Apie tai, kad darželyje jų vaikai gali būti skriaudžiami, tėvai pradėjo įtarti pastebėję vaikų raidos regresą, mažyliai tapo agresyvūs, nerimą kėlė tai, kad po darželio jie grįždavo nevalgę, naktimis verkdavo, atsirado problemų dėl ėjimo į tualetą.
Paprašyta nupasakoti ženklus, kurie galėtų signalizuoti apie vaikų patiriamą psichologinį ar fizinį smurtą, vaikų ir paauglių psichologė, „Vaikų psichologija tėvams“ autorė ir „Auganti šeima“ lektorė Natalja Kulakovskaja pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad bėda ne tik tai, jog vaikas dar gali nesugebėti kalbėti, bet ir nesuprasti situacijos.
„Maži, 1,5–3 metų, vaikai dar nelabai supranta, kas su jais vyksta. Būdami tokio amžiaus jie dar tik mokosi atskirti, kur yra geras elgesys, kur blogas, – kalba N. Kulakovskaja. – Tokiu metu dar tik formuojasi ir jų kalbiniai sugebėjimai, todėl jiems labai sunku perteikti ir papasakoti, kas jiems nutinka. Negalime tikėtis, kad tokio amžiaus vaikas ateis ir mums papasakos apie kokias nors psichologinio ar fizinio smurto apraiškas. Todėl mūsų, kaip tėvų, užduotis – atidžiau stebėti ir stengtis atpažinti tam tikrus signalus, kuriais vaikas gali transliuoti apie kokius nors nepalankius jo ugdymo įstaigoje vykstančius dalykus.“
Pirmasis ir svarbiausias signalas, į kurį psichologė ragina atkreipti dėmesį – vaiko elgesyje pastebimi staigūs pokyčiai, nebūdingas elgesys. Pavyzdžiui, iki šiol vaikas būdavo guvus ir į darželį eidavo noriai, bet staiga jis tampa labai verksmingas, atrodo, be priežasties nebenori eiti į darželį, vedamas spyriojasi.
Šioje vietoje psichologė akcentuoja, kad netikslinga iškart imtis kraštutinių priemonių vos vaikui išreiškus nepasitenkinimą ir nenorą eiti į darželį – duokite sau ir vaikui laiko: „Yra tėvelių, kurie iškart kreipiasi į auklėtojas ir puola aiškintis su jomis santykius, vos vaikui nepanorus eiti į grupę. Taip elgtis nereiktų. Pastebėkite vaiką kiek ilgiau, bent savaitę. Atkreipkite dėmesį į tai, kaip jis reaguoja atėjęs į darželį, pamatęs auklėtoją, ar yra kokių nors sisteminių dalykų, kurie mums signalizuotų, kad kažkas negerai. Dar patarčiau kartais ateiti tuo metu, kai vaikai būna lauke, ir iš šalies pastebėti, kaip vaikas jaučiasi, kaip sekasi, kaip su vaiku bendraujama.“
Kitas ženklas – jei vaikas nustoja pasakoti, dalintis savo įspūdžiais, kaip praėjo jo diena, paklaustas atrodo pasimetęs ar išsigandęs, nors prieš tai noriai dalindavosi. „Tai signalas, kad vaikas bijo apie kažką pasakoti, ir gali vykti nelabai geri dalykai jo darželio aplinkoje“, – atkreipia dėmesį N. Kulakovskaja.
Taip pat svarbu pastebėti atsiradusius tam tikrus nerimastingumo požymius. Psichologė ragina atkreipti dėmesį į tokius lyg iš niekur atsiradusius įkyrius įpročius, kaip kad nagų kramtymas, nykščio čiulpimas, antakių ar plaukų rovimas. „Tai aiškūs nerimastingumo požymiai, kuriuos vaikas daro nevalingai ir kurie byloja apie patiriamą stresą“, – paaiškina pašnekovė.
