Tokią diskusiją viešojoje erdvėje inicijavusi ir didelio tėvų palaikymo sulaukusi Laura Šaulytė-Graičiūnienė sutiko pasidalinti savo patirtimi ir papasakoti, kodėl specialiųjų poreikių turintiems vaikams bendrojo ugdymo įstaigos gali būti netinkamas variantas. Moteris įsitikinusi, kad jos sūnui specialioji mokykla yra tikras išsigelbėjimas.
„Mokykla jam yra šventė. Ir visai ne dėl to, kad karantinas, nematyti draugai ir t.t. Ugdymo įstaigą jis lanko ir šiuo metu, nes tai – specialioji mokykla, o šios veikia ir karantino metu. Jei kažkiek užpavydėjote, tai pagalvokite, ar norite turėti įprastinės raidos vaiką, besimokantį namuose, ar vaiką su dideliais specialiaisiais poreikiais mokykloje. Manau, atsakymas aiškus. Mokyti tokį vaiką, dažnai turintį dar ir tam tikro lygio intelekto sutrikimą, tai ne tas pats, kas mokyti įprastos raidos pradinukus.
Iš savo patirties galiu pasakyti, kad man dirbti su 15 darželinukų grupe yra gerokai lengviau nei su 3 specialiųjų poreikių turinčiais pradinukais. O jei kuris jų turi vidutinį ar sunkų intelekto sutrikimą, kalbos suvokimo sunkumų ar didelių elgesio sutrikimų, tai yra tikras iššūkis. Su tokiu iššūkiu aš kasdien namuose jau 10 metų. Manęs netrikdo klaikiai lėti tempai, labai skirtingų lygių įgūdžiai, netrikdo agresija, saviagresija, stimai, o nuotaikų kaitą, kuri gali reikšti išlydį (meltdown), aš užuodžiu geriau nei mano šuo kiškį pievoje. Žinau, kad visi šie dalykai netrikdo ir mano sūnaus mokytojos, klasės asistentės ir popamokinės veiklos auklėtojos“, – savo „Facebook“ profilyje rašė ji.
Moters sūnaus klasėje su iš užsienio atvykusia savanore 7 vaikus prižiūri dar 2–3 žmonės, tačiau net ir su tokia sudėtimi kyla iššūkių. „Palikti klasės vienos negalima nė sekundei. Jei vienam vaikui kilo pykčio priepuolis, o kitas pasišlapino į kelnes, iškart reikia dviejų žmonių. O jei abiems reikia su tais vaikais išeiti? Ką daryti su likusiais?“ – rašė L. Šaulytė-Graičiūnienė.
Mokantis specialiųjų poreikių turintiems vaikams reikia ypatingo dėmesio ir mokytojų kantrybės. Moteris smulkiai nupasakojo, kaip mokykloje sekasi jos pačios sūnui: „Mano sūnus geba mokytis, tiesa, reikia žmogaus šalia, nes gebėjimams trukdo sutrikusi sensorika (pavyzdžiui, kito vaiko garsiniai stimai), nuolatinis paties stimų alkis, be kurių jis negali susikaupti, taip pat sutrikusios emocijos, nes būdamas linksmas jis gali nuolat kikenti, o tada ir skaičiuoti nesiseka, ir raidės šleivos išeina, o kai raidės šleivos, tai gali stiprus pyktis apimti, tad tokia ta pasaka be galo. Be tokių „pusiau sunkių“ vaikų, yra ir „sunkių“ vaikų. Juos irgi reikia mokyti, nors jie, be visos puokštės sunkių sutrikimų, turi dar ir psichologinių traumų, didelių baimių, o jų nerimo lygis yra toks didelis, kad atrodo, jauti jį iš tolo.“
Moteris neslepia, kad pripažinti savo vaiko nesugebėjimus ir pradėti vesti jį į specialiąją mokyklą nėra lengva. Ji prisimena, kad pradžioje dėl to teko išlieti daugybę ašarų. „Kai tavo vaikas per pirmos klasės Rugsėjo 1-ąją stovi tarp savo likimo draugų, tai galima numirti iš širdgėlos. Jausmas panašus kaip pirmą kartą pamačius savo vaiko nuotrauką ant neįgaliojo pažymėjimo“, – atvirai rašė L. Šaulytė-Graičiūnienė. Tačiau dabar tokiu pasirinkimu ji tik džiaugiasi ir net ramina kitus tėvus, kurie šį kelią tik pradeda.
