų, žaidimų, kuriais galėtų užimti mažuosius. Neretai tai tampa stimulu prisiminti savo vaikystėje mėgtus žaidimus, kas vaikams gali būti visiškai nauja ir praturtinanti patirtis.
Pirmojo karantino metu darželiams nemenku iššūkiu tapo ir nuotolinis ugdymas – sudominti ir įtraukti į mokymosi procesą visą šeimą be gyvo bendravimo nėra paprasta. Tačiau visuomet skiriant užduotis ir galvojant apie veiklas namuose svarbiausia jas tinkamai parinkti atsižvelgiant į vaiko amžiaus tarpsnį. Pavyzdžiui, ūgtelėjusiems (4–6 m.) vaikams patiks ieškoti namuose paslėptų laiškų, su tėvų pagalba įminti mįsles ir atlikti užduotis, bet 2–3 metų vaikams tai bus per sudėtinga. Tėvai turi atlikti vedlio, patarėjo, komandos nario vaidmenį, bet ne padaryti viską už vaiką. Svarbiausia – ne tobulai atlikta užduotis, o bendras kūrybinis procesas, bendravimas ir kartu patiriamos geros emocijos.
Pagirti vaiką būtina, bet reikia girti tinkamai
Kaip jau minėjau, norint įtraukti tėvus ugdymo įstaigai ne mažiau svarbu nuolat kalbėtis apie vaiko progresą su tėvais, apžvelgti kiekvieno vaiko individualią pažangą. Pedagogams ir tėvams tai padeda bendrauti, gauti grįžtamąjį ryšį. Kartu pasiekimų pastebėjimas ir tikslus jų įvardijimas padeda auginti vaiko savivertę, pasitikėjimą savimi. Vis dėlto per dažnas ir netikslingas vaiko gyrimas gali padaryti ir meškos paslaugą.
Tyrimai rodo, kad vaiko motyvacija mokytis yra aktyvi nuo pat mažens, tačiau jai didelę įtaką daro suaugusiųjų reakcijos į vaiko elgesį. Priklausomai nuo tokių reakcijų pobūdžio, vaikas gali suformuoti dviejų tipų nuostatas apie tai, kaip jis mokysis ateityje. Pirmoji nuostata – tai augantis mąstymas, kuomet vaikas suvokia, kad „aš galiu mokytis iš savo klaidų“, „suklydęs išmoksiu kažko naujo“. Antroji nuostata – fiksuotas mąstymas. Pastarasis pastebimas, kai jau mažas vaikas mano, kad klysti yra labai blogai. Dėl tokios nuostatos mažametis gali nesiimti naujų dalykų dėl baimės pasirodyti nepakankamai gerai.
Jeigu vaikams perduodame perfekcionistinę nuotaiką, nuolat peikiame arba perdėtai giriame už smulkiausią veiksmą, vadindami šaunuoliu ar šaunuole, jis ima baimintis klaidų. Perdėta kontrolė į vieną ar kitą pusę gali sukurti paradoksalią situaciją – užuot džiaugęsis dėl pasiekimų, vaikas pradeda bijoti mokytis. Tačiau tai tikrai nereiškia, kad pagirti nereikia. Vietoje nuolatinio „šaunuolis!“ svarbu įvardinti konkrečiai, ką vaikas jau geba arba įvaldė. Pavyzdžiui, pagirti verta už taisyklingai ištartą sudėtingą žodį, kurio dar prieš kurį laiką nepavykdavo ištarti, ir pan. Taip vaikui pačiam lengviau suprasti savo progresą, o kartu – stengtis toliau.