Itin svarbios regresyvaus elgesio apraiškos. Tai toks elgesys, kai vaikas tartum sugrįžta prie tam tikro elgesio, kuris jam buvo būdingas anksčiau, paaiškina N. Kulakovskaja ir pateikia pavyzdžių: „Mes galime pastebėti, kad jau savarankiškas, prieš tai pakankamai gerai savo fiziologinius impulsus įvaldęs ir drąsus buvęs vaikas staiga tampa nebesavarankiškas, pradeda dažnai verkšlenti, gali vėl imti prašytis ant rankų, nors jau buvo išmokęs pasiprašyti ant puoduko, dabar vėl pradeda šlapintis į kelnes, nebesirengia, nebevalgo be pagalbos ir pan. Atsiranda labai didelis lipšnumas prie artimo suaugusiojo, ir tai gali būti reikšmingas indikatorius, bylojantis apie patiriamą spaudimą ar smurtą.“
Psichologės teigimu, traumuojančią patirtį gali gauti ne tik tiesiogiai skriaudžiami vaikai – tie, kurie auklėtojų yra gąsdinami, baudžiami, iš kurių yra pasišaipoma. Traumą gali patirti ir visa likusi grupė vaikų, kurie tuo metu stebi tokį suaugusiojo elgesį. „1,5–3 metų vaikai visi kolektyviškai gali išgyventi bejėgystės, silpnumo jausmus prieš suaugusįjį ir atitinkamai jie yra traumuojami to įvykio, kurį stebi, – sako ji. – Taigi tėvai turėtų žinoti, kad pakitęs vaiko elgesys dar nebūtinai reikš, kad jų vaikas yra pagrindinė auka, jis gali būti ir stebėtoju, matančiu, kaip psichologinis ar fizinis smurtas naudojamas prieš kitą grupės vaiką. Jei staiga atsiranda baimė eiti į grupę, baimė pasilikti su tam tikra auklėtoja – tai gali būti ryškūs ženklai, nes vaikas gali bijoti, kad ir su juo pasielgs taip pat, kaip matė elgiantis su jo draugu.“
Specialistė sako, kad itin svarbu – pasitikėti savo vaiku ir tuo, ką jis sako. „Jei vaiką nuskriaudė kiti, svetimi žmonės ir jis bando pasipasakoti tėvams, o tėvai nesureaguoja ir neparodo, kad jie tiki vaiku, kad jiems rūpi ir yra pasiruošę jam padėti, vaikas vėl lieka bejėgio pozicijoje – ir darželyje neturi į ką atsiremti, ir grįžęs namo negauna pagalbos. Taigi išreikškite susirūpinimą ir pastebėkite pokyčius, kintančio elgesio apraiškas“, – ragina N. Kulakovskaja.
Psichologė pastebi, kad kartais tėvams pritrūksta drąsos kreiptis į auklėtojas, bet ragina nebijoti – turite žinoti, kad galite kreiptis ir į jūsų susirūpinimą turi būti atliepta. Svarbu, kad situacija būtų aptarta, nereikia laukti, kol ji savaime išsispręs.
„Iš praktikos galiu pasidalinti, kad kai kurie tėvai bijo, jog kai kreipsis į auklėtojas bandydami išsiaiškinti, jie pablogins situaciją. Kad jiems iškėlus klausimą auklėtoja priešiškai pradės žiūrėti į jų vaiką, kad dar blogiau elgsis, o santykiai taps įtempti. Tačiau negalima bandyti to kažkaip užglaistyti ar nuslėpti, – sako ji ir aptaria tolimesnius žingsnius: – Manau, kad jei jau kurį laiką pastebite tuos pačius signalus, apie įtartinus elgesio ženklus galima užsiminti tėvelių grupėje – pasiteiraukite, ar jie nepastebi tokių dalykų savo vaikų elgesyje. Jei tai yra sistemiškai pasireiškiančios problemos, jos būtinai išlįs į paviršių ir tėvams bus lengviau bei drąsiau spręsti šią situaciją vieningai, kartu kreiptis į administraciją ir ieškoti sprendimo. Tėvai gali kreiptis ir į pagalbos vaikui specialistus, pavyzdžiui, darželio psichologą, pasidalinti su juo savo susirūpinimu dėl to, kas galimai vyksta grupėje. Šie specialistai gali lankytis grupėje, paprašyti – pastebėti vaiką ir tam nereikalingas auklėtojų sutikimas. Jei iš auklėtojų sulaukiama pasipriešinimo, jau reikėtų kreiptis į darželio administraciją.“
Psichologė sako, kad po patirto psichologinio ar fizinio smurto vaikams gali sustiprėti atsiskyrimo nuo tėvų baimė, nerimas. Perėjus į kitą ugdymo įstaigą ar pakeitus auklėtojas adaptacija gali būti ilgesnė ir sudėtingesnė – pasitikėjimas naujais suaugusiaisiais gali būti pažeistas, tad vaikui gali prireikti daugiau laiko priprasti, priimti ir vėl pasitikėti kitu žmogumi, atsipalaiduoti naujoje aplinkoje ir mėgautis žaidimais.
„Šiuo metu labai svarbus rūpestingas tėvų atliepimas, įsitraukimas. Jeigu vaikas tikrai patyrė smurtą, labai tikslinga kreiptis į psichologą ir pasikonsultuoti, kaip atitaisyti tą žalą, kuri buvo patirta. Na ir, žinoma, naujoje ugdymo įstaigoje reikia vėl atidžiai stebėti, kaip vyksta adaptacija, ir visapusiškai dalyvauti ugdyme, stengtis išvengti tų pačių klaidų“, – pataria N. Kulakovskaja.