Taigi šįkart pokalbis ne apie maistą – prasidėjusių naujų mokslo metų proga garsi dietistė su Delfi Šeima sutiko pasidalinti savo patirtimi, kaip įskiepyti vaikams meilę mokslams.
V. Kurpienė augina du vaikus – 5 klasę šiais metais pradėjusiam sūnui ką tik suėjo 10 metų, aštuntokei dukrai – 14 metų. „Kaip ir daugelis kitų vaikų, dabar jie labai renkasi, kas jiems patinka, ir tam skiria daugiau dėmesio. Pavyzdžiui, dešimtmetis mano sūnus savarankiškai, su programėle, mokosi japonų kalbos. Mat jis lankė aikido, o ten skaičiuojama japoniškai, todėl jam pasidarė įdomu. Aš visada vaikus skatinu ne svajoti, o daryti viską, ką jie labai mėgsta, kuo domisi“, – paklausta, kur gali slypėti puikių rezultatų paslaptis, pirmiausia išskiria garsi dietistė.
Po darželio – iškart į antrą klasę
V. Kurpienė pasakoja, kad sūnų iškart leisti į antrą klasę visų pirma pastūmėjo patirtis su vyresniąja dukra: „Kai išleidom dukrą į mokyklą, ji jau labai daug mokėjo, ir viskas baigėsi tuo, kad pirmą klasę pabaigė mokėdama mažiau, negu į ją atėjusi. Kol jos bendraklasiai dar tik pažindinosi su raidėmis ir mokėsi, kiek bus sudėjus 2 plius 2, ji jau puikiai skaitė sudėtingesnes knygas ir puikiai skaičiavo trečios klasės lygio uždavinius. Taigi su sūnumi mes jau nebenorėjome padaryti tokios pačios klaidos.“
O prie pirmokų lygio tuo metu darželinuką labai pastūmėjo… karantino įkalinimas namuose. Uždarius visas ugdymo įstaigas namuose priverstinai įstrigo ir visa Kurpių šeima. „Visi namuose – dukra mokėsi nuotoliu, mes su vyru dirbdavome visą darbo dieną su kaupu, tai įsivaizduojate, kaip teko gyventi. Na, o sūnaus darželis jam nuotoliu skirdavo vos pusę valandos per savaitę, atsiųsdavo tokias užduotėles, kaip kad „pakalbėkite su vaiku apie tėvynę“ ir pan., – prisimena V. Kurpienė. – Vaikų ugdymui aš visada skyriau daug dėmesio, o kadangi man tokios užduotys nebuvo labai lengvos, paprašiau, kad atsiųstų ir metodinę medžiagą.“
Gavusi ją moteris suskirstė į penkias sritis, parinkusi dar pridėjo papildomų pratybų ir pradėjo sūnų mokyti skaityti. „Susidėliojome griežtą dienotvarkę – pavalgęs pusryčius sūnus valandą atsisėdęs šalia mano darbo stalo darydavo pratybas. Buvo labai aišku, kiek ir ko jis turi padaryti ir kiek paskaityti. Ir tik tada jis galėdavo gauti telefoną ar pažiūrėti televizorių. Kol nepadaro – tol negali, tokia paskata vietoj saldainių“, – šypsodamasi pasakoja dietistė.
Moteris sako neturėjusi tikslo, kad sūnus mokyklą pradėtų lankyti nuo antros klasės, tačiau sistemingas darbas namuose davė puikių rezultatų. Pašnekovė akcentuoja, kad tam neprireikė išskirtinai didžiulių pastangų – sūnus mokydavosi nuo pusvalandžio iki valandos per dieną. „Čia norėčiau pažymėti du dalykus – tai motyvacija, nes po užduočių jis iškart gaudavo ko norėdavo, o kitas dalykas – pats užduočių atlikimas. Aš stebėdavau jį – jei pradeda nuobodžiauti, suprantu, kad jam per lengva, tad iškart imdavome vos vos sunkesnes užduotis. Tuo metu knygynuose tikriausiai išpirkau pusę pratybų, nes stengdavausi jam duoti kuo įvairesnių užduočių“, – prisimena V. Kurpienė.
