Ką rūpestingi tėvai turėtų žinoti, kai prieina skyrybų slenkstį, atsiųstame pranešime pasakoja organizacijos „Gelbėkit vaikus“ psichologė, tėvystės programos „Pozityvus auklėjimas kiekvienai dienai“ ekspertė Silvestra Markuckienė.
Vaikas situaciją supranta savaip
Pasak psichologės, pirmiausia tėvai turėtų suvokti, kad, nepaisant vaiko amžiaus, sužinojęs apie tėvų skyrybas, jis užtruks suprasti ir iki galo įsisąmoninti, kad tėtis ir mama nuo šiol gyvens atskirai, nes jie taip nusprendė.
Tėvai turėtų siekti vaiko suvokimo, kad jis išliks abiejų tėvų mylimas, nepaisant tėvų sprendimo ir naujos vaiką neraminančios realybės. „Kad ir koks būtų vaiko amžius, jis tikrai visada pirmiausia galvos apie save, apie savo situaciją, kaip jo gyvenimas dabar klostysis, o ne apie tėvų santykį. Tėvams tai reikia žinoti ir nuo pat pirmosios skyrybų žinutės vaikui pateikti tą informaciją, kuri yra susijusi būtent su būsimu vaiko gyvenimu, kuri jam suteiktų daugiau saugumo“, – sako psichologė.
Specialistė pažymi, kad paauglystėje vaikas jau pajėgus matyti kitus, savaip vertinti, kas vyksta, gali įžvelgti ir priimti daugiau tėvų skyrybų niuansų. Tačiau tai nereiškia, kad jis tėvų skyrybas emociškai išgyvena lengviau nei mažesnis vaikas.
Neįtraukti vaiko į tarpusavio vaidus
Pasak psichologės, geriausia, ką gali padaryti tėvai, tai kuo mažiau vaiką įtraukti į tėvų tarpusavio vaidus. Specialistei labai liūdna matyti, kai besiskiriantys tėvai kartais padaro vaiką tarpininku, žinučių nešiotoju – „nueik pasakyk savo mamai“, „pranešk tėvui“ – ir patys nesupranta, kokią žalą tokiu savo elgesiu jam daro. Vaiko niekada negalima paversti tėvų tarpusavio nesantaikos įkaitu.
Tėvams savo pozicijos sustiprinimui nevalia išnaudoti vaiko emocijų, šantažuoti jo, papirkinėti ar kitaip manipuliuoti juo. Vaikas dažnai nesuvokia, nes tiesiog pagal savo raidą dar neturi galimybių suvokti, kokie motyvai slypi už tėvų tarpusavio vaidų. Jis nesupranta, kad tėtis ir mama iš esmės yra svetimi vienas kitam žmonės. O jis – vaikas – abiem savas. Dėl nepakankamo situacijos suvokimo, kova už vaiką, deklaruojant jo gerovę ir menkinant tėtį ar mamą, vaiką žeidžia dar labiau.
Skyrybas išgyvenantys tėvai dažnai sako pastebintys pasikeitusį vaiko elgesį ir, kaip nurodo psichologė, jis gali būti gana skirtingas: „Vaikas gali atsitraukti, atsiriboti, tarsi bandyti išeiti iš situacijos, joje nedalyvauti; gali pykti, priešintis, gintis ar pulti, tapti nenuspėjamas savo emocijomis tiek pačiam sau, tiek aplinkiniams. Kad ir kokia būtų vaiko reakcija, visi jo tuo metu išgyvenami jausmai yra be galo sunkūs ir sudėtingi atlaikyti.“
Kaip pranešti vaikui?
Idealiu atveju abu tėvai vienu metu vaikui ar vaikams turi paaiškinti, kas vyksta. Pokalbį su vaikais tėvams reikėtų organizuoti jau nuslūgus emocijoms, jau priėjus prie konkrečių susitarimų, kaip toliau skyriumi jie konstruos savo gyvenimą.
