Noriu pasidalinti keletą patarimų, kurie padės vaikui pasiekti aukštų rezultatų (kiekvienas juos matuojame skirtingai – tą turėkite galvoje).
Daugiau straipsnių apie vaikų ir paauglių psichologiją bei ugdymą – autorės tinklaraštyje.
Mokykite vaiką susikoncentruoti
Mokymų metu dalyviams mėgstu užduoti retorinį klausimą: kuo skiriasi žmogus, kuris pasiekė savo karjeros viršūnę, nuo to, kuriam niekaip nepavyksta to padaryti? Pirmajam pavyksta sutelkti dėmesį. Šiomis dienomis mes visi esame blaškomi, vaikai – juolab. Esame nuolat trukdomi pranešimų iš socialinių medijų, žinučių iš messenger, e. pašto pranešimų, į kuriuos skubame tuoj pat atsakyti. O visa tai naikina mūsų gebėjimą susikoncentruoti.
Mes, suaugę, galime padėti sau, pavyzdžiui, išjungę visus pranešimus mobiliajame telefone. Tuo metu vaikai be mūsų pagalbos greičiausiai to nepadarys. Galime atimti mobiliuosius iš vaikų, drausti jais naudotis, bet galime rinktis mokyti sąmoningumo ir koncentracijos. Mokydami sąmoningumo turėsime ilgesnį poveikį nei drausdami.
Du labiausiai pasiteisinę dėmesio sutelkimo būdai – meditacija ir kvėpavimo pratimai. Jeigu nieko nenusimanote apie meditaciją, noriu iškart pasakyti, kad ši praktika nebūtinai turi kažką bendro su budizmu ar apskritai religija. Tad jeigu esate netikintis, medituoti vis tiek galite! Nors ši praktika yra apipinta daugelio mitų, nereikia jiems pasiduoti.
Aš jau medituoju daugiau nei trejus metus ir tikrai nesu budistė, o meditacija padėjo prisijaukinti susikoncentravimo įgūdį. Pradėjau nuo 5 minučių per dieną ir tik dabar žengiu į 20 minučių praktiką. Tai yra veiksmas, reikalaujantis pastangų, kad ir kaip tai absurdiškai skambėtų. Tačiau šiuolaikiniam žmogui iššūkiu yra tapę 5 minutes pasėdėti tyliai ir susitelkti į savo kvėpavimą, taip nuraminant nenustygstančias mintis, kurių apstu!
Pabandykite mokytis medituoti kartu su savo vaiku! Atsisėskite tiesiai, nebūtina kryžiuoti kojų, užteks, jeigu atsisėsite tiesia nugara (bet neįtempta) ant kėdės. Antra, užmerkite akis, ir trečia, kvėpuokite įprastai, per nosį. Kai tik mintys ims klaidžioti, sugrąžinkite save į kvėpavimą. Turėkite galvoje, kad iš pradžių pamedituoti ramiai nepavyks. Minčių gausa jus priblokš, bet nieko, tai yra normalu. Kuo dažniau medituosite, tuo geriau pastebėsite, kad medituojant galva darosi švari nuo minčių. Taip pat nepamirškite nusistatyti žadintuvą. Jeigu penkios minutės iš pradžių atrodo kaip neįmanomos, pradėkite nuo trijų. Į meditaciją žvelkite su džiugesiu ir malonumu.
Pildykite meditacijos žurnalą arba susidarykite įpročio kalendorių, pasikabinkite jį ant šaldytuvo ir kiekvieną vakarą (o dar geriau rytą) po meditacijos kartu su vaiku užbrauksite, kad įvykdėte užduotį. Skirti penkias minutes kiekvieną rytą meditacijai tikrai galite. Prisiminkite, kad „neturiu laiko“ – tik įsitikinimas, kurį galima pakeisti.
Kai mintys pradeda ūžti ir plūsti, mėgstu pakvėpuoti – 4–7–8 kvėpavimo pratimus. Šį kvėpavimo pratimą galite vaikui pasiūlyti atlikti prieš kontrolinį darbą, prieš pamoką ar prieš atliekant namų darbus. Jį galima daryti kaskart, kai tik mintys užvaldo ir negebate jų kontroliuoti arba tapo sudėtinga susikoncentruoti.
Darykite taip: įkvėpkite per nosį, mintyse skaičiuokite iki keturių, tuomet sulaikykite kvėpavimą ir suskaičiuokite (vėlgi – mintyse) iki septynių ir giliai bei ilgai, per burną iškvėpkite visą orą, skaičiuodami iki aštuonių. Šį pratimą reikia atlikti 3–5 kartus. Rezultatus pastebėsite tuoj pat: švari galva, koncentracija maksimaliai pagerėjusi.
Atminties lavinimas
Vis tik gera atmintis yra įgūdis, o ne prigimtinė dovana. Todėl vaikui nekartokite, kad jo atmintis prasta, nes taip suformuosite įsitikinimą, kuriuo jis patikės, ir vėliau, kai suaugs, jis manys, kad negeba mokytis naujų dalykų ar dar blogiau – yra kvailys. O tai reiškia, kad įgalinsite žmogų bejėgystei.
Atmintį galime lavinti ir tą reikia daryti, nes atmintis yra žmogaus atsakomybė. Ir kas svarbiausia, tobulinti atmintį nėra joks raketų mokslas. Vienas, labai pasiteisinantis metodas – kurti vaizdiniu.
Neurologas Johnas Medina yra sakęs: „Išgirdę kokią nors informaciją, po trijų dienų prisiminsite vos 10 procentų. Pridėkite vaizdą – ir prisiminsite 65 procentų.“
Vadinasi, kuo daugiau informacijos paversime vaizdais ar filmais, tuo daugiau prisiminsime ir suprasime. Be to, jeigu pasitelksime savo vaizduotę, mokymasis taps kūrybiškas.
Svarbiausias klausimas: o kaip pasinaudoti vaizduote?
Pasitelkite jusles. Pasinaudokite rega, klausa, lytėjimu, uosle, skoniu. Pagalvokite apie šunį. Pabandykite jį mintyse įsivaizduoti, paliesti, paglostyti, pauostyti, išgirsti. Įsivaizduokite pomidorą – vėlgi mintyse pabandykite jį paliesti, atsikąsti, suprasti, koks jo skonis. Taip informaciją pavyks įsiminti kur kas greičiau nei įprastai.
Hiperbolizuokite. Jeigu galvojate apie tą patį pomidorą, pabandykite jį įsivaizduoti namo dydžio. Hiperbolizuokite su humoru! Nėra nė vieno mokslinio tyrimo, kuris teigtų, kad mokymasis privalomai turi būti rimtas. Todėl, kurkite absurdiškus vaizdinius, nes tokius lengviau įsiminsite.
Pagyvinkite matomą vaizdą mintyse. Kurkite veiksmą. Ką mieliau žiūrėtumėte: per atostogas filmuotą medžiagą ar skaidres? Ką lengviau įsiminsite: stoviniuojantį ar paplūdimiu saulėlydžiui tekant bėgantį žirgą? Regėkite kaip įmanoma spalvingesnę informaciją!
Vaizduotė yra visos atminties galios centras. Kuo daugiau ir dažniau įsivaizduosite, tuo ne tik kad lavinsite vaizduotę ir didinsite savo kūrybines galias, bet ir lavinsite atmintį!
Pertraukos
Dažnai manome, kad mokantis pertraukos mums labiau kliudys, nei padės. Galvojame, kad mokymasis sustos. Tačiau iš tiesų, kai padarome pertraukėlę, mokymosi procesas vyksta toliau. Smegenys dirba savo darbą atrinkdamos ir įsisavindamos informaciją. Jeigu apkrauname protą nuolatiniu darbu, atsiranda pavojus informacijai neišlikti.
