Rašytoja drąsiai atsako vaikams net į šiek tiek nepatogius klausimus, priima, kad ir pati turi ko išmokti iš savo vaikų, o bausmės jos namuose – neegzistuoja. Tačiau tai nereiškia, kad vaikai nėra supažindinami su pasekmėmis.
– Esate dviejų vaikų mama. Ar labai skyrėsi jūsų patirti nėštumai? Jei taip – kaip manote, kas padarė didžiausią įtaką skirtumams? Amžius, psichoterapija, kažkokios konkrečios patirtys?
– Abiejų vaikų susilaukiau pakankamai brandi. Luna gimė, kai man buvo trisdešimt, Atumo susilaukiau septyneriais metais vėliau. Tad niekada nebuvo to jausmo, kad vaikai mane būtų sustabdę nuo išsipildymo karjeroje ar atėmę jaunystės vakarėlius (šypsosi).
Tiesa, su Luna jau nuo pirmų mėnesių jaučiausi „labai nėščia“: vaikščiojau atkišusi nematomą pilvą, valgiau už du ir daug laiko leidau lovoje – taip tuomet suvokiau savęs saugojimą. Viskas baigėsi plius 20 kilogramų ir paskutiniais nėštumo mėnesiais su nepakeliamais nugaros ir kojų skausmais.
Fizinė forma, manau, turėjo didelės įtakos ir pogimdyviniam laikotarpiui. Taip sutapo, kad gimus Lunai turėjome daug finansinių iššūkių, teko kapstytis iš verslo bankroto, abu su vyru Povilu yrėmės per dumblą. Tai labai palietė mūsų santykį. Žodžiu, turėjau daugiau priežasčių nemiegoti naktimis nei mažas kūdikis (šypsosi).
Tad kai apsisprendėme turėti antrą vaiką, ėmiau ruoštis gerokai iki tol... Visų pirma, Povilo prašymu, pradėjau lankyti psichoterapiją: po gimdymo mane lydėjo dideli nuotaikos svyravimai, vieną dieną būdavau pilna energijos, kitą dieną verkdavau – vyras nerimavo, kad nėštumo hormonai tą dar labiau pasunkins. Tad pas psichologę nuėjau padėti sau suvaldyti nuotaikas, o paaiškėjo, kad turiu daugiau kur sielos raumenų pastiprinti. Savęs pažinimas ir meilė sau, išmoktos brėžti ribos, drąsa komunikuoti ir prašyti pagalbos – tai tik dalis įrankių, kuriuos gavau ir kurie pravertė tiek laukiantis, tiek gimus Atumui.
Be to, iki nėštumo bent keturiskart savaitėje sportavau namie. Pradėjusi lauktis, ėmiau sportuoti su svoriais, su trenerės priežiūra kilnojau štangas iki pat 8 mėnesio. Nugaros neskaudėjo nė dienos.
– Ar prieš tapdama mama turėjote kažkokias vizijas – kokia mama būsite? Jei taip, ar susikurtos viltys, o gal net iliuzijos – pasitvirtino?
– Niekada apie tai negalvojau... tiesą pasakius, labiau sirgau už savo ir vaikų ryšį, už tai, kad pasaulis jiems būtų draugiškas ir mylintis, kad jie matytų jį su neišsemiamu smalsumu. Sąmoningai buvau sau pasakiusi, kad vaikams neturėsiu jokių lūkesčių. Tik dėkingumą, kad mus su Povilu pasirinko, ir kad galime būti šalia, per juos naujai pažinti aplinką, turėti garbės papasakoti jiems gyvenimo Žemėje ypatumus (šypsosi).
Galbūt labiausiai bijojau mamystėje pamesti save, savo ašį – kūrybą, rašymą. Labai aiškiai suvokiau, kad jei nustumsiu šią savo dalį, mano vaikai nepažins manęs visos, tad niekada nenustojau rašyti. Su Luna dirbau jau po mėnesio nuo gimimo. Gimus Atumui, pirmą interviu dariau jau po trijų dienų.
– Ne pirmus metus vykstate žiemoti į Aziją. Ko iš baliečių mokotės šeimos atžvilgiu?
– Galbūt daugiau pavydžiu (šypsosi). Bendruomeninės santvarkos, kai vienas kaimas lygu viena giminė. Kai dėdės ir tetos, pusbroliai ir pusseserės gyvena kartu, kartu dirba, valgo, švenčia ir gedi. Baliečių vaikus augina seneliai, bet tai ateina iš to, jog saloje nėra jokių pensijų: vaikai išlaiko tėvus, o tėvai už tai aukliauja.
