Apie tai „Žinių radijo“ laidoje „Tėvystė praktiškai“ projekto „Tėvai ryšyje“ šeimoms autorė Renata Cikanaitė kalbino Dovilę Šafranauskę – dvynukių mamą, tėvystės koučerę, mylu.lt ir „Facebook“ grupės „Augantys tėvai“ bendrasteigėją.
Tikriausiai kiekvienoje šeimoje aktualus klausimas – ką daryti, kai vaikai neklauso? Laidos viešnia D. Šafranauskė prisipažino, kad neklauso ir jos dukros. „Tikrai neklauso ir mano šeimoje, o kadangi auginu dvynukes, jos dažniausiai savo nuomonę apie viską turi kvadratu, – juokėsi ji. – Kai su vaikais nesusikalbu, kyla labai daug jausmų, skirtingais momentais tie jausmai yra labai skirtingi. Kartais apima tiesiog bejėgystė – tau reikia kažką padaryti, o vaikas neklauso. Kitais atvejais yra tarsi mano autoriteto kvestionavimas – ar galima mamos neklausyti? Mano pačios vaikystėje to daryti nebuvo galima, todėl reikia perlipti per save, kad mano vaikams galbūt galima kartais neklausyti. Dar yra baimė – jei neklauso dabar, kai joms yra penkeri, tai kas bus, kai joms bus po 15 metų? Taigi aplanko daug skirtingų minčių, kurios tikrai nemalonios ir kelia įtampą.“
Tėvystės koučerė atkreipė dėmesį, kad daugelį metų mums buvo sakoma, jog vaikas į šį pasaulį atkeliauja tarsi baltas popieriaus lapas. Vadinasi, ką mes ant jo užrašysim, tą ir turėsim. Todėl mes, kaip tėvai, stengiamės ten užrašyti pačius svarbiausius dalykus, kad nulipdytume idealų suaugusio vaiko portretą. Tačiau ji ragina tėvus nusimesti tokią naštą ir pergalvoti daug metų diegtą tikėjimą, kad viskas priklauso nuo tėvų.
„Mums sakoma, kad viskas priklauso nuo mūsų, tėvų, todėl jaučiame didžiulę atsakomybę. Tačiau jei mes pakeistume tą požiūrį ir pagalvotume, kad mūsų vaikas atėjo ne kaip baltas popieriaus lapas? Kad jis atėjo pilnas įvairiausių dalykų – savo temperamento, charakterio, žinodamas, ką jis mėgsta ir ko ne, kad jis į šį pasaulį atėjo su kažkokia misija, kažko išmokti, sužinoti ir jis turi savo paskirtį, kurios mes šiandien galbūt dar nė nežinom? – kvietė pamąstyti D. Šafranauskė. – Jeigu mes ateiname su tokiu tikėjimu, tuomet nežinome geriausio atsakymo, ką mes geriausio galime liepti savo vaikams. Mūsų, kaip tėvų, paskirtis yra sukurti tokią aplinką, kurioje vaikas galėtų atskleisti save ir pasakytų mums, ko jis čia atėjo. Tuomet tampa ne tik labai įdomu – mes pajaučiame, kad mums reikia daug mažiau, kad jis mūsų klausytų.“
Kitas dalykas – tai, kad dažnai vaiko paklusnumas yra vertinamas kaip gero auklėjimo pasekmė ir tėvai džiaugiasi, nes tai įrodo, jog jie viską gerai daro. Ir atvirkščiai – dažnas tėvas galvoja: na tai kokia tu mama arba koks tu tėtis, jei vaikas tavęs neklauso? Čia D. Šafranauskė kviečia savęs paklausti: ar mes tikrai norim, kad vaikai mūsų klausytų?
„Jeigu mes mokome juos klausyti mūsų, kaip autoriteto, o juk mes vaiko atžvilgiu esame stipresni, nes, pavyzdžiui, ilgą laiką galime turėti televizoriaus, telefono, finansiškų išteklių kontrolę, vadinasi, kad mes mokome juos klausyti tų, kurie yra stipresni, kurie turi resursų, ir net neužduoti klausimo – o kodėl reikia klausyti? Tuomet, kai užduodam šį klausimą, sakom – oi ne, nenoriu, kad užaugęs mano vaikas visąlaik būtų paklusnus autoritetui. Tai jeigu mes to nenorim, turim leisti vaikui turėti savo nuomonę ir galbūt padaryti tam tikras klaidas, iš kurių jis ko nors išmoks.
Jei mes nusimestume savo tikėjimą, kad vaikas nieko nežino ir kad vaiko klausymas yra mūsų, kaip tėvų, įvertinimas, mums iš karto taptų gerokai lengviau“, – mokė ji.
