Nors paralelė su meteoritu ir dinozaurais gali skambėti bauginančiai, siūlau DI pokyčius švietime vertinti ne kaip katastrofą, o kaip sistemos perkrovimą gerąja prasme. DI gali tapti katalizatoriumi ir paskubinti pokyčius, apie kuriuos daug metų kalbame, bet taip ir nesiryžtame įgyvendinti. Kokie jie? Ugdymo perorientavimas nuo žinių atkartojimo į kritinį mąstymą ir su tuo susijusius vertinimo ir egzaminavimo sistemos peržiūrėjimu.
Aukso amžius individualizavimui
Kalbant apie laukiamus pokyčius negalima nepaminėti, kad DI išsprendžia vieną sudėtingiausių švietimo problemų – individualizavimą. Jei mokaisi kalbų, matematikos, fizikos ar bet kokio kito dalyko DI pagrindu sukurtoje platformoje, pagal tai, kaip atlieki užduotis, DI algoritmai gali nustatyti tavo gebėjimus ir parinkti atitinkamo sudėtingumo užduotis. Kai užduotis pavyksta išspręsti, jos pasunkinamos, jei kartojasi sisteminės klaidų, užduotis pateikiam vis iš skirtingos perspektyvos.
Individualizavimas vyksta ir per suteikiamą grįžtamąjį ryšį, kuris DI paverčia ir savotišku mokymosi konsultantu ar patarėju. Mokinys pats ne visuomet gali suprasti, kodėl jam parenkamos vienos ar kitos užduotys, o DI pateikiami paaiškinimai ir ataskaitos, kas pavyko, o kas nelabai, aiškiai parodo, kur kyla sunkumų, o kur galima pereiti į sudėtingesnį lygį. Jokiam mokytojui nepavyktų taip individualizuoti užduotis ir nuolatos rengti analizes dėl paprasčiausio laiko ir resursų stokos, o DI su tuo susidoroja per kelias sekundes.
Ugdymo individualizavimas taip pat reiškia, kad vis daugiau ugdymo gali persikelti į virtualią aplinką ir vykti iš namų ar bet kurios vietos, nebūtinai klasės. Toks mokymosi perkėlimas į virtualią erdvę ar net virtualių mokyklų atsiradimas, jei tik teisinė bazė leis joms veikti formaliajame ugdyme, yra grėsmė tradicinėms mokykloms, bet tuo pačiu metu ir nepaprastai didelės galimybės.
Galvosūkis dėl namų darbų
Kalbant apie grėsmes, turime suprasti, kad namų darbų, tokie, kokie jie yra mokykloje dabar, neturės likti. Priežastis paprasta – kad ir ką beužduosi, išspręsti matematikos uždavinį, parašyti ese, projektą, mokinys užduotį perduos DI. Darbas bus atliktas per keliolika sekundžių, o mokytojas neturės jokių įrankių autorystei nustatyti. Vadinasi, mokytojai turės formuluoti tokias užduotis, kurių negalės atlikti DI robotas, arba DI indėlis bus nedidelis ir galės būti laikomas mokymosi dalimi. Pavyzdžiui, DI neturi informacijos apie unikalius dalykus, tad užduotis gali būti apskaičiuoti, kiek reikės dažų jūsų kambariui perdažyti. Tam reikės, kad pats mokinys išsimatuotų savo kambario sienas ir didžiąją dalį darbo atliktų pats.
Užduotys, kur reikės parodyti tik tam tikros informacijos žinojimą, nebetenka prasmės, nors iki šiol visa švietimo sistema ir buvo skirta mokyti to, ką galės atlikti mašinos: skaičiuoti, rašyti be klaidų, prisiminti daug informacijos ir ją atkartoti, parašyti testą. Deja, ši mokymosi dalis iš esmės yra bevertė, nes jau dabar žmogus gali daug ką sužinoti internete, o mašina skaičiavimus atliks daug greičiau. Bet ieškoti problemai sprendimų kūrybiškai, unikaliai, nestandartiškai į ją pasižiūrėti, atlikti pirminius tyrimus ir tik tuomet pateikti užduoti DI atlikti skaičiavimus – toks galėtų būti žmogaus ir DI partnerystės modelis.
Taigi namų darbai ir savarankiškos užduotys turės keistis iš esmės, todėl mokytojui iškyla milžiniškas iššūkis – kaip suformuluoti tokias užduotis, kur vertingiausią dalį – sprendimų paiešką – atliktų mokinys, o DI tektų techninė dalis: suskaičiuoti, užrašyti ir pan.
Konkuruoti su DI negalime, bet tapti partneriais – taip
Kad žmogus būtų stiprus partneris DI, jis turės gebėti kūrybiškai mąstyti, struktūruoti, analizuoti problemas ir matyti unikalų jų sprendimą. Tai – aukšto išsilavinimo ir intelekto darbuotojai.
Pažangūs edukatoriai jau dabar bando reformuoti ugdymą – informacijos įsisavinimą pakeisti į mąstymo ugdymą. Tai nėra lengva padaryti, kol visa vertinimo sistema orientuota į tai, kiek informacijos gali atkartoti mokinys. Susidaro uždaras ratas, kurio nepralaužus, situacija nepasikeis.
Pavienių iniciatyvų neužtenka, reikia sisteminio pokyčio – galima organizuoti ugdymą kitais principais, taikyti pažangius metodus, bet vis tiek teks susidurti su nacionaliniais standartais, kurių vienas svarbiausių uždavinių yra patikrinti mokinio žinias, t.y., ar jis geba atkartoti informacija. Tai iš principo yra bandymas konkuruoti su DI. Vertinimo sistemos pokytis – prioritetas numeris vienas. Kol vertinimas orientuotas į žinių atkartojimą, pokyčių nebus. Dabartinė egzaminavimo sistema, standartizuotų testų stiprinimas neduoda jokios vertės, o tik stabdo švietimo progresą.
Tačiau yra, kas eina ir kitu keliu. Pavyzdžiu, suomiai su savo vienu kuriamu įrankiu bando įvertinti žmogaus gebėjimus – ne įsimenamos informacijos kiekį, bet kaip jis sugeba kūrybiškai, kritiškai mąstyti, spręsti unikaliais užduotis, dirbti komandoje, ieškoti informacijos, ją sisteminti.
Jeigu išmoksime matuoti šiuos gebėjimus ir juos kryptingai ugdyti, tikėtina, kad išugdysime žmones, kuriems nereikės konkuruoti su DI – jie galės būti partneriais. Žmogus bus pranašesnis savo abstrakčiu mąstymu, originaliu požiūriu į situaciją, sprendimo pritaikymui čia ir dabar, o DI tai pavers apskaičiuotais sprendiniais. Tą galime stebėti jau dabar – kai operacijas vis dažniau atlieka robotai, bet jos neįmanomos be partnerio – aukštos kvalifikacijos chirurgo.
Suomių kuriamas įrankis yra naujiena ir mokyklose atsiras nuo rugsėjo mėn. Baltijos šalyse jis bus diegiamas mokyklose Estijoje, o Lietuvoje – šį įrankį pirmieji išbandysime mes.