Nusikaltimo išaiškinimas priklauso nuo informacijos
Lietuvos kriminalinės policijos biuro Veiklos koordinavimo ir kontrolės valdybos vyriausioji specialistė Miglė Sokolnikaitė sako, kad yra gaunama pranešimų, kad nepilnamečiai asmenys nukenčia nuo sukčiavimo, tačiau visgi didžioji dalis nukentėjusiųjų yra suaugusieji. Per 2024 metus registruota 4658 nukentėjusieji pagal LR baudžiamojo kodekso 182 str. (sukčiavimas), iš kurių tik 30 buvo nepilnamečiai.
„Kalbant apie kibernetinius sukčius dažniausiai susiduriama su situacijomis, kai vaikai bando įgyti prekę, perveda pinigus, tačiau prekės nesulaukia. Duomenų išviliojimo atvejai yra pakankamai reti ir pavieniai, atsižvelgiant į tai, kad vaikai rečiau disponuoja lėšomis. Neretai fiksuojami atvejai dėl įvairių paskyrų perėmimo. Taip pat vis dažniau vaikai susiduria su grėsmėmis internete dėl seksualinio išnaudojimo, yra įkalbinami filmuotis apsinuoginus ar siųsti nuotraukas“, – kalbėjo M. Sokolnikaitė.
Specialistė paklausta, ar kibernetinių sukčių įvykdyti nusikaltimai yra lengvai ištiriami sakė, kad nusikaltėliai, vykdantys teisės pažeidimus elektroninėje erdvėje, išnaudoja visas priemones savo tapatybei paslėpti, dažnai veikia iš užsienio valstybių ar naudoja užsienio valstybių paslaugas, su kuriomis bendradarbiavimas yra apsunkintas.
„Bet kokiu atveju visi veiksmai palieka pėdsaką elektroninėje erdvėje ir tyrimo sėkmė priklauso tiek nuo išsamios informacijos, kurią išsaugoja ir pateikia nukentėjusysis, tiek nuo teisės pažeidimo pobūdžio ir panaudotų priemonių“, – pabrėžė pašnekovė.
M. Sokolnikaitė pateikė keletą svarbių patarimų, kurie padėtų tėvams apsaugoti savo atžalas nuo kibernetinių sukčių. Pirmiausia, anot jos, vaikui pradėjus naudotis elektroninių ryšių įrenginiais svarbu informuoti apie galimas grėsmes. Akcentuoti, kad negalima atskleisti savo ar šeimos narių asmens duomenų, teikti banko kortelių, el. bankininkystės ar prisijungimo prie paskyrų duomenų, siųsti nuotraukų ar vaizdo įrašų nepažįstamiems ar menkai pažįstamiems asmenims, ypatingai – su niekuo nesidalinti nuotraukomis ar vaizdo įrašais apsinuoginus.
„Susidūrę su sukčiais gyventojai turi nedelsdami pranešti apie tai policijai telefonu 112 arba pateikti pranešimą svetainėje epolicija.lt, tai padės policijai efektyviau ir greičiau išaiškinti sukčius. Nukentėjusiesiems itin svarbu pateikti policijai kuo išsamesnę informaciją apie įvykį ir išsaugoti su įvykiu susijusius duomenis“, – paaiškino specialistė.
Kilus įtarimui, kad susidūrėte su sukčiumi, neskubėkite vykdyti jo prašymų – nedelsdami praneškite policijai telefonu 112.
Pernai pranešimų gauta virš 2000
Iš tiesų šalyje egzistuoja ne viena internetinė svetainė, perspėjanti apie interneto grėsmes ir siekianti vaikus ir jaunimą įtraukti į saugesnės interneto erdvės kūrimą. Ryšių reguliavimo tarnyba (RRT) Lietuvoje taip pat rūpinasi saugia interneto aplinka. Šioje platformoje galima anonimiškai pranešti apie pastebėtą nepageidaujamą ar draudžiamą turinį.
RRT pirmininkė Jūratė Šovienė sako, kad nors RRT administruoja interneto karštąją liniją Švarusinternetas.lt, tačiau sukčiavimo atvejų kibernetinėje erdvėje nenagrinėja.
„Gavę pranešimą apie sukčiavimą, dėl kurio pranešėjas patyrė finansinių nuostolių, kreipiamės į Lietuvos policiją. Tais atvejais, kai pranešimas yra susijęs su duomenų viliojimu, pavyzdžiui, kai siekiama išgauti vartotojų vardus ir slaptažodžius, banko sąskaitų numerius, mokėjimo ir kredito kortelių numerius – pranešame Nacionaliniam kibernetinio saugumo centrui“, – paaiškino pašnekovė.
