Specialistas pažymi, kad nors technologinis progresas mažina įvairių amžiaus grupių fizinį aktyvumą, jis liaudyje populiaraus teiginio, kad šiais laikais žmonės silpnesni, būtų linkęs vengti: „Kai kurie tyrimai rodo, kad, pavyzdžiui, naujojo tūkstantmečio kartos žmonės pasižymi silpnesne plaštakos suspaudimo jėga, kaulų tankis, plaučių tūris taip pat statistiškai atsilieka. Bet daryti prielaidas, kad dabartinė žmonių karta yra silpnesnė, negalima. Vertinant, pavyzdžiui, sportininkus, daugeliu rodikliu jie yra kur kas pranašesni nei buvo prieš 50 ar 100 metų. Ir ne tik dėl technologinio progreso, bet, pavyzdžiui, mitybos, treniravimo ypatumų. Taigi, apie dabartinę fizinę žmonių būklę atsakyti, matyt, galima taip: žmonės nėra silpnesni, jei tokiais tapti nenori“, – aiškina specialistas.
Paklaustas apie antsvorio ir nutukimo situaciją šalyje, Artūras Sujeta teigia ją vertinantis vidutiniškai blogai. Nenuostabu, kad tokios situacijos priežastimis specialistas įvardija nemaistingo maisto prieinamumą, sako, kad didžiausia vaidmenį paprastai sužaidžia būtent mityba, o ne judėjimo stoka. Tačiau šalia jų išskiria ir psichologines problemas bei edukacijos stoką. Anot jo, tendencija tarp jaunų žmonių bei vaikų yra kiek prastėjanti, tačiau nėra išskirtinė, lyginant su kitomis išsivysčiusiomis pasaulio šalimis. Vis tik, pažymi specialistas, nerimą kelia situacijos sprendimo būdai Lietuvoje.
Biomedicinos mokslų daktaras teigia, kad būtent mokykla prie problemos spendimo galėtų prisidėti svariai, ir čia išskiria ne tik papildomas fizinio ugdymo, bet ir fizinės edukacijos pamokas. „Mano laikais kūno kultūros mokytojas tiesiog numesdavo kamuolį ir sakydavo eiti pažaisti tiems, kas nori, todėl svarbu atsirinkti ir profesionalų, motyvuotą fizinio lavinimo mokytoją. Be to, svarbu suplanuoti fizinio lavinimo pamokas patogiu laiku, o ne padaryti jas antra pamoka, kai mokykloje nėra adekvačių dušų, šilto vandens ir galimybės nusiprausti po sporto“ , – į sąlygas mokyklose atkreipia dėmesį A. Sujeta.
Pašnekovas stebisi, kad fizinio lavinimo pamokose vis dar vadovaujamės pasenusiu vaikų vertinimo bei programų modeliu. „Mano manymu, būtų daug normaliau pažymiu vertinti ne fizinius pasiekimus, bet progresą, kuris, aišku, yra individualus, – teigia jis. – Vaikų galimybės niekada nebuvo ir nebus vienodos, ir labai gaila, kad dabartinė švietimo bei sporto sistema naudoja tas pačias priemones, kurios neveikia. Negalime paimti merginos, kuri nėra sportininkė, ir jos bendraklasės, kuri laisvalaikiu treniruojasi tinklinį, ir joms pritaikyti vieną matavimo principą, pagal kurį pirmoji gaus prastesnį pažymį. Iš to pirmiausia bus minusas psichinei sveikatai, nes jaunas žmogus praras motyvaciją besijausdamas prastesniu. Tai tiesiog nebus naudinga. Tačiau jeigu vertinamas bus progresas, jei bus galima pamatuoti, kad jos rodikliai per laiką pagerėjo, toks vertinimas bus ir objektyvesnis, ir labiau motyvuojantis. Vieni vaikai yra gabūs ištvermės sporto šakoms, kiti – jėgos, treti yra lankstesni ir taip toliau. Todėl vertinti vaikus pagal kažkokį standartizuotą pratimą tiesiog kvaila. Labai lengva kokiam nors profesoriui pasakyti, kad vaikų aktyvumas mažėja, bet mes turime prisiimti atsakomybę, nes taikome tas pačias pasenusias priemones, kurios neveikia, ir net žinodami, kad neveikia, nieko nekeičiame. Tarkime, Švietimo ir sporto ministerija mokykloms teikia beprasmiškas rekomendacijas, kurios yra tiesiog neįgyvendinamos.“
A. Sujeta pastebi, kad mokykloje vaikai gali patirti patyčias dėl savo kūno ypatybių ir kad tai neretai vyksta ne tik mokinių, bet ir mokytojų iniciatyva. Specialistas aiškina, kad tokie pastebėjimai apie kūną neatneša jokių teigiamų padarinių ir yra paprasčiausiai neetiški. Anot jo, apie sveikatos problemas, kurias sukelia antsvoris, būtina edukuoti ir nevalia antsvorio pristatyti kaip sveiko, tačiau patyčios sukelia atvirkščią rezultatą ir vaikai gali pradėti gėdytis daugiau judėti.
Specialistas atkreipia dėmesį, kad nors vaikų tėvai save pristato kaip sveikesnę, daugiau judančią kartą, šioje temoje patys taip pat dažnai stokoja žinių ir susidomėjimo, todėl nieko keisto, kad ir vaikai neturi motyvacijos bei noro judėti, sveikiau gyventi. Anot jo, aktyvumo į vaiko gyvenimą galima įvesti ir jam suprantamomis, patraukliomis formomis: „Net patys žaidimai, naudojant „Xbox“ su specialiais pulteliais, gali būti aktyvūs“, – dalijasi vyras ir skatina ieškoti vaikams malonesnių judėjimo formų.
Žmonės daugiau nei šimtą metų žino, kad rūkyti yra blogai. Ar, manote, vaikai nėra girdėję, kad valgyti obuolius – sveika? Bazinės žinios apie tai, kas gerai ir blogai, žmonėms nėra naujiena. Tačiau jei pasakytume, kad obuoliuose yra kvercetino, kuris gali atitolinti senatvę, tai jau užkabintų. Tas pats su fiziniu krūviu: jis gali apsaugoti nuo labai daug lėtinių ligų. Sutinku, lėtinės ligos nėra pats aktualiausias dalykas vaikams, tačiau mes turėtume sugalvoti, kas sudomins konkrečią auditoriją.
Kai vedu paskaitas vaikams, dažniausiai fizinį krūvį sieju su intelektu. Bet ne sportu, ne bėgiojimu ratais aplink stadioną, o fiziniu aktyvumas, kuris padeda vystytis mūsų galvos smegenims, kuris padeda išsivystyti mūsų vertybinei sistemai, pavyzdžiui, ambicijai, moralei, tikslo siekimui. Tokios patrauklios priemonės dažnai nieko nekainuoja, bet gali motyvuoti ir padėti daugybei jaunų žmonių suvokti, kad judėjimas nėra prievolė ar kančia, o priemonė pasiekti savo tikslams“, – idėjomis dalijasi A. Sujeta.