– Nuo kokio amžiaus saugu leisti vaikus slidinėti slidėmis, čiuožti pačiūžomis ar snieglente?
– Nematau problemos, jei vaikas mokomas slidinėjimo pradmenų lėkštame kalnelyje ar specialioje zonoje („varlinuke“), kai jam 3 ar 4 metai. Tokioje aplinkoje vaikas neįgis pagreičio ir pavojus susižeisti bus minimalus. Problema, kai tokio amžiaus vaikai „tempiami“ ant statesnių kalnų ir tėvai bando vos ne per prievartą „užkrėsti“ tokį vaiką aistra slidinėjimui. Problema ir ta, kad ikimokyklinio amžiaus vaikai greitai pavargsta, praranda susidomėjimą, jie ir mažiau atsparūs šalčiui. Manau, optimalus pradinis amžius (jei nekalbame apie profesionalaus sportininko ruošimą) yra 6-7 metai – tuomet jau mokymasis konstruktyvesnis, nors silpnesnė koordinacija ir didesnė rizika vaikams būna iki 10 metų. Bet yra ir kitų aspektų. Pavyzdžiui, vaikai yra lengvesni, mažiau įgyja pagreičio, dėl to mažiau linkę sunkesniems sužalojimams. Visos žiemos pramogos yra susijusios su greičiu. Jis yra didžiausias rizikos faktorius. Kuo didesnis greitis, tuo didesnė traumos tikimybė.
– Ar galėtumėte išskirti saugiausią žiemos sportą vaikams?
– Sunku pasakyti. Kaip jau minėjau, daugelį traumų lemia didelis greitis, o kuo geresni įgūdžiai, tuo didesnį greitį galima išvystyti. Tai reiškia, kad kuo esi labiau pažengęs, tuo labiau rizikuoji. Tiesa, dažniau dėl traumų kreipiasi mažiau patirties turintys slidininkai.
– Kokios yra dažniausios traumos?
– Žiemos pramogos siejasi su griūvimais ant kietų paviršių, todėl dažnai nukenčia riešai, alkūnės, pečiai. Dažnai nukenčia ir kojos: „pertempiamos“ kirkšnys, kelių, čiurnų raiščiai. Taip pat būna galvos sutrenkimų, susidūrimų tarpusavyje. Sunkesniais atvejais pasitaiko ir kaulų lūžių.
– Kokias apsaugos priemones turėtų vaikas dėvėti?
– Jei šnekame apie tokias pramogas, kurios susijusios su greičiu, svarbiausia yra kokybiškas šalmas, taip pat – apsaugos alkūnėms, keliams ir pan. Drabužiai turi būti daugiasluoksniai, kad būtų ne tik šilta, bet ir ne per šilta. Reikalui esant, kelis drabužių sluoksnius galima nusiimti. Be to, reikėtų įvertinti vaiko aktyvumą. Labai palanku, kai žiemos pramogos vyksta arti namų, kai vaikas gali bet kada grįžti, sušilti, išgerti arbatos, persirengti. Kai esi priverstas būti lauke, ar laukia ilga kelionė namo sušalus, tai didina riziką susirgti. Tokiu atveju reikėtų su savimi turėti šilto gėrimo, atsarginių pirštinių, kojinių, kad galima būtų persirengti.
Kalbant apie avalynę, ji turėtų būti vienu dydžiu per didelė, kad galima būtų uždėti kelias kojines ir būtų galimybė judinti pirštus. Jei pirštai suspausti, automatiškai pablogėja kraujotaka ir atsiranda didesnė rizika nušalti. Pirštines geriau rinktis kumštines, kad pirštai nebūtų atskirti, o šildytų vieni kitus. Labai svarbus galvos apdangalas, nes daug šilumos išeina per galvą. Reikia šiltos kepurės, ausys turi būti uždengtos. Jei kalbame apie sportą, susijusį su greičiu, svarbu, kad šalme būtų angos girdėjimui.
– Dažnai tėvai bijo, kad vaikai prisikvėpuos šalto oro...
– Taip, kuo didesnis krūvio intensyvumas, tuo dažnesnis kvėpavimas, todėl reikia mažiau šalčio, kad būtų sukeltas viršutinių kvėpavimo takų peršalimas. O jei fizinis krūvis nėra intensyvus, tinkamai apsirengus ir -10 nėra labai pavojinga. Bet viskas priklauso nuo organizmo atsparumo. Be to, svarbu, kad galūnės, galva ir kaklas būtų apsaugoti nuo šalčio.
– Ar vaikams reikia apsaugos priemonių ant kelių, alkūnių?
– Be abejo. Ant kelių, alkūnių, riešų. Dar labai svarbu – kokybiškas inventorius. Jei kalbame apie slides, būtinai turi būti atitinkamai suveržti apkaustai, nes jei, tarkime, bus batai per stipriai pritvirtinti, didelė rizika, kad slidė neatsikabins ir bus traumuojami raiščiai. Jei bus per silpnai, rizika, kad dideliame greityje slidė gali nukristi. Vaikų aprangoje neturėtų būti metalinių detalių, kad jie nesugalvotų jų palaižyti esant dideliam šalčiui.
– Kokio amžiaus vaikai dažniausiai ateina su traumomis?
– Smulkesnės traumos pasitaiko mažesniems vaikams, kurie turi mažiau patirties ir nelabai dar žino, kas gali atsitikti. O rimtesnės traumos pasitaiko tada, kai yra perdėtas pasitikėjimas savimi. Tai dažniausiai nutinka paaugliams, kurie jau turi pagrindus ir išvystytą raumenyną, mėgsta riziką. Jie šokinėja nuo tramplynų, neįvertina savo sugebėjimų, patirties. Tada būna kaulų lūžiai, raiščių plyšimai ir pan.
– Pats patartumėte vaikams pradėti nuo slidžių ar snieglentės?
– Jei klausiate mano asmeninės nuomonės, siūlyčiau nuo slidžių (pradžioje kuo trumpesnių). Su jomis yra paprasčiau, nes galūnės dirba atskirai, todėl daugiau kontrolės, pasitikėjimo. Dažniausiai vaikai pradeda slidinėti slidėmis, įgauna įgūdžių, supranta, kaip susidoroti su pagreičiu, griuvimu, tada jau pereina ant snieglentės.
– Kuo naudingos vaikams visos šios pramogos?
– Visų pirma, dėl fizinio aktyvumo, kurio šiais laikais labai reikia vaikams. Žiemos sportas yra itin patrauklus, savitas, nors ir turi savo pavojų. Kiekvienam linkėčiau išbandyti ir slides, ir snieglentę, rogutes, pačiūžas. Tik nepamiršti, kad visur reikia sveikos nuovokos, atsargumo ir fizinio pasiruošimo. Iš pradžių reikėtų tenkintis mažesniais greičiais, kuo mažesnio statumo šlaitais. O geriausia visu tuo užsiimti tam skirtose zonose, kurios atitinka saugumo reikalavimus. Jei slidinėsite nežinomoje teritorijoje, visada yra rizika už ko nors užkliūti. Jei kalbėsime apie čiuožinėjimą ant ežero, gali būti kokios nors povandeninės srovės.
– Koks yra optimalus laikas, kiek išbūti su vaiku lauke sportuojant?
– Orientacinis – aktyviai sportuojant 45-60 min, paskui reikėtų daryti pertraukėlę, atsigerti, sušilti. Jei jauti, kad šalta, vaiko rankos ir kojos šaltos, pertrauką daryti nedelsiant. Taisyklė paprasta: geriau trumpiau ir maloniau, nei ilgiau, bet per prievartą.