– Sakoma, kad žmogų suformuoja vaikystės patirtys. Kokia buvo jūsų vaikystė?
– Mano mama visai neseniai vienam mano bičiuliui „Facebook“ komentaruose apie mane parašė „o ar įmanoma suvaldyti vėją laukuose?“ Tai aš tikrai tokia buvau (juokiasi).
Mano nuomone, turėjau pačią gražiausią vaikystę. Beveik visas ankstyvosios vaikystės vasaras praleisdavau pas močiutę ir tėvuką, kurių namas stovėjo prie Mituvos upės. Šalia lankose ganydavosi viena kita karvė, o nebenaudojamoje vištidėje buvau įsirengusi slaptavietę, kur vykdavo visų tos gatvės namų susirinkimai.
Beveik nieko nevalgydavau – tik juodą duoną, užteptą sviestu ir apibarstytą labai smulkiai pjaustytais lašinukais ar svogūnais ir tikrai mėgdavau močiutės virtą pupienę. Svajojau būti archeologe ar bent jau plėšiko dukterimi Ronja.
Esu su drauge vogusi iš močiutės kaimynės daržo moliūgus ar tai arbūzus. Iš kitos kaimynės slyvų medžio įsilipusi vogiau slyvas. Imsrės upelyje statydavau užtvankas ir labai bijojau dėlių. Esu bėgusi iš namų ir grįžusi išalkusi, kai niekas dar net nespėjo pasigesti (šypsosi). Esu įlūžusi ir įkritusi iki kelių žiemos metu į tą patį Imsrės upelį ar vijusis brolį ir kėsinusis užvožti jam su malka (juokiasi). Mano vaikystė buvo aktyvi ir pilna nuotykių.
Taip pat visada skaičiau daug knygų. Kai kurias gal anksčiau, nei derėtų. Rašiau dienoraščius, o mokykloje esu lankiusi gal visus būrelius ir sudalyvavusi visuose renginiuose, išskyrus, aišku, matematikos ir kitų tiksliųjų mokslų olimpiadas. Kurį laiką intensyviai bėgdavau iš pamokų, bet laiku supratau, kad mokytis yra tikrai įdomu ir viskas baigėsi geriau, nei galėjo pasirodyti tuo metu mano tėvams. Visada buvau perkarusi mergiotė atsikišusiais keliais, kartais kas nors pravardžiuodavo, bet labai stipriai to niekada neimdavau į galvą. Vaikystė man susijusi tik su kuo geriausiais atsiminimais.
– Koks yra jūsų sūnus? Kokius savo panašumus su juo įžvelgiate?
– Mano sūnus Vytautas yra geriausias, koks tik galėjo mane ištikti. Čia gi nepasirinksi. Jam yra 10 metų ir greitai bus 11. Aš jame pastebiu ir savo, ir jo tėčio bruožų. Jis yra ramaus būdo, labai jautrus, bet taip pat stipriai neima į galvą kažkokių neigiamų pasakymų.
Mokykloje nėra tarp geriausiai besimokančių mokinių ir didžiausias su sūnumi man susijęs vargas yra pamokų ruošimas, bet aš taip pat čia nedarau didelių dramų. Mes visi negalime atitikti vienodų standartų. Gal jis neskiria prieveiksmio nuo būdvardžio, bet jis kuria iš plastilino stebuklingas figūrėles ir tai daro kasdien. Jis puikiai kalba angliškai, domisi robotika, programavimu, aišku, kaip ir dauguma vaikų šiais laikas, kartais paskęsta telefono ir kompiuterio žaidimuose, bet čia tik todėl, kad mama ne tiek užima vaiką, kiek reikėtų. Mano sūnus lanko baseiną, mėgsta kino kūrimo užsiėmimus, bet nėra toks aktyvus, žingeidus, ambicingas, drąsus, kokia buvau aš. Tačiau nereikia norėti iš vaiko padaryti savo kopiją ir liūdėti, jei tai nepavyksta. Vaikai mums nepriklauso. Jie gyvena savo gyvenimus. Aš tik noriu, kad jis gebėtų būti laimingas ir užaugtų geru žmogumi.