Remiantis jos pateiktais duomenimis, per 2024 m. RRT specialistai suteikė 306 konsultacijas socialinių tinklų naudotojams dėl neteisėtai paskelbtos asmeninės ar žalingos informacijos pašalinimo, užgrobtų paskyrų susigrąžinimo, tinkamų saugumo ir privatumo parinkčių nustatymo socialiniuose tinkluose. Palyginti su 2023 m. (suteikta 401 konsultacija), tokių konsultacijų poreikis sumažėjo 24 proc.
Pasak J. Šovienės, didžioji dalis iš pernai karštosios linijos gautų 2177 pranešimų perduota tarptautinės interneto karštųjų linijų asociacijos INHOPE narėms ar įvairių šalių interneto paslaugų teikėjams, svetainių savininkams, socialinių tinklų valdytojams nurodant, kad jų svetainėse ar tinkluose esantis draudžiamas skleisti interneto turinys būtų kuo skubiau pašalintas.
Tarp pernai RRT gautų pranešimų 40 buvo persiųsti tolesniam tyrimui Lietuvos policijai, kadangi buvo nustatytas draudžiamas turinys, patalpintas Lietuvos tarnybinėse stotyse. Iš šio skaičiaus 34 pranešimai buvo apie vaikų seksualinio išnaudojimo vaizdus.
J. Šovienės pastebėjimu, internetu nukentėję vaikai nelinkę kreiptis pagalbos, nes neturi pasitikėjimo suaugusiųjų gebėjimais elektroninėje erdvėje.
„Vaikai pirmieji sužino ir išbando naująsias technologijas, tačiau tėvai turi palaikyti geresnį ryšį su vaikais, suprasti, kas vyksta, ir parodyti, kad yra tie žmonės, į kuriuos galima kreiptis pagalbos. Itin svarbu, kad suaugusieji dalintųsi gal ne technologijų, bet gyvenimiška patirtimi – mokytų neatskleisti tapatybės, slaptažodžių, prieigos prie finansinių išteklių“, – akcentavo RRT pirmininkė.
Problemą mato ir mokyklose
Pašnekovė neslepia, kad didelį susirūpinimą kelia ir augantis kibernetinių patyčių atvejų skaičius: 2024 m. gauta 110 pranešimų buvo apie patyčias ir smurtą kibernetinėje erdvėje, 47 atvejais informacija pasitvirtino ir buvo imtasi veiksmų nepageidaujamą turinį kuo skubiau pašalinti, kai 2023 m. pasitvirtinusių pranešimų apie patyčias buvo 27, o 2022 m. – vos 14.
„Didžiausias patyčių srautas kuriamas mokyklų teritorijose, vis daugiau jų yra filmuojama asmeniniais mobiliaisiais telefonais, vėliau vaizdinė medžiaga talpinama socialinių tinklų platformose, uždarose grupėse. Medžiaga slepiama, siekiama, kad auka negalėtų sureaguoti ar pranešti apie tai atsakingoms institucijoms“, – kalbėjo J. Šovienė.
RRT duomenimis, beveik trečdalis (29 proc.) Lietuvos mokyklų nenaudoja jokių turinio filtravimo priemonių arba naudoja netinkamas.
„Siekiant užkardyti nepageidaujamo turinio srautus ir vaikų saugumą internete, reikalingos kompleksinės prevencinės priemonės – mokyklose ir bibliotekose turėtų būti užtikrintas viešosios interneto prieigos turinio filtravimo priemonių naudojimas, o su bendruomenėmis aptariamas mobiliųjų telefonų naudojimas pamokų ir pertraukų metu. Kai kurios Europos šalys jau inicijavo teisėkūros priemones, ribojančias mobiliųjų telefonų naudojimą mokyklose. Galbūt laikas ir Lietuvoje svarstyti apie tokią galimybę?“, – mintimis pasidalino RRT pirmininkė.
Tam tikrais tarpsniais grėsmės kinta
Psichologas Vilniaus universiteto Bendruomenės gerovės skyriuje Alan Filatov pastebi, kad dabartiniais laikais jaunesni vaikai (iki 12) tiek Europoje, tiek JAV statistiškai mažiau susiduria su kibernetinės žalos rizika dėl amžiaus apribojimų prie vienos ar kitos prieigos. Tai tinka kalbant tiek apie socialines platformas, tiek apie populiarius žaidimus.
