Ieškoti atsvaros pokyčiui
Psichologė pastebi, kad grįžimas į mokyklą arba jos pradžia yra didelis pokytis. „Ir bet koks pokytis gyvenime kelia stresą, nes vieni nežino kaip bus, kitiems stresas gali būti su pasiruošimu mokyklai, su abitūra. Pats pokytis visada kelia nerimą, bet svarbu sąmoningai tą ir suprasti, net po vasaros atostogų grįžti į darbą yra normalus stresas. Todėl svarbu sau normalizuoti šią situaciją. Bet jeigu jaučiame, kad tas streso lygis nenormaliai aukštas, tada verta paklausti savęs, kas man šioje situacijoje labiausiai kelia stresą“, – kalba D. Jasiulaitienė.
Ji priduria, kad svarbu ieškoti atsvaros pokyčiui ir nerimui bei suprasti, kad mokykla yra geras dalykas. „Taip kaip ir darbas, tai yra geras dalykas žmogaus gyvenime. Be darbo ar mokyklos mes negalėtume augti, tobulėti, vystytis. Svarbu pripažinti, kad jei net po atostogų man sunku grįžti į darbą, bet visą laiką atostogauti ir nieko neveikti būtų dar didesnis stresas. Reikia ieškoti atsvaros ir savo mąstyme, požiūryje, kad šiuo metu turiu perorganizuoti savo kasdienybę, rutiną ir tai kelia stresą, bet tai yra ir geras pokytis“, – kalba psichologė.
Svarbiausia kalbėtis
D. Jasiulaitienė pataria tėvams patiems neišsigąsti šių pokyčių ir suvokti, kas yra mokykla jų ir jų vaikų gyvenime. „Jeigu mano nuostata mokyklos atžvilgiu yra tokia, kad ji yra teigiama mano vaikui, greičiausiai ir tas streso lygis bus mažesnis ir jie to neperkels į savo vaikus“, – kalba ji.
Psichologė priduria, kad yra visiškai normalu, kai pradinukas jaučia nerimą, jaudulį. „Jis išgyvena jausmų sumaištį, jis ir nori, ir bijo, todėl, aš manau, kad svarbiausia yra kalbėtis. Paklausti, kaip tas vaikas jaučiasi, ko jis bijo ir kuo daugiau šeima kalbės, normalizuos tą jaudulį, stresą, kuris yra neišvengiamas, tuo vaikas ir tėvai jausis ramesni“, – mintimis dalinasi pašnekovė.
Kalbant apie patarimus, D. Jasiulaitienė siūlo nebėgti į priekį ir gyventi šia diena. „Jeigu tai yra rugsėjo pirmoji, reikia išgyventi šią šventę, neskubinti įvykių, kartais mes patys savo mintimis nueiname į negatyvą, kad kažkas čia turi būti blogo. Net jei atsižvelgti į stereotipus, nebūtinai valstybinėje mokykloje vaikas eina į kentėjimo erdvę. Reikia įsidiegti tos ramybės, kad aš tikiu savo pasirinkimu, nes vaikai jaučia, ar suaugę tiki, ką jie sako, daro“, – kalba ji.
Taip pat mokiniai neretai gali būti ambicingi ir linkę į perfekcionizmą, todėl gali kelti sau didelius lūkesčius ateinantiems mokslo metams. Pasak psichologės, tokiems mokiniams paskutiniai mokslo metai gali tapti dideliu spaudimu.
„Tai dar ateina iš tokio patirties neturėjimo ir vėliau bręstant žmogus supranta, kad nesėkmės ir kažko negalėjimas yra normalu bei nebūtinai tai sugriauna gyvenimą. Jaunam žmogui reikia pasilikti sau erdvės ir pripažinti, kad jeigu kažkas nepavyks, kas gali baisiausio jam atsitikti. Vienaip ar kitaip, gyvenimas duos naują galimybę“, – kalba D. Jasiulaitienė.
Svarbu nepamiršti dėl karo nukentėjusių ukrainiečių
Anot psichologės, šioje temoje negalime pasilikti karo nuošalyje. Kaip teigia ji, ukrainiečių įsiliejimas į mūsų visuomenę yra taip pat didelis pokytis. „Reikia galvoti ne tik apie save, bet ir empatiškai pažvelgti į situaciją, tuo pačiu to mokyti ir savo vaikus. Tie vaikai išgyvena totalų pokytį savo gyvenime, į kurį juos atvedė tragedija. Ir čia išlikti nejautriam ir neempatiškam yra problematiškiausia“, – sako D. Jasiulaitienė.