Nors Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) šiemet pirmąkart oficialiai pripažino priklausomybę nuo kompiuterinių žaidimų psichologiniu sutrikimu, žaidimų kritikas, apžvalgininkas ir kūrėjas Artūras Rumiancevas mano, kad ši sveikatos diagnozė pirmiausia iššaukta daugiausia dėl incidentų Azijoje.
„Azijos šalyse priklausomybė nuo kompiuterinių žaidimų yra tikra problema – žmonės miršta dėl blogos mitybos, miego trūkumo, fizinio išsekimo. Yra buvę atvejų, kai tėvai užsižaidę užmiršta ir savo vaikus. Todėl man suprantamas PSO noras šią temą vystyti, nes dalis pasaulio su tuo susiduria ypač skausmingai, tačiau, dėl kultūrinių ir socioekonominių skirtumų, Vakaruose mes gyvename ir žaidžiame kitaip. Dažniausiai žaidimai mums tėra viena iš daugelio pramogų į kurią galime trumpam pasinerti, tačiau netrukus ji atsibos ir norėsis kitų veiklų“, – teigia A. Rumiancevas.
Ne drausti, o skaičiuoti laiką
Žinoma, daugybė tėvų ir Lietuvoje mano, kad jų vaikai žaidimams, socialiniams tinklams ir naršymui internete skiria per daug laiko. A. Rumiancevas akcentuoja, kad svarbiausia – saikas, bet ne visiški draudimai.
Jis pastebi, kad šiuolaikiniai vaikai ir paaugliai auga bendruomenėse, kuriose technologijos turi stiprų vaidmenį ir net suteikia tam tikrą socialinį statusą. Todėl vaikai, kuriems tėvai visiškai draudžia naudotis telefonu ar kompiuteriu, arba kurie technologijomis negali naudotis dėl kitų priežasčių, gali patirti socialinę atskirtį, o tai lemia įvairias psichologines problemas. Todėl tėvai raginami vaikų atsakingumą ugdyti su jais bendraujant ir kartu nustatant konkrečias ribas.
„Savo paaugliams „prie ekrano“ – telefono, kompiuterio, planšetės ar televizoriaus – per parą leidžiu skirti 6 valandas. Į tai įeina ne tik kompiuteriniai žaidimai, bet ir naršymas internete, bendravimas su draugais socialiniuose tinkluose, namų darbų ruošimas, filmų ar serialų žiūrėjimas. Laiko ribojimas galioja visiems įrenginiams. Tai skirta tam, kad vaikai išmoktų save stebėti, planuoti savo laiką, pavyzdžiui, iš anksto susitarti su draugais, kada žais kompiuterinį žaidimą, rečiau dirsčiotų į ekraną be reikalo. Ir to visiškai užtenka“, – sako A. Rumiancevas.
Žaidimai turi ir pavojų, ir naudų
„Telia Company“ Šiaurės ir Baltijos šalyse kasmet atliekamas Vaikų patariamosios grupės (CAP) tyrimas rodo, kad vaikai žino, jog žaidimai – tai ne tik smagus ir patrauklus laiko leidimo būdas, galintis praskaidrinti nuotaiką. Penkiolikmečiai vaikai patys įvardija, ko dar jie išmoksta žaisdami kompiuterinius žaidimus. Šešiose Šiaurės ir Baltijos šalyse apklausti paaugliai įvardino, kad tokie žaidimai moko strategijos, taktikos, loginio mąstymo, ugdo kūrybiškumą ir bendravimo įgūdžius. Didžioji dauguma būtent tokiu būdu pramoko ir užsienio kalbų.
Kompiuterinių žaidimų ekspertas A. Rumiancevas dar prideda užduoties įveikimo momentą. „Daug tėvų skundžiasi, kad jų vaikai nekantrūs, ilgam nesukoncentruoja dėmesio į vieną veiklą. Paradoksas, bet kompiuteriniai žaidimai gali padėti. Užbaik, ką pradėjęs – tai bene svarbiausia visų kompiuterinių žaidimų pamoka vaikams. Iš pirmo žvilgsnio, kompiuterinis žaidimas yra tik pramoga, tačiau daugelis žaidimų sukonstruoti lygių principu – ilgainiui jie vis sudėtingėja ir jį žaidžiant reikia įdėti vis daug pastangų. Tai prisideda prie atkaklumo, tikslo siekimo ugdymo“, – pastebi A. Rumiancevas.
Paaugliai, paklausti apie kompiuterinių žaidimų keliamus pavojus, taip pat supranta ir kitą šios veiklos medalio pusę. Jie patys pripažįstą, kaip svarbu turėti kitos veiklos, žaisti su bendraamžiais lauke, domėtis kitomis sritimis. Vaikai, kalbėdami apie kompiuterinius žaidimus, pergyvena ne tik dėl prastėjančio regėjimo, bet ir mažo fizinio krūvio, konfliktų su draugais ir tėvais, per didelių emocijų antplūdžio, su kuriomis jiems vieniems gali būti sunku susitvarkyti.
Tėvus ragina labiau įsitraukti
Apžvelgdamas tyrimo duomenimis, Žilvinas Pūkas, „Telia“ žaidimų ekspertas, primena tėvams labai svarbų dalyką – nepalikti vaiko vieno su kompiuteriu ar telefonu, domėtis ką ir kodėl jis veikia, žaidžia ar nori žaisti.
„Remiantis „Telia Company“ tyrimu, vaikai savo tėvus mato kaip pernelyg griežtus, nes jie įvairiais būdais stengiasi vaikus atitraukti nuo žaidimų, imasi ultimatumo, draudimo taktikos, o iš tiesų vaikai pasigenda tėvų įsitraukimo ir susidomėjimo. Tam reikia, kad tėvai iš dalies perliptų per save, imtų į kompiuterinius žaidimus žiūrėti kaip į mokymosi, edukacinę priemonę. Reikia ne tik atviro bendravimo, bet ir supratimo. Tad visus tėvus kviečiu pažaisti kompiuterinius žaidimus su savo vaikais. Tai padės suprasti savo atžalas ir rasti bendrą kalbą geriau ir greičiau“, – pataria Ž. Pūkas.
Pasak ekspertų, didžiausia tėvų daroma klaida – mažiems vaikams į rankas duodamas telefonas ar planšetinis kompiuteris vien tam, kad jie žaistų ir „netrukdytų tėvams“. Tiek žaidimus, tiek vaizdo įrašus ir kitokį turinį jiems vertėtų atrinkti tokį, kuris skatintų tobulėti, atitiktų jų amžių ir pan.
„Atsparumą gripui žmonės įgauna susileidę gripo vakcinos. Taip pat reikėtų galvoti ir apie kompiuterinius žaidimus: norint juos suprasti, reikia pačiam pabandyti, o ne skubėti peikti ir drausti“, – palygina A. Rumiancevas.