„Tačiau yra ir išimtinių atvejų, kai vaikai norėdami „praeiti“ amžiaus kategoriją, duomenis klastoja. Kita vertus, jaunesni vaikai dėl patirties trūkumo socialinėje erdvėje ar dar kitų priežasčių dažniau tampa manipuliacijų aukomis“, – kalbėjo pašnekovas.
Anot jo, internetiniai kenkėjai išmoksta ir prisiderina prie vaikų elgesio, įsiskverbia į jų socialinį ratą per padirbtas paskyras ir po truputį stengiasi išgauti informaciją. Psichologas papasakojo, kad prieš metus teko konsultuoti vaiką, kurio tikinimu jis socialinėje erdvėje surado draugų, žaidė tą patį žaidimą ir taip susidraugavo.
„Vaikas tikėjo, kad tie draugai yra bendraamžiai ir su jais pradėjo dalintis informacija apie savo išgyvenimus, asmenukėmis ir pan. Tačiau po kurio laiko vadinamieji draugai pradėjo grasinti vaikui, siuntė bauginančias žinutes, sakė, kad sužalos jo šeimą, jeigu neklausys jų nurodymų. Vaikas iš tiesų buvo sukrėstas. Formali pagalba buvo suteikta tiek vaikui, tiek šeimai, nes jis prisipažino tėvams įkliuvęs į pinkles. Tėvai iš karto susisiekė su policija ir ieškojo ekspertų, kad padėtų vaikui. Po to vaikas bijojo kalbėti su žmonėmis“, – apie savo patirtį papasakojo A. Filatov.
Pasak jo, vaikai nuo 12–14 metų, nors jų bendravimo įgūdžiai labiau pažengę, bet dėl socialių ryšių, individualių ar aplinkinių reiškinių dažnai pasiduoda norui gyventi internetinėje aplinkoje, taip atsitraukiant nuo gyvenimo tikrovės.
„12-14 metų vaikai tikrai susiduria su seksualinio priekabiavimo atvejais, o anoniminės platformos ar skurdžios saugos reglamentu ir neapdorotos internetinės svetainės negali užtikrinti jų saugumo. Tuo tarpu vaikai nuo 15–18 metų patiria didžiausią kibernetinę žalą, nežiūrint į tai, kad jie socialiai yra labiau pažengę: tiek įgūdžiais, tiek moralinėmis vertybėmis“, – akcentavo A. Filatov.
Anot jo, vyresnio amžiaus paaugliai statistiškai turi skurdesnius santykius su tėvais ir mokyklos draugais, todėl socialiniai tinklai tampa įprasta aplinka.
„Nuo šio amžiaus kategorijos galimos prieigos į internetines svetaines, kur egzistuoja ir suaugę žmonės. Patyčios ir seksualinio išnaudojimo atvejai šiuo etapu yra dažnesni dėl kelių priežasčių. Pirmiausiai paaugliai susiduria su psichologiniu nerimu, stresu ir nepasitikėjimu šeima ir fizine aplinka, todėl artimo žmogaus ieško internete. Tokiu atveju atsiranda rizika, kad jie ras bendramintį anonimą, su kuriuo dalinsis savo mintimis, norais, tikslais ir asmenine informacija. Antra, dėl didelio noro būti savarankiškais paaugliai įsijaučia į jausmą, kad jie viską kontroliuoja ir pamiršta apie savisaugą“, – kalbėjo psichologas.
Pasak jo, tai yra lėtas procesas, kuris dauguma atveju pavirsta į skausmingą įvykį tėvams.
„Vaikai, kurie pradeda pasitikėti internetinės rizikos atstovais, tampa jų aukomis ir yra įvairiai išnaudojami. Sukelta žala gali išaugti iki streso, baimės ir net savižudybės. Vaikai paveikti kibernetinių kenkėjų jaučia neapsakomai didelę gėdą ir tuo labiau bijo dalintis apie tai su artimais žmonėmis. Dėl baimės būti smerkiamais arba nerimo, kad pasidalinta informacija gali būti panaudota prieš juos iš naujo. Tuomet paaugliai užsidaro savyje, gyvendami nuolatiniam spaudime ir su išgyventa trauma. Tėvai gali to net nepastebėti“, – pabrėžė A. Filatov.
Tačiau, jo tikinimu, tėvų jaudulys ir noras apginti savo atžalą, neturėtų virsti į draudimą naudotis internetu ar kitomis technologinėmis priemonėmis.