Galiausiai iškilus klausimui, ar nuo rudens sūnus eis į priešmokyklinę grupę, ar jau į pirmą klasę, šeima nutarė išsiaiškinti, ką tiksliai turi gebėti į mokyklą susiruošęs vaikas. Berniuko gabumus testavo logopedė, psichologė, pradinių klasių mokytoja, vardija V. Kurpienė ir prideda, kad labai svarbi ir emocinė vaiko branda. Gavusi specialistų atsakymus šeima ir apsisprendė, kad sūnui geriausia bus, jei mokyklą pradės iškart nuo antros klasės.
Pirmoje klasėje mato didelę spragą
V. Kurpienės įsitikinimu, didžiulė problema, kai į pirmą klasę sueina skirtingų gabumų vaikai. „Manyčiau, kad vaikai pradinėse klasėse turėtų būti suskirstyti pagal tai, ką jie geba. Nes kas gi dabar atsitinka? Tas, kuris dar nemoka skaityti, jaučiasi blogai, nes kiti vaikai jau moka. O tas, kuris moka, irgi jaučiasi blogai, nes turi su kitais mokytis nuo ABC“, – kviečia pasvarstyti ji.
Pašnekovė sako suprantanti ir mokytojus, juk kai klasėje daugiau nei 20 skirtingų gabumų vaikų, natūralu, kad negali persiplėšti. Deja, atsitinka taip, kad mokytojas būna priverstas orientuotis į vidurkį, apgailestauja ji: „Tai reiškia, kad tiems, kurie atsiduria žemiau vidurkio, pasidaro per sunku. O tiems, kurie moka labai gerai, būna per lengva, nes jie negauna jokio iššūkio. Geriausiai viskas pritaikyta tiems, kurie lieka per vidurį, po jų skiriamas dėmesys tiems, kurie atsilieka, o į tuos, kuriems labai gerai sekasi, dėmesio kreipia labai mažai mokyklų.“
V. Kurpienė įsitikinusi, kad pirmosios klasės vaikams itin svarbios, nes tuomet jie susidėlioja mokymosi procesą ir nuo to daug kas priklauso vėlesnėse klasėse. Taip pat jai atrodo, kad dėl to labai svarbu ir mokytoją parinkti pagal vaiką – jautresniam vaikui labiau tiks švelnesnė mokytoja, o mėgstančiam discipliną – griežtesnė.
Mokytis turi būti įdomu
V. Kurpienė patikina, kad vaikų namų darbų netikrina, sako, kad tai yra pačių vaikų atsakomybė. Tačiau palaiko kontaktą su mokytojais, ir jei kyla kokių nors iššūkių, kalbasi ir kartu sprendžia, kokios gali būti to priežastys.
