„Auginant vaikus svarbu nepamesti kelio dėl takelio. Greito paklusnumo, namų tvarkos, idealių brolių santykių, puikių pažymių siekimas gąsdinant, smurtaujant, be saiko kontroliuojant, keliant neadekvačius lūkesčius vaiko amžiui trukdo susiformuoti saugiam tėvų ir vaiko ryšiui, kuris yra žmogaus santykių su kitais žmonėmis ir pačiu savimi pamatas“, – teigia N. Bernatonienė.
Iš kitos pusės, psichologė pastebi, kad kartais tėvai mano, jog šeimos gyvenimas turi būti be konfliktų. Ir nors fantazija apie tobulus ir paklusnius vaikus yra viliojanti, tačiau realybėje – nepasiekiama. „Konfliktai šeimoje yra neišvengiami, nes vaikas visada priešinasi riboms, bent jau iš pradžių. Ribų laikymas vaiką struktūruoja, kuria saugumo jausmą, tačiau atima daug tėvų energijos“, – kalba ji.
Su N. Bernatoniene kalbėjomės apie šiais laikais veiksmingas vaikų drausminimo priemones ir kaip nepadaryti klaidų jas taikant.
– Bausmės vaikams – ar šiais laikais tai dar gali būti taikoma auklėjamoji priemonė?
– Žodis „bausmė“ dažnai asocijuojasi su netolima praeitimi, kai ,,beržinė košė“ buvo visuotinai priimtina auklėjimo forma. Dabartiniams tėvams, kurie suvokia, kad vaiko auklėjimas nėra dresavimas, o smurtinės bausmės yra netoleruotinos, iškyla užduotis rasti pusiausvyrą tarp autoritarizmo ir viską leidžiančio auklėjimo.
Vaikų prefrontalinė žievė, kuri kontroliuoja impulsus ir emocijas, padeda racionaliai mąstyti ir valdyti savo kūną bei emocijas, vaikystėje ir paauglystėje tik vystosi. Ši smegenų dalis visiškai susiformuoja tik sulaukus maždaug 25 metų. Tai paaiškina, kodėl vaikai ir paaugliai ne visada gali priimti geriausius sprendimus ir sunkiau kontroliuoja savo impulsus. Kitaip tariant, fiziologiniu požiūriu vaikas dar nesugeba visiškai kontroliuoti savo reakcijų. Kai vaiką užvaldo sunkios emocijos, pavyzdžiui, nusivylimas, pyktis ar baimė, užplūdę streso hormonai trukdo pasinaudoti aukštesniųjų smegenų srities valdomais mąstymo įgūdžiais. Priešingai paplitusiai nuomonei, maži vaikai, kurie negali sukontroliuoti savo emocijų ar elgesio, nėra „blogi vaikai“, jiems reikia ne bausmės, o suaugusiųjų pagalbos. Todėl geriausia tėvų pagalba yra vaiko nuraminimas ir pagalba mokantis laikytis susitarimų.
– O kaip dėl tam tikrų taisyklių įvedimo, griežtesnio auklėjimo, susitarimų, kad už tam tikrus veiksmus laukia tam tikros pasekmės? Ar reiktų apsieiti ir be to?
– Vaiko auklėjime ribos, taisyklės ir pasekmės už netinkamą elgesį yra būtinos, jei jos nėra smurtinės ar žeminančios. Tai darome ne tam, kad parodytume vaikams savo galią ar juos nuskriaustume, o tam, kad vaikas taptų civilizuotu bendruomenės nariu. Tėvų uždavinys yra kantriai ir nuosekliai mokyti vaiką visuomenės gyvenimo taisyklių.
Tėvai turi padėti vaikui laikytis taisyklių ir ribų, nes be suaugusiojo pagalbos vaikui tai padaryti yra per sunku. Dažnai tėvai vaikų elgesį interpretuoja, tarsi vaiko intelektiniai ir savireguliacijos gebėjimai prilygtų suaugusiojo. Mažo vaiko vidinis pasaulis yra valdomas malonumo principo (noriu čia ir dabar) ir visagalybės jausmo (dalykai pasaulyje vyksta, nes aš taip noriu), o savireguliacija nėra pakankamai išsivysčiusi dėl smegenų nebrandumo. Nebrandi vaiko asmenybė yra susikoncentravusi į savo norų siekimą. Auklėdami mes keičiame vaiko pagrindinį tikslą siekti malonumo į gebėjimą atidėti savo poreikius arba jų išsižadėti, jei jie nesuderinami su sąžinės ir visuomenės reikalavimais.
– Yra tokių tėvų, kurie savo vaikams leidžia viską. Kas nutinka, kai vaikai auginami be jokių draudimų ir ribojimų?
– Pastaraisiais metais, plintant įvairioms auklėjimo srovėms, kartais tėvai pasekmių ir taisyklių linkę atsisakyti, tačiau vaikui ribų ir sistemos reikia. Tai vaikams suteikia saugumo ir stabilumo jausmą. Vaikas „be ribų“ visada nerimauja, nes nesusiduria su jokiomis kliūtimis, saugančiomis jį nuo savęs ir išorinio pasaulio.
Kartais vaikai, kurie auginami be ribų ir taisyklių, susikuria jas patys, tik dažnai jos būna daug labiau baudžiančios. Turbūt ne kartą tėvams yra tekę susidurti, kad tariantis dėl taisyklių ir pasekmių, vaikai patys sau dažnai sugalvoja griežtesnes bausmes nei suaugusieji. Kartais tėvai klaidingai mano, kad vaikas gali būtų laimingas „be ribų“. Tačiau vaikas, paliktas su savo impulsais, negali būti laimingas. Jis tampa neįgalus socialiniame gyvenime, mokykloje, nes nemoka laikytis taisyklių. Santykiuose toks vaikas tikisi, kad draugai jam viską leis, kaip ir tėvai. Ribos ir taisyklės bei iš anksto žinomos pasekmės yra tėvų meilės, o ne nemeilės įrodymas. Kai vaikas pyksta dėl ribų, galime jam pasakyti, kad jei jo nemylėtume, mums nerūpėtų, kuo jis taps, leistume jam daryti bet ką.