Specialiojoje mokykloje, rašė ji, iš vaiko nesityčiojama, jo elgesys nieko nestebina, o džiaugiamasi mažiausiais pasiekimais, nes būtent jie atsveria visus vargus.
„Klasėse nedaug vaikų ir daug suaugusiųjų, vaikai turi sensorinį kambarį, mokytojus-specialistus, visas įmanomas reikalingas sensorines ir mokymo priemones, o jei neturi – mokyklos vadovybė visada pasiryžusi padėti. Niekas vaikų neverčia bendrauti tarpusavy per prievartą, o paskatinimai ir bendra veikla yra tokia subtili, kad net mano vienišius trečiais mokslo metais pagaliau ėmė norėti būti su kitais vaikais, atsiranda draugystės ir konkurencijos. Niekas neskubina mano vaiko valgyti, jei jis valgo lėtai (tegu tik valgo), niekas neskubina vaiko su koordinacijos sutrikimais rengtis, jei jis rengiasi pats (kad tik savarankiškai!), niekas netrukdo hiperaktyviam vaikui dūkti kamuoliukų baseine ar važinėti svingiu koridoriuose“, – vardijo ji.
L. Šaulytė-Graičiūnienė, kaip ir dauguma kitų į specialiąsias mokyklas savo vaikus vedančių tėvų, nerimauja, kad nuo 2024-ųjų, įsigaliosiant Švietimo įstatymo pakeitimams, numatantiems šalies ugdymo įstaigose įtvirtinti įtraukties principus, visi specialiųjų poreikių turintys vaikai prieš savo norą bus priversti pereiti į bendrojo ugdymo mokyklas, kur tokių sąlygų, kokias turėjo specialiosiose mokyklose, jau nebebus. Tėvai nuogąstauja, kad bendrojo ugdymo mokyklų klasėse per daug vaikų, jog mokytojai galėtų suteikti deramą dėmesį specialiųjų poreikių turintiems vaikams, patys mokytojai neturi reikiamų žinių, be to, dėl tokios integracijos nukentėtų visi kiti mokiniai, nes mokslo tempas būtų sulėtintas. Anot tėvų, įtraukusis ugdymas kelia daug daugiau rūpesčių, nei suteikia naudos.
„Dabar visa tai norima iš mano vaiko atimti. Iš žmogaus, kuriam gyvenime bus šimtus kartų daugiau iššūkių nei daugumai mūsų, ir iš tėvų, kurie jau savo išverkę apsiprato su situacija, norima atimti stabilumą ir prievarta įtraukti ten, kur jų niekas nelaukia, nenori ir kur visiškai nenori jie patys. <...> Tai štai, mano vaikas su savo klasiokais 2024-uosius mokslo metus turėtų pradėti būtent taip – bendrojo ugdymo mokykloje. Klasėje su, na, gal ne 30, bet 20 vaikų, tarp kurių yra kokie 3 specialiųjų poreikių vaikai. Ir pedagogas su padėjėju (jei toks žmogus išvis atsiras).
Visa tai vadinama įtraukiuoju ugdymu ir gražiai piešiama rožinėmis spalvomis, kai tuo tarpu kai kuriose bendrojo lavinimo mokyklose prasidėjęs toks ugdymas kelia daug daugiau rūpesčių, nei suteikia naudos. Beje, šiuo metu į bendrojo ugdymo mokyklas ateina vaikai, kurių tėvai žino, jog jų vaikai gali socializuotis ir gali mokytis kartu su visais. Tuo tarpu į specialiąsias išleidžiame tuos, kurie, deja, dažniausiai negali“, – būsimą situaciją nupasakojo L. Šaulytė-Graičiūnienė.
