Daktarė Kathryn Mannix, knygos „Nepamirštant pabaigos“ autorė papasakojo BBC apie tai, kas vyksta, kai žmogaus gyvybė ramiai užgęsta.
Medikė teigė: „Mano nuomone, mirti – ne taip jau baisu, kaip dažnai manoma.“
Pasak K. Mannix, neretai netariamas net pats žodis iš „M“ raidės – dažnai sakoma ne „žmogus mirė“, o „paliko šį pasaulį“ ar pan.
Anot medikės, nebeliko pokalbių apie mirtį, net paliatyviosios slaugos įstaigose slaugytojai neretai nežino, kaip nupasakoti artimiesiems situaciją. O neparenkant tinkamų žodžių, artimieji gali nė nesuprasti, kad jų mylimas žmogus greitai mirs.
K. Mannix teigė: „Praradome išmintį kalbėti apie įprastą žmogaus mirtį, metas pradėti kalbėti apie mirtį, susigrąžinti tą išmintį.“
Medikė aiškina: „Mirtis, kaip ir gimimas, yra natūralus procesas. Žmonės palaipsniui pavargsta, susidėvi jų kūnai. Laikui bėgant žmonės vis daugiau miega, vis mažiau laiko būna pabudę. Kartais miegantįjį kas nors aplanko arba užsuka slaugytojai, štai tada pamatome pokyčius – iš tiesų žmogus ne šiaip miega, o laikinai praranda sąmonę. Vėliau pabudę jie pasakoja, kad gerai išsimiegojo, taigi žinoma – ši koma nėra bauginanti. Paprasčiausiai tokių sąmonės praradimų dažniausiai nepastebime.
Esame girdėję apie priešmirtinį gargimą. Šie žodžiai skamba baugiai, šiurpiai, baiminamasi, kad mylimas mirštantis žmogus kenčia.
K. Mannix aiškina, kas yra priešmirtinis gargimas, kas jį sukelia ir kodėl nereikia to bijoti. Pasak jos, žmogus būna atsipalaidavęs, net neatsikrenkščia, todėl gerklėje susikaupia daugiau seilių, gleivių, kurios ir sukelią gargimą.
„Žmonės vadina priešmirtinį gargimą šiurpiu dalyku, bet man tai rodo, kad pacientas yra visiškai atsipalaidavęs, be sąmonės, todėl nė nejaučia seilių, orui įeinant ir išeinant iš plaučių“, – teigė ji.
„Pačioje gyvenimo pabaigoje, baigiantis gyvybinėms jėgoms, žmogus kvėpuoja paviršutiniškai, o galiausiai paskutinį kartą iškvepia ir daugiau nebeįkvepia. Kartais žmogus numiršta taip tyliai ir ramiai, kad šalia esantys artimieji to net nepastebi“, – pasakoja K. Mannix.
Ji teigė: „Natūrali žmogaus mirtis – lėtas, ramus procesas. Tai, ką pastebime, kam galime pasiruošti, suvokti. Mes turėtume guosti vieni kitus, bet kadangi pasidarė nemandagu kalbėti apie mirtį, tai tapo didžiausia paslaptimi medicinoje.“