Kai reikalaujame vaiko paklusti suaugusiųjų taisyklėms, kurių visi laikomės, ne tik neribojame vaiko asmenybės, bet skatiname jos vystymąsi. Kai vaikas gyvena aiškiai nuspėjamame pasaulyje, jis jaučiasi saugus tyrinėti ir kurti. Pavyzdžiui, jei jam draudžiama mušti seserį, jis visada gali sukurti istoriją, kurioje pabaisos suvalgo neklaužadą sesutę.
– Grįžkime prie šiuolaikinių bausmių. Pirmiausia į galvą šauna, kad nubausti vaiką galima atėmus ekranus – tikriausiai tai dažniausia šių laikų tėvų bausmė. Ką pasiektume taip nubaudę vaiką?
– Tyrimai rodo, kad geriau vengti naudoti ekranus kaip bausmę, nes tai gali padidinti vaiko norą būti prisijungusiam. Papildomą laiką prie ekranų vaikas gali užsidirbti, bet jis neturėtų viršyti rekomenduojamo ekranų laiko.
Bausmės taip pat niekada neturėtų būti susijusios su santykiais (pavyzdžiui, neleidimu eiti į gimtadienį, bendrauti su draugais), bendromis šventėmis.
– Kokias dar klaidas dažniausiai linkę daryti tėvai kaip auklėjamąją priemonę pasitelkdami bausmes?
– Dažniausia tėvų klaida – veikti prieš bandant suprasti. Visi norime lengvo recepto, dešimties taisyklių, kaip tinkamai drausminti vaikus. Deja, tokio recepto nėra. Kiekvienas vaikas yra individualus. Jau gimdami vaikai atsineša skirtingą temperamentą, jautrumą ir pan. Prieš veikdami turime suprasti vaiko netinkamo elgesio priežastys. Tam, kad jas suprastume, turime pasinerti į vidinį vaiko pasaulį, paklausti savęs, ką šiuo metu išgyvena mano vaikas, kokie jo poreikiai nėra patenkinami. Taip pat būtų gerai pažinti savo vidinį pasaulį, paklausti savęs, kas vyksta mano gyvenime ir kaip tai veikia mano santykius su vaiku? Kiek nedalomo laiko skiriu vaikui? Kokie yra mano trigeriai? O jau tada galėsime efektyviai sau ir vaikui padėti.
Nėra stebuklingų bausmių. Kad bausmė būtų veiksminga, ji turėtų būti susijusi su netinkamu elgesiu (nesuplovei indų, juos turėjau suplauti aš, tad dabar neturėsiu laiko pagaminti tavo mėgstamą desertą ir pan.). Geriausia, jei tėvai ir vaikai iš anksto aptaria namų taisykles ir sutaria, kas bus už jų nesilaikymą. Svarbu, kad bausmė būtų skiriama ne tėvų pykčiui ir nusivylimui išlieti, bet padėti vaikui suprasti savo klaidas ir suvokti, kaip reikia elgtis.
– Ką svarbu atminti, kad taikomos bausmės ir ribojimai būtų veiksmingi?
– Vaikystė, ypač ankstyvieji jos metai, mums, suaugusiems, yra nugrimzdę į užmarštį ir sunkiai pasiekiami dėl atminties subtilybių, o kai grįžtame į paauglystės metus augindami savo vaikus, dažnai pamirštame sąžiningai pasižvalgyti po savo prisiminimus. Tėvams, ieškantiems kelio į vaiko vidinį pasaulį, visada siūlau atsiminti save vaiko amžiaus ir prisiminti, su kokiais sunkumais būdami vaikais susidūrė, kokius santykius su savimi, tėvais ir draugais turėjo, kaip jautėsi.
Jei vaikas pasielgė netinkamai ir yra galimybė atitaisyti žalą, pasekmė turėtų būti žalos, tiek finansinės, tiek psichologinės, atitaisymas. Geriausia, jei pasekmę vaikas gauna iš karto po netinkamo elgesio. Bausmė turi būti neilga ir ne per sunki. Itin griežtos bausmės sukels neteisingumo jausmą ir norą keršyti tėvams.
Bausmė neturėtų pažeminti vaiko. Jos nereikia skirti viešai, prie kitų žmonių. Taip pat bausmės negali tapti per dažnos, nes praras savo vertę.
Jei yra susitarta iš anksto, pasekmės gali būti susijusios su aktyvia veikla (pjauti veją, siurbti ir pan.). Dirbdamas fiziškai vaikas išsiventiliuoja, išsilaisvina nuo kaltės jausmo. Jei vaikas nereaguoja į susitarimus, bausmes, laužo namų taisykles, tėvams verta ieškoti gilesnių vaiko elgesio priežasčių, o ne didinti bausmes.
Taip pat svarbu atminti, kad net ir ,,nestiprios“ fizinės bausmės (pliaukštelėjimai, sugriebimai, pakratymai ir pan.) neigiamai veikia vaikų pažintinį, emocinį ir socialinį vystymąsi. Jos yra susijusios su vaikų nerimu, depresija, piktnaudžiavimu psichoaktyviosiomis medžiagomis.
Tėvams svarbu atminti, kad tėvų jėga slypi geruose vaikų ir tėvų santykiuose, aiškiose taisyklėse, pasekmių nuoseklume, o ne bausmių dydyje.