„Mergaitėms stiprią įtaką gali daryti mamos elgesys, tai, kaip ji kalba apie savo kūną. Jei mama nuolat laikosi dietos ir stengiasi numesti svorio, to gali panorėti ir visa tai stebinčios jos dukros. Lygiai taip pat su berniukais – jie nori būti raumeningi, nes tokį siekį mato stebėdami savo tėvo elgesį“, – Valgymo sutrikimų centro organizuotoje paskaitoje „Kūno vaizdas ir fizinis aktyvumas sergant valgymo sutrikimu“ kalbėjo centro kineziterapeutė Dovilė Stankutė.
Rinkite žodžius prie mažų vaikų
Mūsų požiūris į savo kūną, anot specialistės, formuojasi jau nuo ankstyvos vaikystės. Iš pradžių vaikas skirtingas savo kūno dalis suvokia kaip objektą, tuomet pradeda atskirti, kur yra jo kūno dalis, o kur – kitų žmonių, vėlesniame amžiuje tas kūno dalis ir jų formas pradeda lyginti, o dar vėliau, jau pridedant kultūrinį ir socialinį kontekstą, ima vertinti – ką reiškia turėti vienokią ar kitokią kūno dalį.
Kineziterapeutė pateikė konkretų pavyzdį: 1–2 metų vaikas pradeda baksnoti savo ir kitų nosis; 2–3 metų, kai vystosi jo kalba, jau įvardija nosį kaip savo ir kito; 3 metų vaikas ima pastebėti formų, spalvų ir kitus skirtumus; o 3–4 m. vaikas pamato esamų skirtumų reikšmę.
„Todėl labai svarbu stebėti, kaip mes kalbame apie kūną prie mažo vaiko, juk jau 3–4 metų vaikui galime suformuoti stereotipą, tam tikrą mąstymą, pavyzdžiui, kad mažiau sverti yra geriau arba būti raumeningu yra labai gerai, o kitoks kūnas gali reikšti nesėkmę“, – aiškino D. Stankutė.
Kada sunerimti
Jei apie savo kūną žmogus galvoja neigiamai, t.y. turi iškreiptą vaizdą, yra didelė rizika susirgti valgymo sutrikimais. Toks žmogus paprastai jaučia neapykantą savo kūnui, siekia kontroliuoti svorį, o kartais ima žalotis.
„Svarbu suprasti, kad kartais jausti nepasitenkinimą savo kūnu ar išvaizda yra visiškai normalu, tačiau jei tai jau užima didžiąją laiko dalį ir nuolat vargina mintys apie tai, kaip žmogus atrodo, kiek sveria, nuolatinės mintys apie maistą – ką valgyti, ko nevalgyti, kiek sportuoti, kad sudegintų kalorijas, ir pan., jau yra ženklas, kad verta sunerimti“, – atkreipė dėmesį D. Stankutė.
Kūno vaizdą galima keisti, tačiau tai yra procesas, trunkantis ilgą laiką. Specialistės teigimu, nuo pat ankstyvųjų metų mes esame mokomi taip, kad mums mūsų kūnas nepatiktų. Daug įtakos tam padarė dietų industrija. O norint iš naujo išmokti vertinti savo kūną reikia nuolatinių ir kasdienių pastangų. Po truputį negatyvų požiūrį, kai vertindami vis kritikuojame, atmetame savo kūno poreikius ir atsisakome juos patenkinti, pakeisime į neutralų mąstymą – susitaikysime, kad kūnas nebūtinai turi būti tobulas, kad yra tam tikri fiziologiniai dalykai ir pan. Ir pagaliau, kai išsilaisvinsime iš tų nesveikų įsitikinimų ir imsime apie savo kūną mąstyti pozityviai, suprasime, ką mūsų kūnas gali ir ką galime mes dėl jo galime padaryti.
Kasdienės rekomendacijos
D. Stankutė primena, kad tėvai turi didelę įtaką vaiko kūno vaizdo formavimuisi. Todėl norint, kad kūno samprata būtų sveikesnė, turime jau nuo mažų dienų vaikus mokyti, kad visi kūnai yra vertingi, nepriklausomai nuo dydžio, kad su kiekvienu reikia elgtis pagarbiai, nepriklausomai nuo išvaizdos.