– Kaip manote, kaip keičiasi auklėjimas ir su kokiais iššūkiais susiduria šiuolaikiniai tėvai?
– Aš labai norėčiau Vytautą auginti mažame miestelyje. Man atrodo, kad didelis miestas, atstumai ir tempas suvalgo daug mūsų brangaus laiko, kurį galėtume skirti patiems artimiausiems.
Kita vertus, nelabai prisimenu, kad manimi vaikystėje kažkas būtų taip pat stipriai užsiėmęs. Tikrai prisimenu, kad pamokų pradinėse klasėse man niekas nepadėjo daryti. Gal tik mamos kokį piešinį kaip savo esu nunešusi jau vėlesnėse klasėse dailės atsiskaitymams.
Ko aš tikrai neturėjau, tai kompiuterio ir išmaniojo telefono, todėl gyvendavau knygose, sporto būreliuose, muzikos mokykloje ir panašiai. Dabar vaikai turi milžinišką pasirinkimą, galimybes veikti ką tik tai nori, bet susidomėjimo, įsitraukimo, man atrodo, yra mažiau. Tarkim, tokį kino kūrimo būrelį, į kurį retkarčiais nuvedu Vytautą, aš pati dar ir dabar norėčiau eiti, o mano vaiką reikėjo šiek tiek „pakalbinti“. Dar pastebėjau tokį dalyką, kad šiuolaikiniai tėvai yra tiek užsiėmę, jog mažiau laiko skiria laiko vaikams, o tada bando tai kompensuoti, pirkdami dovanas, vėliau automobilius ir t.t. Vaikams suaugus jie suglumsta, kai jų gimdytiniai neranda savo kelio arba jo ieško ilgai ir kartais ne ten, kur derėtų ieškoti.
Kartais matau perdėtos kontrolės atvejus. Kalbu apie atvejus kai vaikai vežiojami iš būrelio į būrelį, apkamšomi, lepinami ir saugomi perdėtai. Aš labai nenoriu užauginti savo sūnaus lepšiu. Noriu, kad jis būtų savarankiškas ir stengiuosi kažkaip to siekti. Jis šiek tiek linkęs į pesimizmą ir kartais sako, kad jam nepasiseks, kažkas neišeis. Šiandien kaip tik apie tai kalbėjomės ir aš jam sakiau, kad galvojant pozityviai ir apie tai, kad tau pavyks, tikrai galima būti tuo, kuo nori būti. Kartais mes su juo pasikalbame tikrai gana rimtomis temomis.
– Minėjote internetą ir technologijas. O kaip susitvarkote su internetu ir neigiama informacija vaikams?
– Sudėtinga tvarkytis su informacija, kuri pasiekiama net mažiausiems interneto platybėse. Baisiausias dalykas, ką mačiau, kai buvau pradinukė, jei tiksliai prisimenu, buvo filmai „Baubas“, vėliau „Antikristas“ ir „Twin Peaks“. Pornografinį filmą pirmą kartą pamačiau gal tik vėlesnėse klasėse.
Dabar gi jiems viskas yra atvira ir sukontroliuoti turinį, kurį pamato vaikas, yra tikrai sudėtinga. Džiaugiuosi, kad sūnus gana ilgą laiką nesidomėjo televizoriumi, telefonu ir kompiuteriu. Jis augo lego pasaulyje ir man nereikėdavo automobilyje jo raminti įbrukant į rankas telefoną su žaidimėliais. Jis nėra man parduotuvėje iškėlęs scenos su griuvimais ant žemės ir nevaldomomis isterijomis. Aišku, dievai žino, kas manęs laukia paauglystėje (juokiasi). Pati tuo laikotarpiu pridariau tėvams visokių „įdomybių“.
