Savo asmeniškais išgyvenimais su „Delfi Šeima“ dalijasi pusę savo gyvenimo su panikos atakomis kovojanti vilnietė Gintarė Rožėnė.
Šiandien man 41-eri, o tai reiškia, kad pirmoji ir lemtinga panikos ataka įvyko beveik prieš 3 dešimtis metų. Aš taip ir nesužinojau, kas ir kodėl ją lėmė. Mane – tada dar vaiką – tėvai išvežiojo pas visus medikus, ekstrasensus, gydūnus ir būrėjus, kokius tik įmanoma buvo rasti. O šie negalėjo atsakyti, kas man yra ir kodėl. Nežinojo ir kaip gydyti. Mat fiziškai buvau visiškai sveika, tačiau mano panikos priepuoliai nesiliovė, priešingai – jie vis stiprėjo ir dažnėjo.
Man atrodė, kad numirsiu, nes jaučiausi vis blogiau, kaustanti baimė trukdavo ilgiau, o mano veiksmų laisvė tapdavo itin apribota. Nebelankiau mokyklos – psichiatrės, kuri ir diagnozavo man panikos atakas, prašymu man buvo paskirtas namų mokymas. Jis kiek palengvino gyvenimą, o saujomis geriami antidepresantai ir raminamieji – ne. Atrodė, kad niekas negali padėti išgyti nuo šios sekinančios baimės, kol vieną kartą smarkiai nesupykau. Tąkart nutariau, kad – gana, gyvensiu kitaip.
Ir gyvenau – plaukiau pasroviui, bent jau taip man pačiai atrodė, kol mąstymo keitimo mentorius Mindaugas Valickis, kurio patirtimi nutariau pasikliauti, patikino, kad niekas mano gyvenime nevyko atsitiktinai. Įskaitant ir mano pirmąjį panikos priepuolį. Kaip jau minėjau, po jo pasikeitė visas mano gyvenimas ir tik dabar, praėjus 3 dešimtims metų, aš pradedu suprasti, kas ir kodėl tada įvyko. Mudu su mentoriumi individualių sesijų metu išsiaiškinome, kad pirmasis panikos priepuolis buvo didžiulio išgąsčio pasekmė, nulėmusi virtinę kitų įvykių mano gyvenime.
Panikos atakos malšinamos milžiniškais kiekiais vaistų
Remiantis psichodinamine psichoterapija, panikos simptomai gali būti susiję su neįsisąmonintu pykčiu ar kitomis neįsisąmonintomis emocijomis, patirtimis ar vidiniais konfliktais. Ir tik dabar, kai mentorius pradėjo krapštytis mano galvoje bei užvedė ant kelio – prisiminiau, kad pirmoji didžiulė baimė mane ištiko, kai maniau pametusi tėčio žvejybos dėžutę. Tada, prieš 30 metų, joje buvo visas turtas, susijęs su žvejyba, todėl mintis, kad ją praradau, sukėlė didelį siaubą. Tai, kad vėliau dėžutė atsirado, nebebuvo svarbu.
Anot mentoriaus, būtent ši patirtis – didžiulis vidinis išgąstis – ir lėmė po metų ištikusį tikrą, didžiulį panikos priepuolį. Ir čia būtina pabrėžti, kad visa tai, apie ką rašau, vyko prieš 30 metų. O tai reiškia visiškai kitokią mediciną, kitokį – neigiamesnį požiūrį į panikos atakas. Apie psichoterapiją nėra ko net kalbėti – man, 12 metų paauglei, buvo skiriami tokie vaistai ir tokiomis dozėmis, kad šiandien, peržiūrėjusi mamos tuo metu vestus užrašus, šiurpstu. Ir kartu džiaugiuosi, kad mano tėvai buvo be galo supratingi, jautrūs ir manimi tikėjo net tada, kuomet kai kurie gydytojai rėžė tiesmukai – ji apsimetinėja. O man tai girdint, kildavo dar didesnė panika ir baimė numirti. Patikėkite, 12–13 metų vaikui tokia patirtis yra be proto traumuojanti. Aš pati save kaip žmogų buvau nurašiusi, manau, mano tėvai patyliukais galvojo taip pat. O kas jiems beliko?