Vaikams naudingiausia, jei tėvai skyrybų faktą pristato kaip abiejų tėvų sprendimą, dėl kurio jie, suaugusieji, ilgai galvojo ir nusprendė. Svarbu nesileisti į detales ar kaltumo įrodymus, o tiesiog pabrėžti vaikui, kad „kartu gyventi nebegalime – tiesiog nebeišeina“.
Vaikui visada kils klausimas: „o tai kaip aš?“. Tėvai jau turėtų būti apmąstę ir sutarę, kaip, kur ir kada vaikas su kuo gyvens, kad abu tėvai dalyvaus vaiko gyvenime. Būtina pabrėžti, kad nors ir tėvai gyvens atskirai, nei mamos, nei tėčio jausmų vaikui tai nepakeis, vaikas vis tiek bus abiejų labai mylimas, kad jis gaus atsakymus į klausimus, kad ir kada jie iškiltų. Svarbu pagarbiai atsakyti į visus vaiko klausimus jam tuo metu suprantama kalba, net jei tie klausimai iškiltų praėjus daug laiko po skyrybų.
Vaikas patiria lojalumo konfliktą
Pradžioje vaikai tikisi, kad tėvams pavyks susitarti ir visa šeima liks gyventi kartu. Kuo mažesnis vaikas, tuo ilgiau ir labiau jis tikisi, kad viskas bus taip, kaip buvę. „Kadangi savo konfliktuose tėvai neišvengiamai pamini ir vaiką, šis dažnai padaro neteisingą išvadą, kad jeigu tik jis pasistengs būti geras, tai tėtis ir mama nesipyks ir viskas vėl bus gerai. Vaikas ima mąstyti „jeigu tinkamai elgsiuosi – pasiklosiu lovą, padėsiu išplauti indus, būsiu geras ir pan., tėvai liks gyventi kartu“. Iš kur vaikui žinoti, kad suaugusiųjų gyvenime šito nepakanka jų tarpusavio darnai sugrąžinti? Šis galvojimas labai apsunkina vaiko padėtį.
Vaikas tarsi turi persiplėšti, atitikti tai vieno, tai kito lūkesčius ar reikalavimus, ir jei jie labai prieštaringi, patiria lojalumo konfliktą – išsikelia tokią užduotį, kurios neįmanoma įgyvendinti“, – pasakoja S. Markuckienė.
Tėvų vienas kito menkinimas, susipriešinimas stipriausiai žeidžia būtent vaiką ir labai pakenkia jo identitetui bei savivertei. „Vaikas, net mažas būdamas, jau žino, kad jis yra atsiradęs ir iš mamos, ir iš tėčio. Jei mama peikia tėtį, vaikas jaučia, kad jo dalis iš tėvo yra nepriimama. „Tu kaip tėvas“ – vaikui gali skambėti kaip nuosprendis, atmetimas, yda. Tas pats nutinka, jei tėtis koneveikia mamą. Vaikui tenka laviruoti tarp dviejų ugnių, atsisukti tik tinkama savo puse, o nepriimtiną – paslėpti. Tas labai sudėtinga.
Jei vaikas nori pabūti su tėčiu, tai jam gali reikšti, kad išduoda mamą. Jei sutinka su mamos nuomone, vaikui gali reikšti, kad užsitrauks tėčio nemalonę. Tai tikrai skausminga, tarsi turi persiplėšti perpus. Kad ir kaip besistengtum, vis tiek kažkurį iš tėvų išduosi. Tam, kad išvengtų tokių skausmingų emocijų, vaikui gali tekti spręsti sunkią dilemą – kieno pusę pasirinkti. Kad vaikas užaugtų savęs nemenkindamas, kad turėtų pakankamai aukštą savivertę, kad nepasiduotų kitų žmonių manipuliacijoms, kad atsispirtų neigiamai aplinkinių įtakai, vaikas augdamas turi save matyti kaip tinkamą, priimtiną, visavertį. Čia tėvų vaidmuo yra didžiulis. Tėvų vienas kito žeminimas galbūt ir padeda jiems „iškrauti“ neigiamas emocijas, tačiau labai kenkia vaikui“, – pabrėžia psichologė.