– Sakoma, kad berniuką auginti yra sudėtinga, nes jie labiau linkę krėsti išdaigas, neklausyti tėvų. Ar tiesa?
– Visiška netiesa. Aš buvau didesnė padauža, nei mano sūnus yra dabar. Esu visus kiemo vaikus išsivedusi maudytis į karjerą. Gerai, kad viskas gerai baigėsi, bet vakare parvedusi visus atgal į kiemą tikrai gavau velnių kaip reikiant.
Žinoma, nuotykių ir pas mus pasitaiko. Pavyzdžiui, visai neseniai mano sūnus dvi dienas nenuėjo į mokyklą, o grįždavo laiku namo ir būčiau nieko neįtarusi, jei ne elektroninis dienynas, kur mokytoja sužymi, kada vaikai neatvyksta į mokyklą. Mūsų laikais viskas buvo pažymių knygelėse, bet ar kas jas nuolatos tikrindavo? Po to su sūnumi turėjome rimtą pokalbį apie atsakomybes ir tai, kad vėluoti į mokyklą nėra taip baisu, jog galima tokiai bėdai ištikus atsiprašyti ir geriau pavėlavus, bet pabūti pamokose. Galbūt ir bijodamas mokytojos jis pasiekęs mokyklą ir pamatęs, kad vėluoja, apsisuko ant kulnų ir visą pamokų laiką praleido šiltai pas močiutę. Gerai, kad ne kažkur kiemuose.
– Kokį patarimą šiandien duotumėte sau, kai dar laukėtės sūnaus? Tikiu, kad dabar, kai jau esate mama su patirtimi, turite kuo pasidalinti, bet kas būtų svarbiausia?
– Žinot, po gimdymo visiems sakiau: visi kažkaip kalba apie gimdymo baisumus ir panašiai, bet niekas neruošia tam laikui, kai tu liksi su tuo gyvu padariuku pirmus jo mėnesius (šypsosi). Man nebuvo lengva. Pačiomis pirmosiomis dienomis aš dar stengiausi ir gera mama būti, ir valgyti padaryti, ir namus susitvarkyti.
Galiausiai manęs tai vos neprivedė prie nervinės krizės. Tuomet spjoviau mažumėlę į namų ruošą, išsikviesdavau maisto į namus, maitindavau kūdikį žiūrėdama mėgstamą serialą ir pasaulis nenugriuvo. Mano vaikas augo ramus. Nenaudojome čiulptukų, buteliukų, gerti jis pradėjo iš puodelio, bet dabar tiems pirmiems mėnesiams jau būčiau pasiruošusi. Laukimasis man irgi problemų didelių nesukėlė. Dirbau beveik iki paskutinių dienų.
Vieną dalyką tik galėčiau patarti ar pastebėti. Dažnai sulaukdavau pagalbos pavežioti vežimėliu mažylį, pabūti su juo, bet iš tiesų tai aš pati noriu pabūti su savo ką tik gimusiu vaiku, jį myluoti ir bučiuoti. Daug vertingesnė yra pagalba buityje: išplauti indus, grindis, nupirkti produktų, padaryti valgyti. Aišku, kiekvienai mamai skirtingai ir toks yra mano požiūris.
Vaikų klausimai Laurai Vagonei:
Kodėl žolė ne visada žalia?
Pasaulyje yra labai mažai dalykų, kurie niekada nesikeičia. Gal tik keletas. Pavyzdžiui, net debesuotą dieną, kai dangus yra apniukęs, žinokit, kad už tų debesų tikrai yra saulė.
Kas yra liliputas?
Mažuliukas žmogutis. Ne nykštukas. Šiek tiek didesnio ūgio, bet vis tiek mažuliukas.
Kam reikalingas tas seksas?
Šiaip tai tik tam, kad atsirastų nuostabiausi vaikai.
Kaip rasti draugų?