„Labai svarbu, kad būtų tandemas, nes kai mokytojai bendradarbiauja kartu su tėvais, viską padaryti kur kas paprasčiau. Reikia kalbėtis ir kartu ieškoti išeičių, kurios tiktų visiems, – kalba pašnekovė ir priduria: – Labai svarbu atskirti, kur yra vaiko atsakomybė, kur – tėvų, o kur – mokytojo.“
Dviejų vaikų mama laikosi nuostatos, kad dažniausiai vaikai mokytis vengia dėl to, kad jiems per sunku, per lengva arba nepatinka mokytojas. Tą V. Kurpienė pagrindžia ir asmenine patirtimi: „Mano dukra jau antroje klasėje puikiai kalbėjo angliškai, tuo metu valstybinėje mokykloje visi antrokai anglų kalbos buvo tik pradėję mokytis. Po kurio laiko pastebėjau, kad tam tikromis dienomis mano vaikas pradėjo „sirgti“, supratau, kad kažkas ne taip. Atsiverčiau pamokų tvarkaraštį ir pamačiau, kad dukra tariamai sunegaluoja prieš anglų kalbos pamokas. Pasidomėjau – pasirodo, vyksta konfliktai, nes jai pamokose nuobodu. Taigi nuėjau pas mokytoją ir kartu suradome sprendimą. Testai parodė, kad būdama antrokė dukra anglų kalbą mokėjo šeštokų lygiu, tačiau kadangi mokyklose programos neadaptuojamos pagal mokinių gebėjimus, ji turėdavo sėdėti klasėje su bendramoksliais, kurių lygis ketveriais metais žemesnis. Taigi užsakėme jai žurnalų, kad turėtų ką veikti per pamokas, na o atsiskaitomuosius darbus atlikdavo kartu su bendraklasiais.“
Šiemet V. Kurpienė labiausiai norėtų pažadinti sūnaus meilę knygoms. Nors pradinę mokyklą pavasarį baigęs berniukas skaito ir nemažai, tačiau dėl to dažnai tenka pasiderėti. Pašnekovė sako, kad gali versti vaiką daugiau skaityti, bet vargu ar nuo to gims meilė knygoms. Taigi ji pradėjo ieškoti priežasčių, kodėl sūnus vengia skaitymo, ir su specialistais rado priežastis – pasirodo, tam patikrinti yra ne vienas testas.
„O priežastys gali būti labai skirtingos kiekvienam vaikui. Čia tas pats kaip su maistu. Manęs daug kas klausia, ką suvalgyti vietoj saldainio, kad nebesinorėtų saldaus. Bet yra gal 22 priežastys, dėl ko žmogus jaučia saldumynų poreikį, tas priežastis atmetimo būdu galima eliminuoti ir tada ta pasekmė dingsta. Lygiai tas pats ir su mokslais“, – lygina ji.
Ragina išbandyti skirtingas sritis
Dar vienas svarbus aspektas, kurį praktikuoja vaikų ugdymu besirūpinanti V. Kurpienė, tas, kad, kitaip nei dauguma, ji stiprina stipriąsias atžalų puses, tuo metu silpnąsias stengiasi stiprinti tiek, kad tai netrukdytų jiems ateityje siekti savo tikslų.
Kiekvienas esame skirtingas, pabrėžia ji, – juk vienas gabus muzikai, kitas dailei, trečias matematikai ar dar kažkam. Pašnekovės įsitikinimu, svarbiausia rasti dalyką, kur vaikas jaustųsi gabus, ir palaikyti jį. „Dėl to mes savo vaikams leidome išbandyti labai daug būrelių. Jei vaikas sako, kad užaugęs nori kažkuo būti, tada randam būrelį į tą pusę. Aš visada sakau – nelauk, kol tau bus 18 metų, jau dabar gali ruoštis ir pasibandyti, ar tau tai apskritai patinka. Juk mes dažnai įsivaizduojame, kad kažko labai norime, o kai gauname, suprantame, kad gal ne taip ir norėjome“, – patirtimi dalijasi ji.
Taip pat, anot jos, labai svarbu įsiklausyti į vaikų norus, nors kartais tėvams tai padaryti ir nelengva, pavyzdžiui, kai vaikui kas nors labai gerai sekasi, tačiau jis nenori tuo užsiimti. „Tarkim, mano dukra labai gabi muzikoje ir plaukime, bet ji nenori užsiimti nei tuo, nei tuo, – kalba V. Kurpienė. – Į baseiną dukrą pradėjau vesti nuo gimimo, darželyje ji jau puikiai plaukė visais stiliais, tad kai ji nusprendė baseiną mesti, man tikrai reikėjo pakvėpuoti (juokiasi). Bet paskui galvoju: ar aš noriu, kad ji būtų plaukikė? Ne. Taigi labai svarbu atskirti, kur yra mano noras ir kur yra vaiko noras, bei suprasti, ko iš tikrųjų mes norime tuo pasiekti.“