Svarbu suprasti vaiko gebėjimus pagal jo amžių
Gerai, jei tėvai, priėję prie skyrybų, atsižvelgia į vaiko amžiaus tarpsnio ne tik fizinius, bet psichologinius ir intelektinius gebėjimus. Tada jiems geriau ir suprantamiau seksis vaikui paaiškinti skyrybas bei padėti jam išgyventi nelengvą laikotarpį. Supratimas, kaip vaikai jaučiasi ir kaip mąsto skirtingais raidos etapais, praverčia ypač tokiose kritinėse, sudėtingose gyvenimo situacijose.
„Drauge su organizacija „Gelbėkit vaikus“ visoje Lietuvoje įgyvendiname tėvystės programą „Pozityvus auklėjimas kiekvienai dienai“. Mokymų tėvams metu kalbame apie skirtingus vaiko raidos etapus. Į asmeninį patyrimą orientuotos užduotys tėvams padeda pamatyti ir pajusti, kas vaikams svarbu skirtingais gyvenimo laikotarpiais, kiek jie pajėgūs suvokti aplinką, kaip jie susieja priežastis su pasekmėmis, kaip formuojasi vaiko suvokimas apie save ir apie kitus. Kai visa tai žinai, gali suprantamai vaikui paaiškinti, kas dedasi šeimoje, kodėl vyksta toks pokytis, kas laukia ateityje. Tai aktualu ne tik kritiniais momentais, bet ir kasdienybėje, kaip, beje, ir nurodo pačios programos pavadinimas“, – tėvystės mokymų privalumus aiškina specialistė.
Svarbu išlaikyti pagarbų santykį su vaiku
Dar vienas momentas, labai svarbus ir tėvystės kasdienybėje, ir galbūt net pribrendus skyryboms ar po jų – šilumos ir struktūros pusiausvyros išlaikymas bendraujant su vaiku. Tėvai, nors ir gyvendami atskirai, nors ir bendraudami su vaiku skyriumi, net ir sukūrę naujus santykius, turi išlaikyti pagarbų santykį su vienas kitu bei su vaiku. Vaikas turi jausti, kad net ir iširus tėvų santykiui, jis gali išlaikyti šiltą, meile grįstą ryšį su kiekvienu iš tėvų atskirai.
Neretai išsiskyrusių tėvų vaikai vis dar širdies gilumoje turi lūkestį ir svajonę, kad tai, kas buvo anksčiau, sugrįš. Pasak psichologės S. Markuckienės, net ir paauglystėje išsiskyrusių šeimų vaikai, jau net nekalbant apie mažesnius, gali turėti tokią slaptą mintį, kad tėvai vėl bus kartu. Tokia vaikų svajonė išlieka, net jei tėvai sukuria naujas šeimas ir atsiranda kitų vaikų.
Tėvų užduotis – padėti vaikui priimti realybę, parodyti, kad šiltas santykis su vaiku įmanomas net tėvams išsiskyrus. Todėl labai svarbu laikytis vaikui duotų pažadų, kad vaikas žinotų, jog tai, ką tėvai sako, yra tikra, patikima, kad jie, gyvendami savo naujose šeimose, nepamiršta ir jo – savo vaiko. Vaikas turi matyti pagarbų ir susitarimais paremtą skyriumi gyvenančių tėvų bendravimą. Kad kylančios problemos yra derybomis sprendžiamos, atsižvelgiant į visas puses. Kad toks sambūvis yra įmanomas. Kad vaikas gali jaustis priimamas savo tėvų, net jiems gyvenant atskirai, kad tokie momentai yra kasdienybės dalis.
„Besiskiriantys tėvai turi įsisąmoninti šventą tiesą: vyras ir moteris gali išsiskirti, pasukti skirtingais keliais, tačiau tėtis ir mama vaikui visuomet tokie išliks ir jie bus šalia, kai jų labiausiai reikės“, – pokalbį baigia psichologė.