Aš išskirtinė. Gera ar bloga, tačiau išskirtinė!
Ir tada it stebuklas iš dangaus – kažkurią rudens, o gal žiemos dieną, pasirodžius pirmajam sniegui, manyje, tarytum kažkas apsivertė. Aš nusprendžiau nebebūti bejėgė auka ir ėmiausi veiksmų – tėvų padedama pradėjau po truputį, trumpam išeidinėti į lauką. 5 min. lauke vienai – man buvo nemenkas iššūkis, ir to nepatyrę nė velnio manęs nesupras. Bet aš nesustojau ir plėčiau savo veikimo zoną...
Vis dar mokydamasi namuose nutariau pradėti rašyti straipsnius, nes lietuvių kalba man puikiai sekėsi. Tad būdama 15 metų aš pradėjau rašyti visai neprastus straipsnius, kuriuos pirko tuo metu dar vienas iš dviejų normalių ir skaitomų dienraščių. Kitaip tariant, rašiau ir už tai gaudavau atlygį. Tai jau buvo šis tas – pamenu, kaip už pirmuosius pinigus nusipirkau nuosavą mobilųjį telefoną.
Tada 100 balų išsilaikiau valstybinį lietuvių kalbos egzaminą ir įstojau į neakivaizdines žurnalistikos studijas Vilniaus universitete bei pradėjau dirbti televizijoje. Iki šiol pamenu, kaip stebėjosi aplinkiniai – ta prasme, šita nenormali durnelė, būdama 18-os jau yra pasiekusi daugiau nei kiti mano bendraamžiai! Kaip čia taip?
O štai taip – mano panikos išmokė manęs nebijoti ir mesti sau iššūkius. Naujus, vis sunkesnius ir sunkesnius, aš sužydėjau, pradėjau dirbti ne tik televizijoje, bet ir radijuje bei garsiai kalbėti apie savo panikos atakas. Man tai atrodė svarbu – svarbu pasakyti garsiai, kad mano likimo draugai nėra nenormalūs ar psichiškai nesveiki. Ne, tiesiog jie išgyvena nemalonius ir labai kankinančius panikos priepuolius.
Vidinis vaikas kontroliuoja mūsų gyvenimą?
Ilgainiui išmokau visai efektyviai gyventi su savo baimėmis, jas nuslėpti, užmaskuoti. Į mane žiūrėdamas niekas, išskyrus mano tėtį, negalėjo net nuspėti, kad man panikos priepuolis. Juk ir šuo kariamas pripranta, tai ką – man sunku apsimesti, kad viskas gerai?
Tiesa, tuo metu pradėjau ieškoti atsakymų į klausimą – kodėl? Kodėl man? Kodėl panikos ataka? Kodėl tokio amžiaus? Kodėl vis dar nesibaigia? Kodėl, kodėl, kodėl?.. Bet niekas man negalėjo atsakyti į šiuos klausimus... ir ilgainiui aš nustojau domėtis.
O tada į mano akiratį ir pakliuvo mąstymo keitimo mentorius, išklausiau kelias jo paskaitas. Atrodė, kad tas žmogus dabar, jau praėjus 3 dešimtims metų, kiek kartų dūrė pirštu į skaudamą vietą, tiek pataikydavo. Ilgai galvojusi nutariau su juo susitikti asmeniškai ir pažiūrėti, ar jis peršoks per mano ilgametės patirties itin aukštai iškeltą kartelę.
Taigi – ir peršoko, ir viršijo mano turėtus lūkesčius. Šiandien aš žinau atsakymus į visus kodėl ir dar daugiau – žinau, kad viskas mano gyvenime vyko taip, kaip turėjo vykti, nes veiksmus diktavo mano pačios pasąmonė. Ji atliepė mano jausmus ir potyrius, reagavo į nuoskaudas ir net sukūrė vidinį vaiką.
Kas tai yra? Kodėl mano vidinis vaikas nenorėjo su manimi kalbėtis ir paleisti manęs, o užuot tai daręs, išdidžiai parodė man vidurinįjį pirštą? Apie tai – jau kitame straipsnyje.