„Jei tėvams atrodo, kad lieknesnis žmogus yra kažkuo geresnis ar sėkmingesnis, pats metas jiems patiems pakeisti požiūrį, nes jis nėra teisingas ir nepadeda jaustis geriau gyvenime“, – sakė specialistė.
Kodėl to vaikus reikėtų mokyti? Kai apie kito žmogaus kūną kalbame pagarbiai, formuojame paties vaiko kūno ir išvaizdos priėmimą. Pastebėta, kad tai padeda vaikui jaustis saugiau, ypač paauglystėje, besikeičiant jo kūnui. Tuo metu jam ypač reikia ramios aplinkos, kad jis galėtų jaustis saugiai ir užtikrintai, kad tai, kas vyksta su jo kūnu, yra normalu.
Specialistė pateikė keletą rekomendacijų, kurių vertėtų laikytis kiekvienam tėvui:
- stebėkite, kaip kalbate apie savo paties, savo vaiko ir kitų žmonių kūną, išvaizdą, svorį. Atsisakykite tokių komentarų, kaip „įtrauk pilvą“ arba „kodėl toks atsikišęs pilvas?“ ir pan. Susilaikykite nuo kitų žmonių išvaizdos aptarimo, nekalbėkite apie jų svorį ir apimtis, nes tai niekaip nesusiję su to žmogaus verte. Pavyzdžiui, kartu stebėdami kokio nors atlikėjo koncertą, galite pasakyti, kad jums atrodo, jog jo dainavime per mažai ekspresijos, bet šiukštu nekritikuokite jo svorio.
- Taip pat rekomenduojama neskirstyti maisto į blogą–gerą, švarų–nešvarų ir pan. Kuo labiau sureikšminsite, kad maistas gali būti blogas arba geras, tuo labiau paskatinsite „dietinį“ mąstymą, vaikas apie kūną ims galvoti kaip apie negerą, tuomet galbūt ne visada patenkins fiziologinius kūno pokyčius, ir ratas užsisuks.
- Kalbėdami su vaiku raskite temų, kuriose nedominuotų nei kūnas, nei išvaizda ar svoris. Gali būti, kad po šių dalykų akcentavimu slepiasi jausmai. Pavyzdžiui, tiek vaikas, tiek suaugęs gali pasakyti „jaučiuosi toks storas“, o iš tiesų jis tiesiog jaučiasi vienišas, piktas arba liūdnas. Kuo geriau išmoksime atpažinti ir įvardyti, kaip mes jaučiamės, tuo mažiau savo jausmus perkelsime į išvaizdą, svorį.
- Žiūrėdami į veidrodį, ypač, jei jus tuo metu stebi vaikas, garsiai nekomentuokite ir nesakykite, kad esate nepatenkintas savo išvaizda. Vaikas viską girdi ir ima pavyzdį. Be to, taip darydami nepadedate ir sau. Apskritai patariama prie veidrodžio praleisti kuo mažiau laiko.
- Įsitraukite į smagias veiklas su vaikais – žiūrėkite filmus, traukite į žygius. Parodykite vaikams, kiek daug smagaus galima daryti negalvojant apie savo išvaizdą. Tokiu būdu kursite ir šiltus tarpusavio santykius, o tai padės stiprinti vaiko savivertę.
- Atsisakykite namuose svarstyklių. Kai jos yra, kyla noras pasisverti, o pradėjus tai daryti itin dažnai, nuo to gali imti priklausyti ir nuotaika, be to, labai sunku atsisakyti nuolatinio savo kūno kritikavimo.
- Rinkitės tinkamo dydžio ir patogius drabužius, skatinkite tai daryti ir savo vaikus. Nesirenkite nei per mažais, nei per dideliais drabužiais, kad niekas nevaržytų ir nekeltų diskomforto. Kalbėkitės su vaikais apie tai, kad tam tikras dydis jokiu būdu neapibrėžia žmogaus vertės, kad skirtingų prekės ženklų dydžiai gali skirtis, o jei kyla abejonių, tiesiog nukirpkite etiketes. Reikėtų rinktis rūbą pagal kūną, o ne kūną pritaikyti rūbui.