Profesorius Urbonas įspėjo, ko vaikų mityboje nedelsiant turi nelikti: tai – greičiausias kelias į nutukimą

Vaikams grįžtant į mokyklas, tėvams kyla papildomas rūpestis: ką įdėti į vaiko priešpiečių dėžutę? Vaikų mitybos specialistai pastebi, kad tai, kas šiandien skanu vaikams, dažnai veda į nutukimą, kuris laikomas viena didžiausių šio amžiaus problemų visame pasaulyje. Vaikų gastroenterologas prof. dr. Vaidotas Urbonas įvardijo didžiausias klaidas, kurias tėvai daro ruošdami vaiko priešpiečių dėžutę, ir įspėja, kad bene didžiausias pavojus slypi visai ne maiste, o gėrimuose.

Dažnas gėrimo pasirinkimas – tiesus kelias į nutukimą

V. Urbono teigimu, akivaizdžiai prasčiausias maisto pasirinkimas vaikų priešpiečių dėžutėje – perdirbtas maistas ir įvairūs pusfabrikačiai. Tačiau tėvai daro ir kitų vaiko sveikatai žalingų klaidų, kurios dažnam atrodo ne tokios akivaizdžios.

Nors tėvai mėgsta vaikams įdėti atsigerti įvairių sulčių, gaiviųjų ir jogurtinių gėrimų, tokį įprotį profesorius kritikuoja, ir pataria gėrimus rinktis atidžiau.

„Būtų labai gerai, jei vaikui į mokyklą įdėtume vandens, o ne sulčių ir kažkokių limonadų. Iš bėdos tai gali būti jogurtas, bet jei žmogų vargina rėmuo, o tokių vaikučių yra daug, tai nuo to jogurto jam bėdų tik padaugės – jau geriau rinktis pieną. Gėrimui labiausiai tinka vanduo ar arbata. Jei vaikas aktyvus, sudegina daug energijos, tai arbata gali būti ir su cukrumi – nieko blogo tame nematau“, – teigia V. Urbonas.

Ypač profesorius griežtai atsiliepia apie sultis, ir vadina jas ne gėrimu, o maistu. Jis skaičiuoja, kad litras apelsinų sulčių turi apie 500 kalorijų, o slyvų sultys – net 700 kalorijų.

„Jei suaugusiam žmogui per parą reikia suvartoti apie 2000 kalorijų, tai tu išgėręs 3 litrus sulčių gausi visos dienos kalorijų normą. Tai, ką valgysi, jau bus perteklinės kalorijos. Šiuo metu didžiausia problema Europoje yra ne svorio stoka, bet perteklius, ir ypač vaikų amžiuje. Sultys yra saldžios, ir jie geria jų daug“, – problemą pastebi vaikų gastroenterologas.

Profesoriaus teigimu, vaisius geriau valgyti, o ne gerti jų sultis. Pasak jo, stiklinę sulčių žmogus išgeria per 10–30 sekundžių, o tai stiklinei sulčių pagaminti reikia 4–5 apelsinų ar obuolių. Jei juos valgytume, o ne gertume, užtruktume apie 12 minučių. Tai reiškia, kad gerdami per trumpą laiką suvartojame itin didelį kalorijų kiekį, ir nuo jų nejaučiame tokio sotumo jausmo, kokį jaustume vaisius valgydami.

„Kitas dalykas – valgydami vaisius, gauname maisto skaidulas, kurios be galo svarbios žmogaus sveikatai. Sultyse tų skaidulų praktiškai nėra arba yra labai mažai, net jei sultys būtų su minkštimu. Valgydamas vaisius gauni ne tik žymiai daugiau maisto skaidulų, bet ir vitaminų, mineralinių medžiagų“, – teigia profesorius.

Todėl V. Urbonas pabrėžia, kad norinčiam atsigerti žmogui reikia rinktis ne sultis, o vandenį, tad ir vaiko priešpiečių dėžutėje turėtų sulčių nelikti – vietoje jų turi būti vanduo.

„Mes sudaryti ne iš sulčių, bet iš vandens. Daugelyje mokyklų šiandien yra vandens šulinėlių, kur galima atsigerti, todėl natūralu, kad tokių mokyklų mokiniams nieko atsigerti papildomai įdėti net nereikia. Atsimenu, kai aš buvau mokinys, vandens šulinėliai mokyklose buvo, paskui dingo. Vėliau buvo padarytas didžiulis tyrimas, patvirtinęs, kad vandens šulinėlių buvimas mokykloje mažina nutukimą, lyginant su mokyklomis, kuriose šulinėlių nėra. Atrodo, tai paprasti dalykai, bet jie turi didelę reikšmę sveikatai“, – sako V. Urbonas.

Kiaušinis – geresnis pasirinkimas už bet kokį sumuštinį

Profesorius pažymi, kad užkandžių skyrimas vaikui skiriasi priklausomai nuo to, ar vaikas turi viršsvorio, nes tokiu atveju priešpiečių dėžutė griežtai turi atrodyti kardinaliai kitaip, nei vaikui, kuris nėra nutukęs. Tokie produktai kaip varškės sūreliai ar bandelės viršsvorio neturinčiam vaikui yra leistini, nutukusiam – draudžiami.

„Jeigu vaikas liesas, aktyviai sportuojantis, vaikšto į treniruotes ir mokykloje yra labai aktyvus, tai nieko tokio, jei jis suvalgys lengvai įsisavinamų angliavandenių – pavyzdžiui, varškės sūrelį ar bandelę. Jei jis neturi skrandžio problemų, jam tai žalos nepadarys“, – sako V. Urbonas.

