Mokytojai pastebi, kad vaikų susikaupimo laikas pasiekė neregėtas žemumas: tėvams būtina suklusti

Pastaraisiais metais vis didėja vaikų susikaupimo ir koncentracijos išlaikymo problema, o tai, kad vaikai geba išbūti susikaupę trumpiau nei bet kada anksčiau, patvirtina ir įvairūs tyrimai. Ypač dideliu iššūkiu ši problema tampa mokyklose, kuriose mokytojams tenka imtis iki šiol nenaudotų priemonių mokinių dėmesiui išlaikyti. Kaip turime mokyti šiuolaikinius vaikus, kad išlaikytume jų dėmesį, bei ką būtina žinoti tėvams, kad problema ilgainiui negilėtų? Apie tai, ar įmanoma sutramdyti augančią vaikų išsiblaškymo problemą, kalbame su švietimo ekspertais.

Vis daugiau vaikų yra išsiblaškę: prie to tenka prisitaikyti

„AMES Education“ vadovė Eglė Kesylienė atkreipia dėmesį į žmogaus smegenis tyrinėjančių mokslininkų išvadas, kad dėmesio koncentracija yra būtina sėkmingam pažintinių gebėjimų vystymui ir vaiko raidai. Remiantis jų tyrimais, parengtos gairės, kiek vidutiniškai vaikas gali išbūti susikaupęs vienai užduočiai skirtingais savo amžiaus tarpsniais.

„Pavyzdžiui, dvimetis gali dėmesį sutelkti 4–6 minutes, penkiametis – 12–18 minučių, dešimtmetis 20–30 minučių, o štai penkiolikmetis – 30–40 minučių. Tiesa, su vaikais kasdien dirbantys mūsų pedagogai nėra tokie optimistiški ir pastebi, kad susikaupimo laikas dėl šiuolaikinio gyvenimo būdo ir kasdienių įpročių nuolat trumpėja“, – teigia E. Kesylienė.

Ji pamini, kad šios mokinius kamuojančios problemos aktualumą atskleidžia ir šiemet Didžiojoje Britanijoje internetinės mokymosi platformos „Kapow Primary“ atliktas tyrimas, kurio metu apie situaciją mokyklose buvo apklausti 504 mokytojai. Apklausa parodė, kad 84 procentai pedagogų yra įsitikinę, jog pradinių klasių vaikai geba išbūti susikaupę „trumpiau nei bet kada anksčiau“, todėl, kad pavyktų išlaikyti mokinių dėmesį, mokytojai kiekvienai veiklai turi skirti mažiau nei 10 minučių.

„Pasak šio tyrimo autorių, prastėjančiam mokinių gebėjimui susikaupti bei tam tikrų elgesio problemų atsiradimui neabejotinai įtakos turėjo ir COVID-19 pandemija, kuri paveikė ne tik socialinį šeimų gyvenimą, bet ir įnešė daug naujovių į mokymosi procesą. Kad dėmesio koncentracijos problemos tampa vis opesnė problema, pastebime ir mes: vis daugiau vaikų yra išsiblaškę, dėl to sunkiau susikaupia atlikdami užduotis, linkę jas atlikti ne iki galo arba labai nekokybiškai, paskubomis, o dažnai netgi stengiasi vienu metu daryti keletą veiklų“, – pastebi E. Kesylienė.

Neišvengiamai prie šių iššūkių tenka pritaikyti ir mokymosi strategijas. Anot E. Kesylienės, vaikų elgsenos pokyčiai skatina mokytojus nuolat ieškoti būdų, kaip ugdyti šiuolaikinį mokinį, kokias strategijas taikyti, tačiau tai nėra lengva. Ji pastebi, kad vaikams visuomet labiau patinka žaidybinio pobūdžio užduotys, todėl mokytojams tenka tikras iššūkis norint juos įtraukti į visas veiklas, įskaitant tas, kurios reikalauja atidumo, kruopštumo ir koncentracijos, suvaldyti dėmesio praradusius vaikus ir tuo pat metu siekti gerų akademinių rezultatų.