Šioje vietoje turime kalbėti apie du fundamentalius mąstymo būdus – susikaupusį ir išsisklaidžiusį. Susikaupęs – tai, kai esame susikoncentravę atlikti užduotį ir patiriame tėkmę. Išsisklaidęs – kai maksimaliai atsipalaiduojame ir leidžiame mintims šokinėti. Šis procesas yra nepaprastai svarbus, nes suteikdami galimybę išsisklaidyti mintims, mums yra lengviau pamatyti platesnį vaizdą, o tai reiškia – greičiau išspręsti problemą.
Abiejų mąstymo būdų vienu metu patirti negalime, nes mes arba susikoncentruojame, arba leidžiame mintims išsisklaidyti, tačiau vienas be kito taip pat neapsieina. Čia kaip moneta, vienu metu herbo ir skaičiaus pamatyti nepavyks, bet vienas be kito – šnipštas, ne moneta.
Salvadoras Dali ir Thomas Edisonas šiuos mąstymo būdus buvo puikiai įvaldę. Štai ką jie darydavo: prieš imdamiesi užduoties, pasidarydavo pertraukėlę ir prisėsdavo ant kėdės, taip leisdami savo smegenims įeiti į išsisklaidžiusį mąstymą. Ir vienas, ir kitas rankose turėdavo kokį nors daiktą (pavyzdžiui, Dali – raktus) tam, kad maksimaliai atsipalaidavus ir užsnūdus, daiktas iškristų, trenksmas pažadintų ir jis galėtų tuoj pat susikoncentruoti. O tai reiškia – atlikti užduotį arba išgryninti idėją, prie kurios norima dirbti.
Tad kas čia nutiko? Kūrėjai maksimaliai atsipalaidavo, leido mintims šokinėti kaip stalo teniso kamuoliukui, o kai pabusdavo, tada pavykdavo įeiti vėl į susikoncentravusį mąstymą, nes tų nenustygstančių minčių neliko.
Tai, kai mokomės naujų dalykų ar turime atlikti kokią nors užduotį, yra svarbu leisti mintims pašuoliuoti. O tam, kad jos pašuoliuotų, yra būtinos pertraukėlės. Jos reikalingos tam, kad vėl galėtume įeiti į susikoncentravusį mąstymo būdą. Kiek kartų yra buvę, kad dirbote prie kokios nors užduoties ir niekaip neradote atsakymo, o išėję pasivaikščioti ir sugrįžę, sugalvojote reikiamą sprendimą? Taip nutiko būtent dėl to, kad smegenims leidote atsipalaiduoti ir pasisklaidyti mintims.
Tad ir vaikui priminkite, kad net ir pamokos metu, jeigu reikia atsipūsti, jis tą gali padaryti. Viena vertus, vaikas gali pertraukėlę pasidaryti nesąmoningai, mokyklos žargonu, tai vadinama – „vaikas gaudo varnas per langą“. Nei jis gaudo varnų, nei ką. Jo smegenys paprašė pertraukos, kad galėtų sugrumuliuoti tik ką gautą informaciją. Kita vertus, galima daryti tokias pertraukėles ir sąmoningai, pavyzdžiui, naudojant pomidoro taktiką: 30 minučių atlieku užduotį, 5 minutes ilsiuosi (svarbu: ilsintis nežiūrinėti į socialinę mediją).
Tikiu, kad šie patarimai gali padėti vaikui mokytis. Mokymasis neturi būti kartus, jis gali būti linksmas, smagus ir kūrybiškas. Tačiau nereikia tikėtis, kad vaikas pats supras, kaip jam geriausia mokytis. Jis žino, kad turi išmokti daugybę faktų, tačiau kaip tą padaryti, gali nežinoti. Todėl mūsų, suaugusių, pareiga yra mokyti vaiką mokytis!