Bet požiūris tiek į mažus vaikus, tiek į senjorus ten ypatingas. Tiek kūdikis, tiek senolis, pagal hindu tikėjimą, yra arčiausiai reinkarnacijos, todėl jie šventi, saugotini. Kūdikio iki pusės metų niekas nededa ant žemės – jis keliauja iš rankų į rankas. Gal tai man nuostabu: nesvarbu, kur ateičiau su vaikais, kaimo parduotuvę ar prabangią kavinę, iš manęs jie bus iškart paimti pažaisti, pasidžiaugti.
Juokiaus, kad pirmus gyvenimo mėnesius Atumas nematė jam nesišypsančių žmonių, tad grįžus į Lietuvą šypsosi visiems ir pas visus noriai eina ant rankų.
– Ar kada nors teko pasukti galvą, kaip vaikams, ypač vyresnėlei, kažką paaiškinti? Žmonės dažnai bijo kelių temų: iš kur atsiranda vaikai, kas yra seksas, kodėl du vyrai bučiuojasi. Ne veltui „kaip vaikams reikės paaiškinti“ frazė tapo ironiška.
– Kai gimė Luna, su Povilu davėme pažadą, jog atsakysime į visus jos klausimus. O tai nėra lengva (šypsosi). Kodėlčiukų amžiuje vaikas užduoda vidutiniškai 100 klausimų per dieną... ir Lunos klausimai būdavo nelengvi. Tiesa, jeigu informacija amžiui per jautri, į detales neidavome: atsakome tiek, kiek klausia. Tarkim, „ką reiškia subombarduoti?“ – numesti sprogmenis iš lėktuvo.
Apie tos pačios lyties meilę Luna pirmąkart išgirdo Lietuvos jūrų muziejuje. Jos darbuotoja papasakojo apie poroje gyvenančius pingvinų patinėlius. Jai tai nesukėlė jokios nuostabos.
Kai pirmąkart pas mus į svečius atėjo draugės, žmonos, auginančios sūnų, Luna paklausė, o kur vyras. Atsakiau, kad šioje poroje vyro nėra, yra tik dvi žmonos. Ji kiek pagalvojo ir suplojo: „Dvi mamos? Jėga!“ Viskas.
Vaikai neturi išankstinių nuostatų, jie nesmerkia, nedievina, prigimtinės yra tik dvi – didelio triukšmo ir kritimo baimės, visa kita jie suvokia per tėvų reakciją. Jeigu mums kažkas yra tragedija ar šventė, jiems bus lygiai tai pat. Spalvinti vaikų pasaulį savo požiūriu yra didelė atsakomybė.
Tiesa, kalbant apie realijas, sunkiausia Lunai paaiškinti, kodėl kažkas, kaip siūlo ji, negali nužudyti diktatorių ir taip sustabdyti karų ar prievartos, arba kodėl tam tikrose šalyse mergaitės negali eiti į mokyklą, yra anksti ištekinamos… daug kalbame apie kultūros skirtumus, mokomės pažinti, o jei negalime pakeisti – dėkoti už tai, kad mums taip nėra.
– Ar jūsų namuose egzistuoja bausmės? Kodėl?
– Ne. Bausmių nėra. Yra tik pasekmės, tiesiogiai susijusios su sutarimo nesilaikymu: jei pametei daiktą, naujo niekas nepirks, jei per ilgai sėdėjai prie ekrano, tuomet kitą dieną jokio ekrano laiko, jei padauginai saldumynų, jų nebus arba bus daugiau daržovių... iš principo dėl visko sutariame ir susiderame iš anksto. Bausmėmis netikime, nes čia kvepia „gerbia, nes bijo“ stiliaus meile, kuria mylėjo Staliną.
– Dažnai apsipirkinėjate iš antrų rankų: perkate tiek daiktus, rūbus vaikams, tiek dukra Luna ieško savo lobių antrų rankų parduotuvėse. Ar kada nors, gal tik gimus vaikams, jus buvo apsėdusi visko, ko reikia ir ko nereikia, pirkimo manija? Daiktai vaikams – vienas didžiųjų verslų, o tėvus sugundyti labai lengva. Juk dėl vaiko gali viską. Ar turėjote kokį nors savo kelią į sąmoningumą, ar tai, vis dėlto, jūsų asmenybės dalis, kuri nebuvo įgyta per sunkias pamokas?
– Kartais, lyginant su draugėmis, kurios viskuo pasirūpina iš anksto, dėl to jaučiuosi labai bloga mama, bet, tarkim, naują striukę Lunai perku tą pačią dieną, kai pamatau, kad turimos rankovės per trumpos. Sakau, gal pora dienų pavaikščiok su tokia, kol surasime pamainą.
Kai gimė Luna, neturėjome didelių finansinių galimybių ar erdvių namų, tad man nebuvo kaip išprotėti su daiktais: išaugtus rūbelius atidavė draugės, o tai, ko iš tiesų reikėjo, sudovanojo artimieji – jie buvo laimingi, kad konkrečiai žinojau, ko noriu, ir visa tai taip pat buvo iš antrų rankų. Lygiai taip pat su Atumu. Nauji buvo tik pirmieji mano vaikų drabužėliai, apvelkami iškart po gimimo ir... buteliukai su čiulptukais.
Bet nėra taip, kad visiškai nepirktume naujų drabužių. Investuojame į kasdien naudojamus drabužius ar avalynę, bet jei ieškome kažko ypatingo, keliaujame į vintažo parduotuves ar interneto turgelius. Man atrodo, kad nėra lengviau ir nuobodžiau nei nusipirkti naują daiktą. Pirkimas iš antrų rankų yra lobio paieškos. Tarkim, Luna, mieliau savo santaupas išleidžia antikvariatuose nei žaislų parduotuvėse.
– Ar kada nors jautėtės prasta mama? Jei taip, ką su tomis mintimis padarėte?
– Taip būna dažnai. Kai po dienos neturiu jėgų paskaityti dukrai, ar su ja pasėdėti po pamokų. Kai dalinuosi tarp dviejų vaikų – vis, rodos, pilstau iš vienos stiklinės į kitą. Kai kažką pamirštu Lunai įdėti į mokyklą, kai turiu pasėdėti telefone ir atsakyti į laiškus, užuot su vaiku plepėjusi automobilyje.
Kai tokios mintys apima, jas garsiai įsivardinu. Būna, paklausiu Lunos, ar jos nenuvyliau, pasidalinu tuo, kad mane graužia sąžinė, kad nespėju su mamos pareigomis. Dažniausiai paaiškėja, kad ji to net nepastebėjo ar nesureikšmino, tik aš graužiuosi (šypsosi).
Bet sau aiškiai įsivardinu, kad vienu metu negaliu tobulai atlikinėti visų vaidmenų, tad dienas susiskirstau atkarpomis: dabar būsiu tik rašytoja, dabar – tik socialinių tinklų persona, o dabar – tik mama. Taip nenukenčia nei psichika, nei darbo bei laiko kokybė.
– Atrodo, kad jūsų vaikų auklėjimas yra labai pozityvus – ir tai, ko gero, galėtų būti atsakas tiems, kurie teigia, kad proto įkrėsti reikia kieta ranka. Kaip vaikus mokote to, ko siūloma mokyti ta atžagaria ranka? Gero elgesio, pagarbos, klausyti tėvų?
– Esu pati gavusi diržo ir dėl to jaučiausi kalta. Ilgus metus maniau, kad tai buvo teisingiausia, kas man galėjo nutikti. Tiesą pasakius, net nežinojau, kaip galima vaiką auklėti be diržo! Na, jei RIMTAI nusikalsta.
Gink dieve, savo tėvų nesmerkiu – jie ir jų tėvai augo lygiai taip pat ir tai yra išmoktas elgesys, mąstymas, kurį ne taip lengva pakeisti. Bet tas mąstymas pasikeitė gimus vaikams.
Dažnai Lunai kartojame: jeigu gali, nereiškia, kad turi. Tai galioja tiek kalbant apie pozityvius dalykus, tiek apie neigiamą elgesį. Mums visada pavykdavo susitarti. Luna išgirsdavo, kai sakydavau, jog nenoriu nei kelti balso, nei bambėti, nei triskart kartoti – mane tai žeidžia, aš nesu ragana ir nenoriu ja tapti, tad ji man gali padėti išgirsdama mane.
Manau, kad čia reikalingas nuoseklumas, begalinė kantrybė ir neišklydimas iš nusistatyto tako: vaikai nuolat bando ribas, ir jei palūšite, jie perims vadeles (juokiasi).
Mes gyvename lofte ir laiptai neturi turėklų, tai užuot rėkę, kad ne taip lipi, ar draudę eiti vienai, su Luna šimtus kartų nuo laiptų nusileisdavome sėdėdami ant užpakalio, o užlipdavome keturiomis — tam atvejui, jei kartais pamirštume uždaryti apsauginius vartelius. Ir tai, manau, yra puiki metafora visam mūsų auklėjimui.
– Ar kada nors jautėtės sunkiai laviruojanti tarp mamos, žmonos ir tiesiog nepriklausomos moters vaidmenų? Kaip tai darote?