Profesoriaus teigimu, idealus ir didelę reikšmę sveikatai turintis užkandis vaiko priešpiečiams – vaisiai ir daržovės. Vis dėlto, jei vaikas yra nutukęs, V. Urbonas pataria vaisius riboti, nes jie yra kaloringesni. Tokio vaiko užkandžiams profesorius ragina rinktis daržoves – salotas, burokėlius, morkas.

Tačiau jis įspėja, kad bulvės būtų prasčiausias pasirinkimas iš daržovių, nes turi daug krakmolo ir lengvai įsisavinamų angliavandenių, dėl kurių vaiko svoris gali didėti. Jeigu vaikas neturi problemų dėl viršsvorio, jam V. Urbonas siūlo įdėti daugiau vaisių – kriaušių, obuolių, bananų, arbūzo, meliono, vynuogių, slyvų.

„Būna, kiti nori įdėti kažkokį sumuštinį, tačiau duona ir batonas nėra pats geriausias pasirinkimas. Tai miltinis produktas, turintis aukštą glikeminį indeksą ir skatinantis svorio augimą. Nesvarbu, ar batonas yra pilno grūdo, ar su sėklomis – skirtumas šioks toks yra, bet nedidelis. Jei vaikas liesas, jam tai neturi didelės reikšmės, o jei linkęs į nutukimą ar šeimoje yra nutukusių – profilaktiškai jį reikia skatinti valgyti tai, nuo ko nutukimo tikimybė bus mažesnė“, – sako profesorius.

Dar vienas V. Urbono vertinamas pasirinkimas vaiko priešpiečiams mokykloje – virtas kiaušinis. Jei jis bus kietai virtas, mokykloje nesuges, ir vaikui tai bus puikus baltymų ir energijos šaltinis.

„Kiaušinį galima valgyti ir su daržovėmis – žirneliais, salotos lapu, avokadu. Tai labai geras perkandimas, kurį lengva pagaminti namuose. Mokykloje tik viens, du, trys, keturi kąsniai – ir nėra to kiaušinio. Sotu ir gerai, ir žymiai geriau, nei kokią bulką ar sausainį valgyti“, – sako vaikų gastroenterologas.

Nutukusių vaikų tėvai dažnai net nesuvokia, koks pavojus kyla jų vaikui

Vaikų nutukimo problema kasmet tampa vis didesnė, o tokią situaciją, anot V. Urbono, nulemia trys veiksniai – mityba, fizinis aktyvumas ir aplinka. Aplinka yra tai, ką valgo vaiko šeima, kokį maistą jis mato reklamose per televiziją ir koks prasto maisto prieinamumas yra jo aplinkoje, ar jis jo gali gauti vos ištiesęs ranką.

„Maistas turi didžiausią reikšmę. Nutukimas yra riebalų kiekio padidėjimas organizme, ir, nors taisyklinga mityba yra pirmoje vietoje, fizinis aktyvumas ir teisinga aplinka turi eiti kartu. Negali sėdėti lovoje ir badauti – taip, tu numesi tą svorį, bet tai nėra gerai sveikatai. Būna, kad žmonės daug sportuoja, bet vis tiek yra nutukę, ir, nors jų svoris vis tiek išlieka didelis, jų sveikata yra žymiai geresnė negu lygiai tiek pat nutukusio žmogaus, kuris nesportuoja. Nežiūrint to, kad riebalai gali virsti raumenimis, ir dėl to svoris gali nemažėti“, – pastebi V. Urbonas.

Profesoriui apmaudu matyti, kad kartais pavojaus vaiko nutukime nemato ir patys tėvai. Todėl jis dar kartą pabrėžia sveikus įpročius propaguojančios aplinkos svarbą ir įspėja, kuo gali baigtis neigiama aplinkos įtaka.

„Būna, tėvai skundžiasi, kad jų vaikas blogai valgo, vaiką kamuoja pilvo skausmai ar rūgštingumo problemos, rėmuo graužia. Žiūri, kad tas vaikas nutukęs, bet dėl to tėvai problemos nemato, sako – jisai valgo labai mažai. Tada turi įtikinti tėvus, kad tas rėmuo yra juokas, palyginus su nutukimu. Dėl nutukimo vaikas 10–15 metų trumpiau nugyvens, o dėl rėmens – kiek jam priklauso. Jie to dažniausiai neįvertina, nes tėvų amžiuje nutukimas dar nepasireiškė tomis grėsmingomis komplikacijomis kaip kaulų ir kepenų pažeidimai, metabolinis sindromas, aterosklerozė, infarktas ar insultas“, – teigia V. Urbonas.

Dėl augančios nutukimo problemos profesorius pažeria kritikos ir sveikatos apsaugos sistemai. Jis įsitikinęs, kad joje daugiau dėmesio turi būti skiriama vaikų nutukimo problemos sprendimui, o ne vėlesnėms nutukimo pasekmėms, su kuriomis susiduriama suaugus.

„Pas mus visiškai nesirūpinama vaikų profilaktika. Dabar milijardai eurų išleista beprasmiškai reorganizacijai – manau, tai pinigų išmetimas į balą. Visas pasaulis eina specializacijos linkme, kai vaikų ligų gydytojai prižiūri vaikus ir pirminėje grandyje rūpinasi nutukimo, regėjimo ir perdėto išmanių technologijų naudojimo profilaktika. Pas mus visa tai krenta ant šeimos gydytojų pečių, kurie to padaryti paprasčiausiai nespėja. Dėl to išleidžiami dideli pinigai nutukimo komplikacijų gydymui, ir mes, vaikų ligų gydytojai, turime kovoti už tai, kad tų komplikacijų mažėtų. O ką mes dabar matome – vaikų ligų gydytojų mažėja, o nutukimo, antsvorio ir lėtinių ligų – daugėja“, – teigia V. Urbonas.