Kalbant apie mažus vaikus, negalima pamiršti, kad reikalaudami paklusnumo tiesiog prieštaraujame jų prigimčiai. Toks vaikas daro tai, ką turi daryti. Per pirmuosius metus vaikas išmoksta tiek, kiek jau niekada nebeišmoks per visą gyvenimą, jo vidinė motyvacija eiti, bandyti, daryti yra milžiniška. Jei mes, suaugusieji, turėtume bent dalį tokios motyvacijos, nuverstume kalnus, lygino tėvystės koučerė.
Įprastas vaizdelis mažus vaikus auginančioje šeimoje – vaikas ropščiasi ant sofos, o tėvai, bijodami, kad jis nukris, neleidžia. Dažnu atveju, vaikas vis tiek ant jos užsilips. „Mūsų vaikai viską supranta vaizdais, o neuromokslininkai sako, kad žodis „ne“ neturi vaizdo. Jie supranta, kaip atrodo „lipti“, bet žodis „ne“ neturi vaizdo, kurį jie suprastų. Tad jei sakome „nelipk“, jie supranta – „lipk“, o jei lipk – tai lipu. Todėl reiktų sakyti ne ko nedaryti, o – ką daryti. Tokiu atveju turėtumėte sakyti: lik ant grindų“, – praktišku patarimu pasidalijo D. Šafranauskė.
Žinoma, tai dar negarantuos, kad vaikas ant sofos neužlips – specialistė priminė nepamiršti, kad vaikas turi didelį vidinį norą. Maži vaikai išgirsta tėvus, bet vis tiek padaro savo, nes dar neturi gebėjimo susilaikyti – tas noras yra didesnis negu jų savikontrolės gebėjimai, paaiškino laidos viešnia.
„Tiesą sakant, tokiame amžiuje savikontrolės dar visiškai nėra. Girdžiu, ką mama sako, bet man taip norisi, kad man visa kita nebesvarbu. Todėl, užuot liepę mažiems vaikams ko nors nedaryti, mes turėtume tiesiog pakeisti aplinką. Jeigu manom, kad lipti ant sofos jam pavojinga, gal galime pasiūlyti lipti kažkur kitur, nes jo poreikis lipti yra labai stiprus. O jeigu jis lipa, kur tikrai pavojinga, čia jau mūsų pareiga jį sustabdyti ne žodžiu, o veiksmu, tiesiog fiziškai padėti vaiką į saugią vietą“, – teigė D. Šafranauskė.
Vienas labiausiai klaidingai suprantamų elgesio dalykų, anot jos, yra dalinimasis. Tėvams atrodo, kad dalintis yra didelė vertybė, bet turėtume suprasti, kad vaikai tik apie septintuosius gyvenimo metus pradeda galvoti, jog nuoširdžiai dalintis yra smagu. Iki tol tėvai turėtų palaikyti savo vaiką, kai jis dalintis savo daiktais nenori.
„Pagalvokite, kaip atrodo, kai į namus ateina svečių ir tu liepi vaikui su jais dalintis savo žaislais? Staiga tavo namuose atsiranda svetimų žmonių – tai jau nesaugi aplinka, ir jie ima visus tavo daiktus. Pabandykite įsivaizduoti tokią situaciją suaugusiųjų pasaulyje. Į namus ateina trys mano draugės: viena įpuola į mano spintą, kita – į papuošalų dėžutę, trečia užsimano pasižiūrėti į mano apatinių stalčių. Absurdiška! Mes tikrai stabdytume ir sakytume, kad tai yra mano daiktai, aš nenoriu jais dalintis. O vaikų pasaulyje kažkodėl mums atrodo, kad jie turi norėti dalintis kiekvienu savo daiktu, viską mielai duoti“, – komentavo D. Šafranauskė.
Anot jos, prieš pradedant dalintis vaikams labai svarbu pereiti savininkiškumo etapą, suprasti, kad jis ir jo daiktai yra saugūs, o mama, tėtis ir močiutė supranta, jog jam reikia šitų daiktų. Užuot liepus dalintis, tėvams reikėtų skatinti vaikų savininkiškumą ir, jeigu vaikas nesidalina, būti jo pusėje.
„Kitam vaikui galite pasakyti – na, Jonukas dabar nenori duoti tos mašinėlės, jis su ja dabar žaidžia, aš padėsiu palaukti arba tu gali pasirinkti iš visų kitų žaislų, kurie ten yra, – mokė tėvystės specialistė. – Įdomu tai, kad kuo rečiau mes verčiame vaikus dalintis, tuo jie noriau dalinasi patys, jiems lengviau tuos daiktus paleisti, nes žino: jeigu aš žaisiu, mama palaikys mane, todėl kai aš baigsiu žaisti, aš duosiu tą žaislą savo draugui.“
Daugiau – apie įvairias situacijas namuose, kai vaikai neklauso tėvų, klausykitės „Žinių radijo“ pokalbyje:
