Įsivaizduojate vaiką be saldėsių? Greičiausiai sunkiai. Saldainiai, ledai, sausainiai, bandelės… Jie vis atsiduria vaikų rankutėse jei ne iš tėvų, tai iš senelių malonės.
O ką daryti? Juk visiems ir ne kartą gyvenime teko stebėti sceną parduotuvėje, kai vaikas kaulija suaugusiųjų nupirkti jam kokį skanėstą. Kartais viskas baigiasi isterija, sulaukiančia kreivų aplinkinių žvilgsnių, ir tėvai būna priversti patenkinti atžalos norą, kad tik tas košmaras baigtųsi. Net jei ir žino, jog pataikauti vaikui šiuo klausimu tikrai nederėtų, nes tai gali atsiliepti ne tik jo organizmo imuninei sistemai, bet ir paveikti virškinamojo trakto bei dantų būklę.
Mažesnis blogis
Gydytojai odontologai visą saldų maistą yra suskirstę į kelias kategorijas.
Pačių saugiausių saldumynų kategorijai priklauso mažiausiai žalos sveikatai darantys natūralūs produktai: medus, naminės uogienės ir sultys, namuose gamintos gaivos ir limonadai.
Na, apie medų ir kalbėti nėra ką: jis saldus ir išskirtinai naudingas sveikatai produktas, padedantis įveikti ne tik daugybę ligų, bet ir palaikyti organizmo tonusą.
Taip, medus – tai koncentruotas įvairių cukrų mišinys. Tačiau dėl to, kad visi tie cukrūs natūralūs (fruktozė, gliukozė, sacharozė), jie ne tik nedaro žalos, bet ir yra išskirtinai naudingi tiek suaugusiųjų, tiek ir vaikų organizmui.
Nepaisant visų kone stebuklingų savybių, medus yra gana pavojingas produktas. Pirmiausia, tai nepaprastai stiprus alergenas, kuriame yra gėlių ir žolynų žiedadulkių dalelių. Jeigu jūsų vaikas yra alergiškas, medaus jam duokite itin mažomis porcijomis – ir atidžiai stebėkite reakciją.
Uogienė yra tam tikra natūralaus vaisių cukraus (fruktozės) ir paprasto, ne tokio naudingo cukraus (sacharozės) sintezės rezultatas. Bet nors uogienėje yra paprasto cukraus, ją verdant vykstantys procesai šiek tiek užglaisto kenksmingąsias šio cukraus savybes. Veikiama seilių, uogienė greitai suskyla į visiškai nekenksmingus fermentus, ir cukrus nespėja nusėsti ant dantų paviršiaus.
Taigi galima sakyti, jog medus ir uogienė – vaiko sveikatai nekenkiantys saldumynai.
Aišku, padauginti jų vis tiek nederėtų: šiuose produktuose yra cukraus, o jis dideliais kiekiais gali padaryti daug blogio vaikų dantukams.
Limonadai ir sultys pavojingesni sveikatai nei medus ar uogienė ir ne tokie naudingi. Nors minėtuose gėrimuose esančio cukraus poveikis dantims minimalus, jis vis tiek talkina ėduoniui.
Pavojingas įdaras
Antrajai pagal saugumą – ir jau „sunkiasvorei“ saldumynų kategorijai priskiriami saldainiai: šokoladiniai, ledinukai, irisai.
Patys nekalčiausi šioje grupėje paprasčiausi šokoladiniai saldainiai be įdaro. Šokoladą seilės irgi labai greitai suardo, taigi jis nelieka burnos ertmėje. Ir net jei jo dalelių lieka ant liežuvio ar dantų, jos nesunkiai nuplaunamos bet kokiu burnos skalavimo skysčiu. Jei tokio nėra po ranka, tiks ir stiklinė paprasto vandens.
Atsargesniems reikėtų būti su įdarytais šokoladiniais saldainiais ir gerai susipažinti su jų sudėtimi prieš duodant vaikui.
Saugiausiais laikomi šokoladiniai batonėliai su razinomis, riešutais, džiovintais vaisiais. Bet jeigu įdaras – želė, kremas ar tąsi karamelė, jis ilgai išliks ant mažylio dantų ir juos ardys.
Periodiškai valgant saldainius su skystu įdaru dantų ėduonis bus tik laiko klausimas.
Na, o patys pavojingiausi šioje saldumynų kategorijoje yra ledinukai. Odontologai juos vadina dantų žudikais ir nerekomenduoja ledinukų – ypač ant pagaliuko – valgyti ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems.
Produktai, iš kurių gaminami tokie saldainiai, seilių veikiami beveik nesiskaido. Priešingai, seilės skatina storos cukraus plėvelės ir specifinės rūgšties susidarymą. Jos padengia dantis ir lėtai ardo. Šias pavojingas medžiagas įmanoma pašalinti tik dantų šepetėliu ir pasta.
Ir, galiausiai, tikra sunkioji artilerija, kai kalbama apie keliamą pavojų dantims, yra gardieji kepiniai – bandelės, sausainiai, pyragaičiai, meduoliai.
Beje, jie tam tikra prasme prilygsta šokoladiniams saldainiams: pyragaičių, bandelių ir sausainių daromos žalos rimtumas priklauso nuo jų įdaro.
Pavojingiausi dantims laikomi įdarai iš sutirštinto pieno, grietinėlės kremai, morengai, specialios konditerinės pastos. Mat, be milžiniško kiekio cukraus, jie turi dar vieną pavojingą savybę – lipnumą. Tokie įdarai it klijai prilimpa prie dantų paviršiaus. O cukrus kaupiasi ne tik ant, bet ir tarp dantų.
Tai ypač pavojinga, nes išvalyti tarpdančius parankinėmis priemonėmis praktiškai neįmanoma. Pyragėlių sukeltą ėduonį labai sunku diagnozuoti be specialių instrumentų, nes jis dažniausiai suėda dantį prie pat dantenų.
Valgome vienodai – kenčiame skirtingai
Kiekvieną produktą į savo vaiko valgiaraštį dera įtraukti nuo tam tikro amžiaus. Juk ne šiaip sau vaikiškų mišinėlių etiketėse rašoma „Vaikams nuo trejų metų“ ir pan.
Amžiaus ribojimai susiję ne tiek su vaiko virškinamojo trakto pasiruošimu virškinti tam tikrą maistą, kiek su jo dantukų emalio būkle.
Pieninių dantų emalis gerokai plonesnis ir trapesnis nei nuolatinių. Be to, pieninių dantų mineralizacijos procesas vyksta nuolat: kuo mažesnis vaikas, tuo mažiau jo dantukų emalyje yra aktyvių apsauginių mineralų. Štai dėl ko vaikams iki 3-ejų metų nederėtų duoti saldumynų.
Jeigu tėvai vis dėlto nusprendžia leisti mažyliui paragauti kokį saldėsį, derėtų prieš tai gerai išstudijuoti jo sudėtį – produkte neturėtų būti kenksmingų medžiagų ir cukrų.
Dažniausiai vaikams iki vienerių metų perkami sausainiai, kurie greitai tirpsta burnoje veikiami seilių. Jie ne tik nespėja paveikti dantų, bet ir yra visapusiškai saugūs mažyliui – tokiais sausainiais niekaip neužspringsi.
Higiena ir paveldimumas
Taisyklinga burnos ertmės higiena padės išvengti problemų net tuomet, jeigu mityba nebus labai sveika. Jei vaikas anksti išmoks ne tik laikyti rankutėje dantų šepetėlį, bet ir supras, kaip juo naudotis, dauguma dantų problemų jam bus nebaisios.
Labai svarbu vaikui suprantamai paaiškinti, kad dantukų valymas apsaugo juos nuo kenksmingų apnašų ir blogųjų mikroorganizmų.
Valyti dantis būtina ne rečiau kaip du kartus per dieną.
Bet vaiko dantų sveikatą veikia dar viena aplinkybė – paveldimumas. O su juo taip lengvai nepakovosi.
Jeigu jau kelių kartų jūsų šeimos narių dantys prasti, neverta tikėtis, kad vaikas turės perlinę šypseną. Nes paveldimumas daro įtaką ne tik dantų išvaizdai ir jų emalio būklei, bet ir seilių sudėčiai. Kai nepasiseka su genais, seilės pačios gali ėsti dantų emalį, prastai tirpdyti maiste esantį cukrų, dėl to jo likučiai nuolat nusės ant dantų.
Taigi vaikams, kurių giminaičių prasti dantys, profilaktiškai lankytis pas odontologą būtina gerokai dažniau nei jų bendraamžiams.