Ministerija ramina
Dėl naujųjų pakeitimų sunerimusius tėvus Švietimo, mokslo ir sporto ministerija ramina – anot ministerijos atstovų, priimtos Švietimo įstatymo pataisos, visų pirma, skirtos diskriminacinėms nuostatoms pašalinti specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių asmenų atžvilgiu.
„Esame ratifikavę Jungtinių tautų Neįgaliųjų teisių konvenciją (2010 m.), tačiau iki šiol teisės aktuose yra išlikę diskriminaciją pateisinančios nuostatos – teisė mokykloms nepriimti vaiko, jei jis turi ypatingų poreikių. Įsivaizduokime, kad ateinate į parduotuvę, muziejų, kitą įstaigą ir jūsų neaptarnauja vien dėl to, kad neatitinkate tų standartų, sąlygų, kurias yra susikūrusi įstaiga. Tikriausiai pasijusite diskriminuojami, manysite, kad yra pažeistos jūsų, kaip vartotojo, teisės.
O kai mokykla nepriima mokinio, nes jis neatitinka mokyklos susikurtos vizijos, nuostatų, aplinkos, kompetencijų, ten ugdomų mokinių ir tėvų lūkesčių, tai yra normalu? Būtent dėl šios priežasties, kad nebūtų galimybės vaiko „taikyti“ prie mokyklos sąlygų, bet būtų sudaromos sąlygos, atitinkančios vaiko galias, poreikius, ir yra priimtos Švietimo įstatymo pataisos, – dėstė ŠMSM Švietimo pagalbos skyriaus vedėja Gražina Šeibokienė. – Įstatymo pataisos įteisina labai svarbią kiekvienam asmeniui teisę į individualius poreikius atitinkantį ugdymą, reikalingos pagalbos ir paslaugų suteikimą bet kurioje bendrosios paskirties mokykloje mokantis kartu su visais. Įtraukties švietime principo įgyvendinimas yra siejamas su kliūčių pašalinimu neįgaliesiems, kitokių individualių ugdymosi ypatumų turintiems asmenims ugdytis kartu su savo bendraamžiais bendrosios paskirties mokyklose. Šis principas reiškia, kad kiekviena mokykla turi sudaryti tinkamas sąlygas įvairių ugdymosi poreikių turintiems mokiniams – neįgaliesiems, gabiesiems, patiriantiems atskirtį dėl skurdo, smurto, atvykusiems iš užsienio, sugrįžusiems iš kitų šalių.“
Ministerijos atstovė sutinka, kad šiuo metu tikrai ne visos bendrosios paskirties mokyklos yra pasirengusios priimti įvairių ugdymosi poreikių vaikus, tačiau iki 2024 m. numatyto naujovių įsigaliojimo dar yra laiko pasiruošti. Anot G. Šeibokienės, iki to laiko padirbėti turi visi – bendrosios mokyklos, keisdamos požiūrį, pritaikydamos fizines ir informacines aplinkas, įsigydamos reikalingas priemones, įgydamos kompetencijų ugdyti įvairių poreikių vaikus, apsirūpindamos specialistais. Taip pat tėvai, kurie augina įvairių ugdymosi poreikių turinčius vaikus, nusikratydami stigmų ir nepasitikėjimo bendrosiomis mokyklomis, atsiverdami bendradarbiavimui ir dalinimusi patirtimi su mokyklos pedagogais, pagalbos specialistais. Ruoštis tam turi ir tėvai, kurių vaikai neturi išreikštų specialiųjų ugdymosi poreikių, – jie turi keisti požiūrį būdami šalia įvairių vaikų, juos pažindami ir suprasdami. „Pagaliau – patys mokiniai, kurie šiuo metu mokosi specialiosiose ar bendrosiose mokyklose – turime padėti jiems ugdyti pagarbą kiekvienam žmogui, padėti suprasti kiekvieno žmogaus nelygstamą vertę dėl jo individualumo, skatinti toleranciją, empatiją, mokyti teikti pagalbą ir palaikymą šalia esančiam, kai to reikia, nes tik būdami kartu ir mokydamiesi kartu mes galime brandinti save kaip visavertes asmenybes“, – įsitikinusi specialistė.