Jei būsi draugiškas, drąsus, įdomus, tai jų ieškoti labai nereikės. Net nepastebėsi, kaip jie tave susiras patys.
Jei blogai keiktis ir sakyti negražius žodžius, kodėl visi vis tiek taip daro?
Jei atvirai, nuo 18 metų galėsit keiktis, kiek tik norėsit. Iki to laiko, skaičiau knygose, kad vaikams, kurie keikiasi, dažnai po eglute niekas nepadeda dovanų per Kalėdas.
Kaip pabendrauti su savo angelu sargu ir kaip žinoti, kad jis mane saugo?
Angelai sargai paprastai nemėgsta bendrauti. Jie visai neblogai viską sužino, jei pakalbate su tėčiu ir mama, kurie tai jau tikrai tave saugo net ne prasčiau nei angelai sargai. Patikėk.
Ar ir Žemė šviečia, kaip ir Saulė ir Mėnulis?
Žemė šviečia visomis aplink tave matomomis spalvomis. Na, o kai atsiranda vaivorykštės.... Jau nekalbu apie fejerverkus!
Kaip pamatyti laiką? Kur jis eina?
Laiko niekada nepamatysi. Jo nėra ir jis niekur neina. Laiką išgalvojo laikrodininkai.
Kam tėvai mane pagimdė ir kaip gimsta vaikai?
Vaikai gimsta iš didelės meilės tam, kad abu tėvai būtų apdovanoti. Tarsi koks meilės medalis. Paprastai jie gimsta anksčiau, nei juos galime mes pamatyti.
Iki visi vaikus pamato, jie saugiai 9 mėnesius gyvena mamos pilvelyje. Vieną dieną jie patys supranta, kad gana ir reikia pasirodyti. Tuomet su šiek tiek mamos pastangų tai pavyksta. Detalesnį aprašymą aš vaikystėje radau „Šeimos enciklopedijoje“. Knygose, nepatikėsi, bet yra visiškai visi atsakymai į kokį tik nori tavo klausimą.
Kaip žinoti, kad aš kam nors patinku ar ne?
Oi... į šį klausimą aš pati norėčiau rasti atsakymą, bet yra vienas svarbus dalykas. Svarbiausia pasistenk patikti pats sau.
Kaip pagauti vaivorykštę?
Paimi dažų, teptuką, vandens, popieriaus lapą – vienas, du, trys potėpiai ir vaivorykštė jau pagauta.
Kur dingsta viskas, ką padarome lėktuvo tualete?
Atvirai pasakius, nežinau. Labai tikiuosi, kad ne tiesiai ant debesų. Būtų nelabai malonu lietui lyjant, taip (juokiasi)?
Kaip greičiau ištirpinti sniegą ir ledą, kad pagaliau ateitų pavasaris?
Siūlyčiau užsiimti kokia nors mėgstama veikla. Girdėjau, kad tai labai gerai veikia sniegą ir ledą.
Jei aš labai myliu mergaitę iš savo darželio grupės, ar ji jau gali būti mano žmona?
Dabar madoje yra šiek tiek padraugauti. Gal padraugaukit kokius 20 metų. Jei tiek neišeina, mažiau irgi tiks. 2 dienos nesiskaito.
Kas yra iliuzija?
Kai ką nors įsivaizduoji, įsivaizduoji, kaip užsimerkus stipriai. Pavyzdžiui, spalvotas snaiges. Tuomt atsimerki ir tada pamatai, kad to nėra.
Kaip geriausia išleisti 10 eurų, kuriuos gavau gimtadieniui?
Dėti į taupyklę ir pamiršti. Kitais metais vėl daryti tą patį. Vieną dieną tikrai sugalvosi, kur juos išleisti ir neklausi manęs. Tada išsiimsi, ką sutaupei ir lengva ranka išleisi.
Kaip žinoti, kad nesapnuoji?
Gali būti, kad gyvenimas yra sapnas. Bet tai yra magiška, ar ne?