– Kaip jau minėjau, padedama dienotvarkės. O kartais – ir priminimu sau, kad viskas laikina. Kad gyvenu etapais. Atumas dabar labai mažas, jam reikia mamos, vadinasi, mažiau vakarėlių, vakarienių su draugais, o ir darbus reikia rinktis. Viskam taip negaliu sakyti. Ir tai yra OK. Negaliu būti laiminga, jei gedėsiu to, ko neturiu ar negaliu, užuot įsivardinusi viską, ką galiu ir ką turiu, ir už tai būčiau dėkinga.
– Dabartiniai vaikai auga stipriai kitaip nei mes – nė nevertinu, kas geriau, o kas blogiau, tačiau skirtumai – akivaizdūs. Gal nebūtinai iš gero gyvenimo bent jau dalis mūsų augo didžiulėje laisvėje, praktiškai – laukiniuose vakaruose. Iš dalies augo patys. Kaip manote, ar turėdama galimybę pažvelgti į jūsų vaikystę, paauglystę, jūsų dukra galėtų patikėti, kad taip įmanoma?
– Šito labiausiai gedžiu. Laisvės Lunai. Pamenu, kiek laimės Lunytei buvo, kai pati ryžosi nueiti į parduotuvę: visąlaik kalbėjome videoskambučiu, bet tas pusvalandis buvo jai kažkas tokio! Ji tikrai norėtų būti savarankiškesnė, tai stengiamės sudaryti kuo daugiau tokių progų, nors, prisipažinsiu, nelengva: jaučiu, kad mūsų nerimas dėl aplinkos nesaugumo kiek persidavė ir jai, bet kuo daugiau sėkmingų praktikų, pabuvimų, tuo, manau, bus lengviau.
Nes būtent tai, kad mūsų vaikai auga po tėvų akimis, yra nuolat kontroliuojami, prižiūrimi, neturi laisvo žaidimo, nes šalia sėdi mamos, kurios organizavo „playdate“, kaip tikina tyrimai, yra pasaulinės depresijos epidemijos tarp jaunų žmonių priežastis. Mes vaikus auginame kaip bonsus, kai jie turi augti kaip laukų gėlės.
– Ko labiausiai norite savo vaikus išmokti ir nuo ko apsaugoti – kad niekada to neišmoktų?
– Pagrindines pamokas, kurias nuolat kartojame savo vaikams, sudėjau į knygą „Semčiukai“: turėti savo tiesą, neleisti kitam uždėti tau etiketės, išmokti, kad įvykiai turi tokią reikšmę, kokią jiems suteiki tu, kad tavo duotas žodis yra vienas didžiausių turtų, kad visos emocijos svarbios ir jeigu tau tai svarbu, vadinasi, tai yra svarbu, kad tavo patirtys nėra tu – kai kurių dalykų negali pakeisti, bet tu gali jiems suteikti kitą atspalvį, kad nesėkmių nebūna – būna tik pamokos... Norėčiau, kad mano vaikai niekada nepatirtų prievartos. O ko neišmoktų... norėčiau, kad jie mokėtų VISKĄ, bet gyvenimas nepriverstų visko panaudoti.
– Papasakokite apie kokį nors nuotykį, kuriuo mes negalėsime patikėti, patirtą su šeima.
– Tailande su motoroleriais buvome papuolę į nežmonišką liūtį. Apsiaustų neturėjome, tai pasigaminome drabužius iš parduotuvės maišų. Realiai važiavome į kalną, kai kelias buvo virtęs kalnų upe. Povilas važiavo pirmas ir rodė kelią, aš bandžiau neverkti, o Luna, važiavusi su manimi, visa gerkle dainavo Lietuvos himną.
Ai, ir dar. Povilas su Luna buvo išsiruošę į kelionę po Europą automobiliu. Tai buvo Lunos pirma kelionė be manęs ir ji baisiai graudinosi. Tad Povilas dukrai davė monetą ir pasakė, kad jiedu suras gražiausią fontaną Europoje, ji įmes monetą ir sugalvos norą susitikti su mama, ir galbūt jis išsipildys. Viena, ko nežinojo Luna, kad Povilas jau buvo nupirkęs man bilietus į Italiją ir žinojo, kur bus tas fontanas. Viską suplanavome iki smulkmenų.
Kai atsiradau prie fontano Lunai įmetus monetą, vaikas į jį ėmė mesti visus pinigus ir prašyti, kad ir draugai atkeliautų, ir Išminties akmenį gautų (šypsosi). Teko paaiškinti, kaip viskas nutiko, ir kad kartais stebuklų laukti nereikia, o juos susikurti patiems.