„Tokie atvejai yra dažni su vaikais, kurie savo kasdieninę veiklą iškeičia į buvimą internete: be draugų ar papildomų veiklų. Kuo daugiau ir nekontroliuojamai praleidžiama laiko internetinėje aplinkoje, didesnė tikimybė paskęsti tikrovės vengime. Tokiu atveju rekomendacijos yra įvairios, tačiau labai priklauso nuo paties vaiko ir jo poreikių. Reikėtų ne versti, bet skatinti vaiką susirasti pomėgių už namų sienų, paraginti bendrauti su bendraamžiais, nuo mažens mokyti apie saikingą technologijų naudojimą“, – kalbėjo A. Filatov.
Anot jo, tėvai, kurie nori apsaugoti savo vaikus nuo kibernetinių patyčių ir seksualinio išnaudojimo, geriausiai ką gali padaryti – tai padėti jiems išugdyti savarankiškumą, padėti suvokti, kas yra komunikacija ir kuo ji skiriasi realybėje ir virtualioje erdvėje.
„Internetas jau ne vienerius metus yra tapęs masine kultūra pasaulyje, kuri traukia jaunimą. Tam, kad užtikrintume jaunų žmonių savisaugą, geriau suteikti jiems įgūdžius ir mechanizmus, vietoj to, kad peiktume ir baustume už padarytas klaidas. Suteikti jiems žinių yra galimybė, kad aukų internetinėje erdvėje gali sumažėti“, – akcentavo A. Filatov.
„Vaikai pirmieji sužino ir išbando naująsias technologijas, tačiau tėvai turi palaikyti geresnį ryšį su vaikais, suprasti, kas vyksta, ir parodyti, kad yra tie žmonės, į kuriuos galima kreiptis pagalbos. Itin svarbu, kad suaugusieji dalintųsi gal ne technologijų, bet gyvenimiška patirtimi – mokytų neatskleisti tapatybės, slaptažodžių, prieigos prie finansinių išteklių“, – akcentavo RRT pirmininkė.
Lietuvos kriminalinės policijos biuras primena pagrindinius būdus, kurie padėtų apsisaugoti nuo sukčių:
Kilus įtarimui, kad susidūrėte su sukčiumi, neskubėkite vykdyti jo prašymų – nedelsdami praneškite policijai telefonu 112.
Nepriimkite žaibiškų sprendimų, nemokėkite grynųjų ir neperveskite į nurodytas banko sąskaitas pinigų nežinia kam. Teisėsaugos pareigūnai, bankų ir kitų įstaigų darbuotojai neturi teisės ir niekuomet telefonu neprašo pateikti (padiktuoti) asmens duomenų, banko kortelių, generatorių, elektroninės bankininkystės prisijungimo kodų, slaptažodžių ir kita.
Neatsakykite į įtartinus pranešimus ir skambučius.
Labai atsargiai vertinkite ir tikrinkite bet kokius prašymus atlikti mokėjimus, kurie gaunami elektroniniu paštu ar kitais elektroniniais kanalais. Atkreipkite dėmesį į gramatines klaidas laiške. Sukčiai dažnai imituoja patikimų įmonių el. pašto adresus apkeisdami vieną ar kelis simbolius vietomis. Pavyzdžiui, vietoje „gmail“ el. pašto adresas pasibaigia „Gamil“ ar pan. Įtarimų turėtų sukelti ir laiško pradžioje rašoma „Gerb. Pone / Ponia, įmonės paprastai kreipiasi į savo klientus vardu ir pavarde. El. laiškas turėtų sukelti įtarimų, jeigu prašoma kažką „patvirtinti“ – tokie el. pašto laiškai dažnai siunčiami iš suklastotų siuntėjo adresų.
Taip pat kritiškai turėtų būti vertinamos elektroniniu formatu (elektroniniame pašte, socialiniuose tinkluose, SMS žinutėse) gaunamos nuorodos. Būtina įvertinti elektroniniu formatu gaunamos informacijos autentiškumą ir turinį, atkreipiant dėmesį į pateiktas nuorodas ir pridedamus priedus. Įsitikinti siunčiamos nuorodos autentiškumu galima užvedus pelytę ant adreso (nespaudžiant) – nuorodoje neturėtų būti publikuotas kitos svetainės adresas.
Pagrindinė rekomendacija visuomenei – saugoti savo asmens duomenis ir neatskleisti jų nepažįstamiems asmenims, atsargiai vertinti bet kokius mėginimus išgauti jų asmens duomenis.