„Kalbų mokymasis – labai dinamiškas ir įsitraukimo reikalaujantis procesas, tad svarbu išlaikyti tam tikrą balansą tarp informacijos kiekio, jos pateikimo intensyvumo ir realaus mokinio gebėjimo ją įsisavinti jam patogiu tempu ir būdu. Todėl užsiėmimuose pirmiausia stengiamės sukurti mokymuisi palankią aplinką, atsiriboti nuo pašalinių trikdžių, tokių kaip mobilieji telefonai, o, kad išvengtume monotonijos, naudojame daug vaizdinės medžiagos ir patyriminio ugdymo metodus. Organizuodami veiklas, sudėtingesnes užduotis stengiamės atlikti užsiėmimo pirmoje pusėje, kai vaikai jau „apšilę“, bet dar nepavargę, taip pat siekiame išlaikyti balansą tarp didesnio susikaupimo reikalaujančių ir laisvesnio pobūdžio, pavyzdžiui, kalbėjimo, užduočių“, – sako E. Kesylienė.

Kitas jos įvardijamas svarbus niuansas prisitaikant prie šiuolaikinių vaikų mokymosi ypatumų – pamokos skaidymas į trumpesnius etapus bei mokymosi proceso individualizavimas ir diferencijavimas. Anot jos, mokykloje dirbantys specialistai net pasitelkia „mindfulness“ metodikas, kai užsiėmimų metu daromos papildomos pertraukos kvėpavimo pratimams, susikaupimui ir ramybei atkurti.

O ką galime padaryti, kad dėmesio išlaikymo problema negilėtų?

Pasak E. Kesylienės, dėmesio išlaikymo problema paprastai neatsiranda per vieną dieną, tad, vargu, ar per dieną pavyks ją ir įveikti, tačiau, nuosekliai dirbant su vaiku, tai padaryti tikrai pavyks.

„Ką gali padaryti tėvai? Pirmiausia – išsiaiškinti, kas vaikui sekasi, ką jam pavyko atlikti pačiam, o kur iškilo sunkumų bei apsišarvuoti kantrybe: tėvai neturėtų skubėti šnabždėti į ausį teisingų atsakymų, o leisti vaikui pačiam ieškoti sprendimo – taip pavyks išlaikyti motyvaciją mokytis toliau. Kokybiškam mokymuisi būtina ir tinkama erdvė, kurioje vaikas turi jaustis patogiai, čia neturi būti dėmesį blaškančių dirgiklių – susikaupti nepadės nei fone veikiantis televizorius, nei aplink šmirinėjantys kiti šeimos nariai ar į pagalbą atskubėjusi, bet kažkodėl telefone naršanti mama“, – teigia E. Kesylienė.

Dėmesio išlaikymą ar tinkamą susikaupimą užduočiai ji lygina su sporto treniruote: jei pirmą ar antrą kartą sporto salėje tam tikrus pratimus atlikti sunku, intensyviai treniruojantis ilgainiui pasiekti tikslą tampą vis lengviau.

„Vaikų dėmesio koncentraciją galima lavinti nuo mažų dienų, pratinant atlikti įvairias konkrečias nedideles užduotis, po mažą žingsnelį, aiškiai išsakant, ko iš vaiko tikimasi, taip pat žaisti koncentraciją lavinančius žaidimus. Dirbant su mažais vaikais, labai pravartu sukurti tam tikrą rutiną, veiklų seką, kad jie žinotų, kaip vyks užsiėmimas ir susiformuotų įpročiai“, – pabrėžia E. Kesylienė.

„Taip pat svarbu nepamiršti, kad puikių rezultatų pavyks pasiekti tik derinat efektyvų mokymąsi su kokybišku poilsiu bei fiziniu aktyvumu. Sportas svarbus ne tik dėl to, kad padeda palaikyti fizinę sveikatą, jis moko susitelkti ir nesiblaškant siekti tikslo – konkrečiu metu atlikti tam tikrą veiksmą ir tai daryti kaip įmanoma geriau – juk tai ne kas kita, kaip tikrų tikriausia dėmesio koncentracijos praktika“, – sako ji.

Dažnėja ne tik dėmesio sukaupimo problemos, bet ir hiperaktyvumas

„Saulės“ privačios gimnazijos anglų kalbos mokytoja, metodinės veiklos vadovė Audronė Stoškienė teigia, kad išties per pastaruosius kelis dešimtmečius vaikų gebėjimas susikaupti, išlaikyti dėmesį, susikoncentruoti į vienos užduoties atlikimą, išbūti kurį laiką vienoje padėtyje (pvz., sėdėti savo suole klasėje visą pamokos laiką) tolydžio prastėja.

„Mokykloje tai pasireiškia tuo, kad daugėja mokinių, kurie negali susikaupti ir išlaikyti dėmesio ilgiau negu 10–15 minučių, turint galvoje, kad pamoka tęsiasi 45 minutes, taip pat užmiršta atsinešti reikalingas priemones ar atlikti skirtas užduotis, yra neorganizuoti, linkę atidėlioti, jiems nuobodu per pamokas. Dar vienas dalykas, kurį pastebi mokytojai yra tas, kad tokie mokiniai dažnai pasižymi hiperaktyviu elgesiu – negali ramiai sėdėti suole, kalbina draugus, gali pasielgti impulsyviai, negalvodami apie pasekmes“, – pastebi mokytoja.

Anot jos, tokiais atvejais vystosi sudėtingi mokytojo–mokinio santykiai, nes mokytojas, siekdamas pamokos tikslų, tikisi iš mokinių koncentracijos ir dėmesio, tuo tarpu dalis mokinių tiesiog negali išbūti ramiai tam tikrą laiką, todėl kyla konfliktinės situacijos. O tokioms situacijoms būtini nauji sprendimai.

„Pirmiausia, mokiniams, turintiems dėmesio sukaupimo ir koncentracijos sunkumų, reikalingas individualus dėmesys. Be abejo, tai įmanoma padaryti, kai mokinių skaičius klasėje leidžia mokytojui rasti laiko kiekvienam. Jeigu klasėje yra 30 ir daugiau mokinių, mažai tikėtina, kad mokytojas galės dirbdamas visada atsižvelgti į kiekvieno vaiko poreikius. Dirbu mokykloje, kurioje didžiausia mokinių grupė mano pamokose yra 17 mokinių. Todėl matau kiekvieną ir galiu laiku reaguoti, organizuodama veiklas pamokose taip, kad ne tik aš, kaip mokytoja, bet ir kiti mokiniai galėtų padėti tiems, kurie sunkiau susikaupia“, – sako A. Stoškienė.

Anot jos, šiuolaikinėje mokykloje mokymasis turi vykti interaktyviai – pavyzdžiui, per A. Stoškienės pamokas vyksta diskusijos, grupinės veiklos ar praktiniai užsiėmimai, kurie skatina aktyvų mokinių dalyvavimą pamokose. Atskiros veiklos pamokoje nesitęsia ilgiau negu 10–15 minučių, dažnai mokiniai tampa mokytojais vieni kitiems, o tai padeda nenuobodžiauti ir nesiblaškant efektyviai mokytis.

Ji pažymi, kad taip pat svarbu naudotis mokomosios medžiagos įvairove, kuri yra prieinama internete. Skaidrės, vaizdo įrašai, interaktyvios mokymosi ir testavimo programos man leidžia pateikti informaciją mokiniams įvairiais būdais, sukelia jų susidomėjimą, padeda susikaupti ir išlaikyti dėmesį.

„Nereikia pamiršti ir žaidimų – tiek interaktyvių, tokių kaip „Kahoot“ ar „Baamboozle“, tiek organizuojamų mokytojo. Dažnai, įvairindama veiklas pamokoje, siūlau mokiniams mokymosi žaidimus. Tokios veiklos leidžia man kurti darbingą ir streso nesukeliančią atmosferą pamokose, palaikyti draugiškus santykius su mokiniais ir kartu su jais siekti pamokos tikslų“, – pataria mokytoja.

Šiuolaikiniams mokiniams verta skirti daugiau interaktyvių užduočių

A. Stoškienė pastebi, kad šiame technologijų amžiuje vis dažniau pamokose vietoj sąsiuvinio ir rašiklio ant suolų atsiranda nešiojami kompiuteriai ar planšetės.

„Tvarumo idėjos turėtų būti ne tik deklaruojamos, bet ir įgyvendinamos. Ruošdamasi pamokoms ruošiu interaktyvias užduotis, kurias kuriu pati ar randu internete. Tokių užduočių naudojimas pamokose taupo laiką ir, be abejo, yra labiau priimtinas šiuolaikiniams mokiniams, kurie neįsivaizduoja gyvenimo be kompiuterio ar mobilaus telefono. Be to, užduočių įvairovė, iš kurių galiu rinktis, leidžia man mokymosi medžiagą pritaikyti mokiniams pagal jų gebėjimus ir poreikius“, – teigia A. Stoškienė.

Paklausta, kaip prisidėti prie problemos sprendimo gali tėvai, mokytoja mano, kad pirmiausiai reikalinga plėsti tėvų švietimą apie vaikų dėmesio sukaupimo problemą.

„Turėdami daugiau informacijos, tėvai anksčiau atkreiptų dėmesį į savo vaiko elgesio pobūdį ir galėtų kreiptis pagalbos. Svarbu, kad tėvai pripažintų problemą ir pasiryžtų ją spręsti, o ne slėpti ir neigti. Be to, turėtų vykti nuolatinis tėvų bendravimas ir bendradarbiavimas su mokytojais, kad vaikui, turinčiam tokių sunkumų, būtų padedama tiek namuose, tiek mokykloje“, – sako A. Stoškienė.

Vis dėlto, mokytoja pastebi, kad šiuo metu visuomenė yra linkusi daugelį problemų, kylančių auginant ir auklėjant vaikus, permesti ant mokyklos ir mokytojų pečių.

„Jeigu kyla sunkumų, klausiama, ką padarė mokytojai, kad problema būtų išspręsta. Labai retai tokie klausimai užduodami tėvams, kurie yra arčiausiai vaiko, geriausiai jį pažįsta. Vaikai į mokyklą ateina iš aplinkos namuose, kuri daro didžiausią poveikį jų nuostatoms, įsitikinimams ir formuoja įpročius. Mokykla yra ta vieta, kur mokytojai dažnai susiduria su įvairių auklėjimo būdų pasekmėmis, kurios ir lemia mokymosi problemas. Todėl tėvų ir kartu visos visuomenės švietimas vaikų auginimo ir auklėjimo klausimais turi būti aktyvinamas ir plečiamas. Čia prie mokytojų turėtų prisijungti įvairios institucijos ir visuomeninės organizacijos. Gerai būtų, kad ir valstybė skirtų tam daugiau dėmesio“, – sako A. Stoškienė.

Mokytojai gali padėti, bet tėvų niekada nepakeis: reikia kuo daugiau gyvo bendravimo

VDU licėjaus „Sokratus“ lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Kristina Dikšaitytė pažymi, kad išlaikyti vaikų dėmesį 45 minutes visada buvo ir bus iššūkis mokytojams.

„Mes jaučiame laiką visai kitaip nei mūsų mokiniai: jiems pamokos laikas slenka labai lėtai, o mums – visada per greit. Naivu būtų tikėtis, kad socialinės medijos bei medinius arkliukus pakeitę išmanieji telefonai mažamečių rankutėse neturės jokios įtakos vaikų koncentracijai, atminčiai, gebėjimui susikaupti ir taisyklingai kalbėti. To rezultatus ir matome, dirbdami su mokiniais. Kuo pamokoje daugiau statiškumo, monotonijos, tuo sunkiau mokiniui ko nors išmokti“, – sako K. Dikšaitytė.

Ji įsitikinusi, kad, norint sėkmingai ugdyti mūsų vaikus, mokytojui būtini du pamatiniai dalykai: domėjimasis, kuo gyvena šiuolaikinis jaunimas, ir gebėjimas valdyti klasę ne ,,kumščiu", o abipuse pagarba.

„Mokytojai dažnai net nepajunta, kaip jų pamokos temos aiškinimas virsta ilgu monologu, tad nereikėtų stebėtis, kad mokiniai šurmuliuoja ir nieko nebegirdi. Tad mes galime kalbėti apie tai, kaip suprastėjo vaikų gebėjimas išlaikyti dėmesį, arba galime ieškoti būdų, kaip kitaip pateikti pamokos medžiagą, jog mokiniui nereikėtų tik sėdėti ir klausyti. Mokymosi strategijų yra įvairių ir mokytojo fantazijai čia ribų nėra“, – teigia K. Dikšaitytė.

„Aš labai džiaugiuosi, jog vis daugėja mokytojų, kurie nebijo pamokų vesti netradicinėse erdvėse, išeiti su mokiniais į lauką ar skaityklą. Tik svarbu pamokos kitoniškumą išlaikyti ir turinio prasme: išnaudoti erdvę, atliekant užduotis mokinių poras vis keisti. Nepakanka tik išeiti į lauką, susėsti ant žolės ir grįžti prie paskaitos principo, kai mokytoja kalba, o mokiniai klauso“, – sako ji.

Vis dėlto, K. Dikšaitytė nesutinka, kad mokytojas turi pavirsti klounu ir linksminti vaikus. Anot jos, mokytojas tiesiog turi prisitaikyti prie vaikų, prie jų mokymosi stiliaus, prie jų gebėjimų išlaikyti dėmesį.

„Jei matau, kad praradau mokinių dėmesį, iškart įtraukiu juos į pokalbį, tiesiog pakeisdama temą. Tai gali būti tiesiog klausimas, susijęs su jų kasdienybe, aktualijom, bet lygiai taip pat susijęs ir su tuo, ko mokomės. Taip dėmesys grįžta. Labiausiai pasiteisina nuolatinis dialogas su klase, skatinti juos klausti, kalbėti, pateikti pavyzdžių, galvoti patiems. Ne visoms klasėms tinka tie patys metodai, tad jei vieni geba diskutuoti, kiti galbūt labiau įsitraukia, dirbdami raštu, porose ar grupėse. Svarbiausia, kad mokiniai pasijustų proceso, kurį mokytojas kuria, dalimi“, – teigia K. Dikšaitytė.

Paklausta, kur mato problemos sprendimo būdus, mokytoja atsako: vienareikšmiškai – kuo daugiau gyvo bendravimo su vaiku nuo pat mažų dienų.

„Telefonai ir filmukai niekada neatstos tėvų dėmesio, šilumos ir ryšio, kuris yra be galo svarbus. Kuo daugiau įvairių veiklų drauge. Jei norite, kad vaikas mėgtų skaityti, rodykite pavyzdį - skaitykite knygas drauge. Žiūrėkite filmus kartu, būtinai aptarkite juos. Leiskite vaikams mokytis reikšti mintis, leiskite jiems klysti. Žaiskite kartu stalo žaidimus, domėkitės, kokius kompiuterinius žaidimus jie žaidžia, pabandykite ir patys. Skatinkite vaikų fizinį aktyvumą, eidami su jais pasivaikščioti, gal net ir į sporto salę. Nepalikite vaikų augti savaime. Mokytojai gali padėti, bet tėvų jie niekada nepakeis“, – pabrėžia K. Dikšaitytė.

Technologijų naudojimui būtina nubrėžti ribas: gali padėti programėlės

Šiandien sutinkama, kad augančiai susikaupimo ir dėmesio sutelkimo problemai didelės įtakos turi išmaniųjų technologijų naudojimas ir laikas, praleidžiamas prieš kompiuterių, planšečių ir telefonų ekranus. Apie tai, kaip pavojus internete supranta tėvai ir kokių priemonių imasi jiems spręsti, neseniai atliktas „Tele2“ tyrimas, kurį laidoje „Delfi diena“ komentavo „Tele2“ viešųjų ryšių vadovė Asta Buitkutė.

„Tyrimas parodė, kad 7 iš 10 tėvų mano, kad internetas yra nesaugus jų vaikams, tačiau tik nedaugelis tėvų imasi kažkokių priemonių. Didelė dalis tėvų atsakė, kad jie prižiūri tiek vaikų žiūrimą turinį, tiek jų laiką, praleidžiamą internete. Tačiau kai paklausėme, kaip jie prižiūri, tai iš tų prižiūrinčiųjų tik trečdalis yra įdiegę specialias programėles, kiti tuo tarpu sako, kad tiesiog jaučia, kada vaikams jau gana ir tikisi, kad to pakanka“, – įžvalgomis dalinasi A. Buitkutė.

Tačiau ar iš tikrųjų pakanka jausti, kada vaikams jau gana naudotis technologijomis? A. Buitkutė įsitikinusi, kad ne.

„Pati iš savo patirties žinau, kad to tikrai nepakanka. Esu bandžiusi ir kalbėtis, ir sakyti, kad galbūt jau gana, bet tik įdiegus programėles pamačiau, kiek iš tikrųjų vaikai praleidžia laiko internete, konkrečiose programėlėse. Tada ateina noras ribas nubrėžti, nes tų ribų vaikams tikrai reikia ir jie patys galbūt dar nesugeba sau pasakyti stop. Į tai reikia žiūrėti kaip į pagalbą jiems“, – sako A. Buitkutė.

Ji pastebi, kad šiais laikais internete vaikams kyla tiek grėsmių, kad vieno įrankio saugumui užtikrinti nepakanka: svarbu ne tik naudoti antivirusinę programą, bet ir slaptažodžių tvarkyklę ir kitas programėles.

„Vaikų kontrolės programėlė padeda riboti tiek laiką, tiek turinio prieigą. Tai gali būti ir operatorių sukurta tinklo lygiu veikianti apsauga, kuri atpažįsta nesaugias nuorodas, įspėja prieš ją paspaudžiant arba išfiltruoja dalį netinkamo turinio blokuojant prieigą. Mūsų tyrime tėvai atsakė, kad labiausiai jaudinasi dėl netinkamo turinio, nes laiką dar galima kažkaip sukontroliuoti paėmus telefoną, bet net ir per trumpą laiką vaikas gali pasiekti turinį, kurio jis neturėtų pasiekti“, – sako A. Buitkutė.