Nors daugelis tėvų nuogąstauja ir užkulisiuose kalbama, kad specialiosios mokyklos nuo 2024 m. išvis bus uždaromos ir mokiniai su specialiaisiais poreikiais, netekę čia turėto stabilumo, prievarta bus įtraukti ten, kur jų niekas nelaukia, anot ministerijos atstovės, nerimauti nėra dėl ko. G. Šeibokienė patikino, kad įstatymo pakeitimas dėl įtraukties nuo 2024 m. neatims teisės tėvams, auginantiems specialiųjų ugdymosi poreikių vaikus, pasirinkti mokyklą – bendrosios paskirties ar specialiąją. „Ta teisė yra dabar galiojančiame įstatyme ir išlieka pakeistame. Įstatymo pakeitimai nepanaikina specialiųjų mokyklų. Specialiųjų mokyklų skaičius ir mokinių skaičius, tikėtina, kad natūraliai mažės, nes šiuos procesus skatins tai, kad bendrosios mokyklos sudarys tinkamas sąlygas ugdytis įvairių poreikių mokiniams ir tėvai rinksis mokyklas, kurios bus šalia vaiko gyvenamosios vietos. Ir į mokyklą vaikas bus priimtas kaip lygiavertis jos bendruomenės narys“, – sakė ji.
Ramindama tėvus ministerijos atstovė išvardijo, kiek investuojama į mokyklų pasirengimą priimti kiekvieną vaiką ir tinkamų sąlygų sudarymą. „Steigiami mokytojo padėjėjo etatai – šiuo metu savivaldybėms skirta 3,7 mln. eurų įsteigti papildomiems mokytojų padėjėjų etatams, nuo 2021 m. rugsėjo bus steigiami papildomi švietimo pagalbos specialistų (psichologų, specialiųjų pedagogų, logopedų, socialinių pedagogų) etatai. Kad pritrauktume daugiau specialistų, šiuo metu peržiūrime švietimo pagalbos specialistų darbo sąlygas ir apmokėjimą už darbą. Ir tai keisis jau nuo rugsėjo. Tam valstybės biudžete yra skirta per 10 mln. eurų. Peržiūrimos mokytojų ir švietimo pagalbos specialistų rengimo (studijų), kvalifikacijos tobulinimo programos, valstybės finansuojamų vietų skaičiai, kad parengtume naujus ir įgalintume visus dirbančius pedagoginius darbuotojus gebėti dirbti su įvairių ugdymosi poreikių turinčiais mokiniais. Klasėse, grupėse, kuriose bus kartu su visais ugdomi didelių ir labai didelių specialiųjų ugdymosi poreikių turintys mokiniai, vienu metu dirbs komanda – daugiau nei vienas mokytojas, mokytojo padėjėjas, pagalbos mokiniui specialistai. Mokytojas nebus paliktas vienas dirbti su skirtingų poreikių vaikais, o vaikai galės įgyti ne tik pažintinių, bet ir socialinių, emocinių kompetencijų, stiprins vertybinius pamatus. Laipsniškai specialiosios klasės transformuosis į įtraukiąsias klases ar grupes, t. y. vaikai dalį laiko būtų ugdomi bendrose klasėse, dalį – pritaikytose specialioms pratyboms ar veikloms“, – aptarė G. Šeibokienė.