– Kas nutinka žmogui, kai karas ir mirtis tampa jo kasdienybe?
– Tokie iššūkiai kaip karas kelia neišvengiamas pasekmes: atsiranda didelis nesaugumo jausmas, padidėja kontrolės praradimo, sužalojimų bei mirties rizika ir baimė, žmonės susiskirsto į kraštutines grupes, gali susvyruoti pasitikėjimas autoritetais. Žmogus yra priverstas prisitaikyti prie naujos realybės, neapibrėžtumo, naujo gyvenimo būdo ir darbo pasikeitimų, atsiranda įprasto bendravimo ir socialinių ryšių bei santykių sunkumų. Be abejo, pablogėja daugelio žmonių psichologinė būklė.
Kadangi mes reaguojame ne į išorinius įvykius, bet į savo mintis apie įvykius, skirtingus individus tokie iššūkiai paveikia skirtingai: jeigu tiesiogiai susiduriama su prievarta, smurtu ar mirtimi, gali išsivystyti gana sunki psichikos liga – potrauminis streso sutrikimo sindromas. Tačiau patiriamas stresas, be jokios abejonės, paveikia visus žmones.
– Karas pasiglemžia daugybę dalykų, tarp jų ir galimybę atsisveikinti su žuvusiuoju. Kaip karo kontekste paveikiamas vienas svarbiausių susitaikymo su mirtimi etapų – gedėjimo procesas?
– Gedėjimo procesas gali būti natūralus, praeinantis jau senokai žinomas stadijas: šoką, neigimą, pyktį, derybas, depresiją, susitaikymą. Tačiau, jeigu žmonės neturi galimybės matyti žuvusį artimąjį ir su juo atsisveikinti, padidėja komplikuoto, liguisto gedėjimo tikimybė, kuomet gedėjimo procesas neužbaigiamas ir gedintis žmogus užstringa vienoje iš stadijų.
Toks gedėjimo proceso komplikavimasis labai pažeidžia jį patiriančio žmogaus gyvenimą, sumažina jo galimybes susitvarkyti su stresu, įkalina asmenį liguistose psichologinėse reakcijose. Būtent dėl šios priežasties karo metu dedama daug pastangų sugrąžinti žuvusių žmonių kūnus artimiesiems ir tinkamai juos palaidoti. Yra net tokia teorija, kad primatai tapo žmonėmis, kai pradėjo laidoti savo artimuosius.
– Kiek laiko gedėti įprastai yra normalu, o kada jau derėtų sunerimti?
– Gedėjimo proceso trukmė labai priklauso nuo kultūrinių ypatumų. Pavyzdžiui, kai kuriose Rytų kultūrose gedėjimas vyksta labai intensyviai – stiprios dramatiškos raudos – ir atsisveikinimas su mirusiuoju įvyksta gana gretai. Mūsų kultūroje manoma, kad natūralus gedėjimas trunka iki metų po artimo žmogaus mirties. Mirties metinių proga sutvarkomas mirusiojo kapas, atliekamos religinės apeigos, organizuojamas giminių susitikimas ir gedėjimas tarsi tokiu būdu užbaigiamas. Sunerimti reikėtų, jeigu gedintys asmenys pradeda ignoruoti savo poreikius, gyvena tarsi miręs artimasis būtų gyvas, patiria depresijos simptomų.
– Kokie veiksmai padėtų išsaugoti žmogiškumą, kad asmuo nepanirtų į apatiją ir ilgą laiką slopintos emocijos staiga neprasiveržtų, neužtvindytų visko aplink?
– Žmonės savyje turi dvi tarpusavyje konkuruojančias dalis: gyvulišką, paklūstančią instinktams ir sąlyginiams refleksams, bei žmogišką, besinaudojančią išmintimi. Mums padėti labai gali išmintingo gyvenimo principai, skatinantys į visas – taip pat ir skausmingas – patirtis reaguoti tam tikrais etapais ir išminties pauze.
Pirmajame etape vyksta įsisąmoninimas to, kas vyksta išorėje: kokie yra faktai ir patiriami iššūkiai. Antrajame – įsisąmoninimas to, kas vyksta mūsų viduje: kokios yra mano mintys, emocijos, kūno pojūčiai reaguojant į iššūkius ir kokie yra mano impulsai veikti šioje situacijoje. Prieš priimant elgesio sprendimus padaroma išminties pauzė, kurios metu įvertinamos potencialios savo elgesio pasekmės, nes išmintingas elgesys – tai elgesys, kuris sukelia norimas pasekmes.
Taip pat gali padėti vadinamojo „įsižeminimo“ praktika, kai dėmesys nukreipiamas į kvėpavimą ir šiek tiek pakvėpuojama, stebint kvėpavimo sukeltus pojūčius kūne. Ši praktika leidžia emocijoms nurimti ir duoda laiko jau minėtai išminties pauzei.
– Mirtis kare, iš vienos pusės, yra netikėta, iš kitos – laukiama. Ar pasiruošimas galimai mirčiai panaikintų netikėtumo faktorių ir palengvintų susitaikymą su artimojo netektimi?
– Be jokios abejonės – pasirengimas bet kokiems iššūkiams, taip pat ir mirčiai, labai padeda su jais susidoroti. Mes visi žinome, kad mirsime. Mūsų artimieji irgi mirs – anksčiau arba vėliau už mus – tačiau dauguma žmonių apie tai pagalvoja retai, o ruošiasi tam dar rečiau. Visai be reikalo: mano nuomone, svarbu gyventi taip, kad artėjant mirčiai arba mirties momente nereikėtų gailėtis, o tai padaryti galima tik ruošiantis mirčiai.
Tam gali padėti toks sau užduodamas klausimas: ką aš norėčiau padaryti, pasakyti savo artimiesiems, jeigu žinočiau, kad liko gyventi metai; mėnuo; viena savaitė; viena diena. Ieškant atsakymo svarbu įsisąmoninti, ką iš tų dalykų galime padaryti dabar, ir pradėti juos daryti. Kalbant apie artimuosius, turėtume prisiminti, kad bet kada galime jų netekti ir jie bet kada gali netekti mūsų. Neverta atidėlioti gražių žodžių, prasmingų pokalbių, meilės išraiškų ir pasirūpinimo – tada neteks gailėtis, galėsime priimti ne tik svarbių žmonių, bet ir savo mirtį kur kas lengviau.
– Kodėl mirties baimė karo metu sumažėja ar net visai išnyksta – galbūt mirtis tokioje situacijoje praranda prasmę?
– Mirties baimė didžiausia, kai ją vertiname iš tolimesnės perspektyvos, ir mažėja tada, kai įsitraukiame į aktyvią, mums svarbią veiklą. Karo sąlygomis didesnė mirties baimė taip pat pastebima civilių asmenų arba laukiančių mūšio – įsitraukus į kovą baimė mirti arba sumažėja, arba visai išnyksta. Karo metais stebimas ir pripratimo efektas, kai nuolat kartojantis pavojaus sirenoms žmonės pradeda vis mažiau į jas reaguoti.
Kalbant apie mirties prasmę, galima tik konstatuoti, kad ji susijusi su mūsų vertybių grįstais tikslais ir atitinkamu elgesiu. Vertybėmis grįstas elgesys reiškia, kad mes tai darysime, net kai bus nepatogu, net kai bijosime, net kai dėl to nukentėsime. Dėl vertybėmis grįstų tikslų daugybė žmonių visame pasaulyje rizikuoja savo gyvybėmis, jas praranda ir dėl tokio sprendimo nesigaili. Mirties prasmę galima lyginti su gyvenimo prasme. Prasmingas gyvenimas gali apimti ir prasmingą mirtį.
– Teigiama, kad juokas ir humoras yra psichohigienos apraiška – ar kare reikalingas juokas?
– Man labiau patiktų žodis „žaismingumas“. Aukšto lygio žaismingumas – brandi gynybos forma. Galime kalbėti žaismingai net apie sunkius dalykus ir taip palengvinti savo bei aplinkinių žmonių patiriamą stresą. Prie žaismingumo galima priskirti žaismingą ironiją bei autoironiją – tai irgi labai padeda išgyventi sunkias akimirkas. Kaip ir kiekvieną įgūdį, taip ir žaismingumą verta lavinti, treniruoti dar prieš atsirandant iššūkiams. Įgavus įgūdžių, galėsime jais pasinaudoti tuomet, kai labiausiai reikės – net ir sudėtingose karo sąlygose.